Daugelis tėvų pirmąsias vaiko dienas darželyje išgyvena ne ką lengviau už jį patį – jaučia kaltę, nerimą, kartais ir liūdesį. Ar tai normalu, ir kiek tokia tėvų emocinė būsena veikia vaiką?
Tai visiškai normalu. Išleidę vaiką į darželį tėvai gali jausti įvairius, tarpusavyje persipynusius ir kartais net vienas kitam prieštaraujančius jausmus – kaltę, liūdesį, nerimą, abejonę, kartais ir palengvėjimą. Kaltė nebūtinai reiškia, kad darote kažką neteisingai, dažniausiai ji tiesiog rodo, kad vaikas jums rūpi, todėl ir šis etapas emociškai jums yra reikšmingas. Šioje situacijoje labiausiai padeda ne savigrauža, o aiškus vidinis supratimas – „mano vaikui dabar sunku, nes jis išgyvena naują patirtį, kuri natūraliai kelia daug įvairių jausmų“.
Vaiką iš tiesų veikia ne tiek pats atsiskyrimo faktas, kiek tai, kaip tėvai elgiasi atsisveikindami. Maži vaikai tėvų nerimą pajaučia ne iš žodžių, o iš mažų detalių – jie labai jautriai pastebi suaugusiųjų balsą, veido išraišką, kūno įtampą, dvejojimą. Jei mama ar tėtis elgiasi ramiai ir nuosekliai, vaikui lengviau patikėti, kad situacija yra saugi.
Ne mažiau svarbus ir tėvų pasitikėjimas žmonėmis, kuriems jie vaiką palieka, nes mažylis stebi ne tik tai, ar mama arba tėtis ramūs, bet ir kaip jie bendrauja su mokytoju, ar pasitiki juo perduodami vaiką. „Vaikystės sode“, ypač pirmosiomis savaitėmis, stengiamės tėvams suteikti kuo daugiau aiškumo apie tai, kaip vaikui sekasi: mokytojai pasidalija, kaip jis jautėsi, ar greitai nusiramino po atsisveikinimo, į kokias veiklas įsitraukė, kaip valgė ar ilsėjosi. Toks konkretus grįžtamasis ryšys padeda ir tėvams ramiau išgyventi adaptacijos laikotarpį.
Kai suaugusiųjų elgesys vaikui siunčia žinią „aš pasitikiu šia vieta ir šiais žmonėmis“, jam lengviau pamažu kurti savo saugumo jausmą darželyje. Štai todėl geras tėvų ir mokytojų ryšys yra ne mažiau svarbi adaptacijos dalis.
Tai kaip reikėtų teisingai su vaiku atsisveikinti?
Geras atsisveikinimas yra trumpas, ramus, šiltas ir kiekvieną kartą panašus. Vaikui taip pat padeda, kai tėtis ar mama atsisveikinimo metu visiškai į jį atsisuka, trumpai apkabina, pasako, kada grįš, aiškiai ištaria „viso“, pabučiuoja ir išeina.
Tačiau adaptaciją gali ir apsunkinti tam tikras suaugusiųjų elgesys, pavyzdžiui, dvejojimas. Kartais tėvai mano, kad jautresnis atsisveikinimas, ilgesnis apkabinimas ar dar viena papildoma minutė palengvins situaciją, bet iš tikrųjų dažniausiai būna atvirkščiai – kuo ilgiau užsibūnama, tuo sunkiau ir vaikui, ir tėvams.
Taip pat blogas sprendimas – nepastebimai dingti iš darželio, kol vaikas yra užsiėmęs žaislu ar kalbasi su mokytoju. Žinoma, gali atrodyti, kad taip pasielgus vaikas neverks, tačiau iš tikrųjų jis praranda pasitikėjimą tėvais, mat supranta, kad jie gali bet kada dingti be įspėjimo, todėl kitą dieną, atvestas į darželį, jis jų nebepaleis iš akių. Jam reikia žinoti, kad tėvai visada sugrįžta.
Nuspėjamumas adaptacijos metu apskritai yra vienas svarbiausių vaiko saugumo šaltinių, nes naujoje aplinkoje jam tenka susidurti su daugybe nežinomų dalykų – naujais žmonėmis, taisyklėmis, veiklomis ir dienos ritmu. Todėl mūsų mokytojai darželyje iš anksto pasako vaikams, kas vyks toliau, o perėjimus iš vienos veiklos į kitą palydi pažįstamais ritualais, dainelėmis, vizualiniais ženklais ar trumpais žaidybiniais signalais. Taip vaikams lengviau suprasti, kad viena veikla netrukus baigsis, o po jos laukia pietūs, poilsis ar kita dienos veikla, ir ramiai pasiruošti šiam pokyčiui.
O ką daryti, kai vaikas vis tiek ryte sako „nenoriu į darželį“?
Geriausia tėvų reakcija – pripažinti šį vaiko jausmą, tačiau kartu išlaikyti aiškią ribą. Pavyzdžiui: „Matau, kad nenori eiti, tau sunku skirtis su manimi ir aš tave suprantu. Dabar einame, o po pietų miego grįšiu tavęs pasiimti.“ Taip vaikas pajunta, kad jo emocijos matomos ir priimamos, tačiau kartu supranta, kad planas eiti į darželį nesikeičia.
Jeigu vaikas į darželį eiti nenori ne pirmą dieną, verta ramiai pasidomėti, kas jam ten sunkiausia: galbūt vis dar sunku išsiskirti su tėvais, vargina rytinė skuba, triukšmas grupėje, miegas ne savo lovoje, naudojimasis tualetu darželyje, pasikeitusi dienos rutina ar kokia nors konkreti situacija.
Dažnai pasikalbėjus su vaiku ir mokytoju paaiškėja, kad sunkumas slypi visai ne ten, kur tėvai įsivaizdavo, be to, sužinojus priežastį, tai galima gana paprastai išspręsti – pavyzdžiui, anksčiau atsikelti, kad rytas nebūtų toks įtemptas, arba pasikalbėti su mokytoju apie konkrečią situaciją grupėje.
Svarbiausia išlaikyti nuoseklumą: jei kiekvienas stipresnis protestas baigsis galimybe likti namuose, vaikui bus dar sunkiau susikurti nuspėjamą naujos kasdienybės ritmą. Ilgesnės pertraukos taip pat gali apsunkinti grįžimą į darželį – tai ypač aktualu pradžioje, kai naują rutiną pertraukia liga. Po kelių dienų ar savaitės namuose vaikui dalį atsiskyrimo ir naujos rutinos patirties tenka kurti iš naujo, todėl adaptacija gali užsitęsti ir dėl ligų, ilgesnių savaitgalių, atostogų ar kitų įprasto ritmo pokyčių.
Ar tėvai gali kažką padaryti dar prieš darželį, kad vaikui būtų lengviau apsiprasti?
Naudingiausia ne įkalbinėti vaiką „nebijoti“, o padaryti būsimą situaciją darželyje kuo pažįstamesnę. Vaikui lengviau įžengti į naują aplinką, kai joje yra bent kažkas atpažįstamo – matytas pastatas, sutiktas mokytojas, suvokimas, kas vyks ryte ir kada mama ar tėtis grįš. Tad, jei tik yra galimybė, prieš startą verta aplankyti darželį drauge su vaiku – tegul jis pamato grupę, sutinka mokytoją, sužino, kur bus jo spintelė ir pan. Pavyzdžiui, „Vaikystės sode“ adaptacijos metu siūlome vaikui į darželį atsinešti pažįstamą daiktą iš namų – mėgstamą žaislą, mažą apklotėlį ar kitą saugumo ir ramybės jausmą jam suteikiantį daiktą.
Verta namuose papasakoti, kaip atrodys diena, pavyzdžiui: „Ryte papusryčiausime, nuvažiuosime į darželį, aš tave palydėsiu, atsisveikinsime, tu liksi darželyje, o aš išeisiu. Tu pažaisi, sužinosi naujų dalykų, pavalgysi pietus, pamiegosi, o aš grįšiu tavęs pasiimti po pietų miego.“ Mažiems vaikams laiko sąvoka dar abstrakti, todėl tokie orientyrai – „po pietų miego“, „po užkandžio“ – vaikams daug aiškesni nei konkretus laikas valandomis.
Maždaug kelias savaites prieš darželio pradžią verta po truputį priartinti namų miego ir valgymo ritmą prie to, kurį vaikas patirs darželyje, taip pat gali padėti trumpi pasibuvimai be tėvų su seneliais ar kitais artimais ir vaikui saugiais žmonėmis. Namuose galima skaityti knygeles apie darželį arba žaidžiant su mėgstamu žaislu suvaidinti atsisveikinimo situaciją.
Svarbu darželio ir pernelyg neidealizuoti. Pažadai, kad „ten bus labai smagu“, „iš karto turėsi daugybę draugų“ ar „visą dieną žaisi“, gali neatitikti tikros pirmųjų dienų patirties, tad geriau kalbėti pozityviai, bet realistiškai: darželyje bus kitų vaikų, įvairių veiklų ir žaislų, tačiau reikės ir palaukti, pasidalyti, priprasti prie naujų žmonių bei taisyklių. Vaikui lengviau susitikti su tikrove, kuriai jis buvo pasiruošęs, nei su iš anksto nupieštu tobulu jos paveikslu.
Dar viena svarbi rekomendacija – pirmosiomis savaitėmis, kiek įmanoma, neapkrauti vaiko papildomais dideliais pokyčiais. Jei galima pasirinkti laiką, tai nėra pats tinkamiausias metas vienu metu atsisakyti sauskelnių ar čiulptuko, keisti miego įpročius, pradėti daug naujų būrelių ar planuoti intensyvias keliones. Darželio pradžia savaime yra didelis pokytis, todėl ramesnė ir nuspėjamesnė kasdienybė namuose palieka vaikui daugiau vidinių resursų prisitaikyti.
Tarkime, pirmoji savaitė praėjo netgi geriau, nei tikėjomės – vaikas ramiai eina į darželį, atsisveikina be ašarų, tačiau kitą savaitę prasideda ašaros ir prašymai likti namuose. Ar tai reiškia, kad kažkas darželyje įvyko?
Nebūtinai. Adaptacija retai vyksta tiesia linija – dažniau ji yra banguota. Po kelių ramių dienų vaiko reakcijos gali sustiprėti, ypač jeigu jis pavargęs, neišsimiegojęs, alkanas, pradeda sirgti, buvo ilgesnis savaitgalis ar šventė, arba pasikeitė įprastas ritmas. Tai nereiškia, kad adaptacija nepavyko ar kad vaikas „grįžo į pradžią“. Prisitaikant prie didelio pokyčio geresnės ir sunkesnės dienos yra natūralios, todėl svarbiau stebėti ne vieną konkretų rytą, o bendrą kelių savaičių kryptį.
Kai vaikas po rytinio atsisveikinimo gana greitai nusiramina, dienos metu įsitraukia į veiklas darželyje, žaidžia, valgo, ilsisi, bendrauja su mokytojais ir pradeda megzti ryšius su kitais vaikais, tai geri ženklai, kad adaptacija vyksta sklandžiai. Žinoma, ašarų rytais dar gali pasitaikyti, tačiau tai netrunka visą dieną ir jos savaime nereiškia, kad vaikas darželyje nesijaučia gerai.
Daugelis tėvų pastebi labai keistą dalyką – vakare darželyje išgirsta, kokia buvo puiki vaiko diena, o tik peržengus namų slenkstį prasideda pykčio priepuoliai ar ašaros dėl menkiausių dalykų. Kodėl tas pats vaikas darželyje atrodo kaip angelas, o namie virsta mažu velniūkščiu?
Šis reiškinys toks dažnas, kad jam net suteiktas atskiras pavadinimas – „after-school restraint collapse“, arba laisvai verčiant – „pomokyklinė savitvardos griūtis“. Terminą pasiūlė kanadietė psichoterapeutė ir tėvystės edukatorė Andrea Loewen Nair, apibūdindama situaciją, kai vaikas visą dieną stengiasi kontroliuoti savo emocijas ir elgesį, o grįžęs į saugią namų aplinką atsipalaiduoja ir sukauptas emocijas paleidžia. Darželyje vaiko kasdienybė gerokai skiriasi nuo namų: vaikui tenka prisitaikyti prie bendro dienos ritmo ir naujų taisyklių, dalyvauti organizuotose veiklose, palaukti savo eilės, dalytis, klausytis, tartis su kitais. Visa tai iš ikimokyklinio amžiaus vaiko pareikalauja daug emocinių pastangų, nes savireguliacija ir gebėjimas valdyti impulsus šiame amžiuje dar tik formuojasi.
Kai vaikas pagaliau atsiduria saugiausioje vietoje – šalia mamos ar tėčio – jis gali visą per dieną sukauptą įtampą paleisti. Tad stipresnės emocijos namuose nereiškia, kad darželyje jam buvo blogai ar kad namuose jis netinkamai auklėjamas, atvirkščiai – tai rodo, kad namai vaikui yra saugi vieta, kur jis gali paleisti tai, ką visą dieną laikė savyje.
Tai rodo ir biologinio streso tyrimai. Pavyzdžiui, Norvegijoje atliktas mažamečių vaikų tyrimas parodė, kad pirmosiomis savaitėmis, kai vaikai darželyje pasilikdavo be tėvų, jų kortizolio lygis padidėjo, o vėliau pamažu mažėjo. Po trijų mėnesių jis jau buvo grįžęs į žemą lygį, o dauguma vaikų buvo gerai prisitaikę prie darželio. Tyrėjai taip pat pastebėjo, kad pirmosiomis savaitėmis daugelis vaikų po darželio namuose buvo pavargę ir išsekę, net jei dieną darželyje jais buvo gerai pasirūpinta.
Tai kaip tėvai vaikui gali padėti?
Geriausia, ką galima padaryti vakare, tai tiesiog leisti vaikui tyliai „persikrauti“. Galima ramiai būti šalia, apkabinti, išklausyti, jei vaikas nori kalbėti, tačiau nebūtina iš karto išklausinėti apie kiekvieną jo dienos detalę. Taip pat vertėtų namie sumažinti įvairius dirgiklius – išjungti ekranus, pritildyti garsus, neskirti naujų užduočių ar neplanuoti intensyvių veiklų. Ramus vakaras be papildomų reikalavimų vaikui dažnai padeda labiau nei ilgas aiškinimasis, kodėl vaikas pyksta.
Tokios reakcijos paprastai mažėja vaikui apsiprantant darželyje ir mažėjant jo patiriamai vidinei įtampai, todėl adaptacijos laikotarpiu verta į vaiko vakarinį jautrumą žiūrėti kaip į signalą, kad jam šiuo metu reikia daugiau ramybės ir artumo, o ne kaip į elgesį, kurį būtina kuo greičiau „sutvarkyti“.
Vienas iš dažniausių klausimų, kurį užduoda tėvai – kiek laiko apskritai trunka adaptacija?
Universalaus termino nėra. Vienas vaikas naujoje aplinkoje gana gerai apsipranta per kelias savaites, kitam – gali prireikti kelių mėnesių. Adaptacijos trukmę ir sėkmę lemia vaiko temperamentas, amžius ir raidos etapas, ankstesnė atsiskyrimo patirtis, santykis su tėvais ir mokytojais, darželio aplinka, rutina bei tėvų ir darželio bendradarbiavimas.
Orientaciniu laikotarpiu dažnai galima laikyti maždaug keturias–aštuonias savaites, tačiau svarbu ne skaičiuoti dienas, o stebėti kryptį. Ar atsisveikinimai po truputį lengvėja? Ar vaikas vis greičiau nusiramina? Ar pradeda įsitraukti į veiklas ir kurti ryšį su mokytojais bei vaikais? Jei taip, adaptacija vyksta, net jei tam tikromis dienomis vėl pasitaiko ašarų.
Ypač svarbus šiuo laikotarpiu tampa vaiko ryšys su mokytoju. Šiltas, jautrus ir nuspėjamas suaugusysis naujoje aplinkoje vaikui tampa saugumo atrama, todėl pirmosiomis savaitėmis darželyje svarbiausia ne kuo greičiau išmokyti vaiką prisitaikyti prie visų reikalavimų, o pirmiausia sukurti santykį. Vaikui palankioje adaptacijoje mokytojas stebi jo signalus, leidžia po truputį įsitraukti, padeda pereiti iš vienos veiklos į kitą ir nekelia lūkesčio, kad nuo pirmos dienos visi vaikai elgsis vienodai.
„Vaikystės sode“ nesitikime, kad visi vaikai nuo pirmos dienos vienodai įsilies į klasės gyvenimą: vienas vaikas iš karto bėga žaisti, kitam pirmiausia reikia stebėti, trečiam – ilgiau pabūti šalia mokytojo. Mokytojas pastebi, ko konkrečiam vaikui tuo metu reikia, ir padeda jam žengti kitą mažą žingsnį.
Vienas svarbus dalykas, kurį verta atsiminti – net jei vaiko adaptacija užtrunka ilgiau, tai nereiškia, kad kažkas yra negerai, nes kai kurie vaikai tiesiog iš prigimties yra atsargesni, ilgiau apsipranta su pokyčiais, jautriau reaguoja į naują aplinką. Tai būdo bruožas, ne problema, todėl tokiems vaikams ypač padeda lėtas, nuoseklus įvedimas į naują rutiną ir kantrus suaugusiųjų buvimas šalia.
Tarkime, vaikas ryte į darželį jau eina be ašarų, diena darželyje praeina sklandžiai, bet namuose pradeda regresuoti įprasti įgūdžiai – vaikas, kuris jau seniai eidavo ant puoduko, vėl prašo sauskelnių, jis prastai miega, daugiau pyksta, jam sunkiau atsiskirti nuo tėvų. Ar tai gali būti adaptacijos pasekmė?
Taip, ir tai gana dažna. Ikimokyklinio amžiaus vaikai dar ne visada geba žodžiais tiksliai įvardyti tai, ką jaučia, todėl stiprios emocijos gali pasireikšti per elgesį ir kūną. Pavyzdžiui, vaikas dar negali pasakyti „man šiandien buvo sunku grupėje, jaučiausi vienišas, pavargau nuo triukšmo“, todėl vietoje žodžių kalba jo kūnas.
Kitaip tariant, dėl emociškai reikšmingų pokyčių gali laikinai padaugėti pykčio, dirglumo ar priešiškumo, sutrikti jau nusistovėję miego ar tualeto įpročiai. Dėl adaptacijos metu vykstančių pokyčių būna ir padidėjusio prieraišumo, poreikio būti labai arti tėvų – vaikas gali nenorėti net minutei paleisti mamos rankos, „prilipti“ prie tėčio arba reikalauti, kad būtumėte kambaryje, kol jis žaidžia.
Jis gali dažniau naktimis nubusti ir prašytis pas tėvus į lovą, ar reikalauti daugiau pagalbos dalykuose, kuriuos jau mokėjo atlikti pats. Kai kurie vaikai netgi pradeda kalbėti „kūdikiškai“, vėl pradeda čiulpti pirštą, prašo mėgstamų apklotukų ar žaislų migdukų, kuriuos buvo seniai padėję į šalį.
Svarbu suprasti, kad tokios reakcijos dažniausiai yra laikinos. Adaptacijos metu vaikui labiausiai padeda ne spaudimas kuo greičiau „susigrąžinti“ ankstesnį savarankiškumą, pavyzdžiui, reikalavimas nešioti kelnaites, bet priešingai – švelnesnis, ramesnis ir palaikantis suaugusiųjų buvimas šalia. Kai nauja kasdienybė tampa pažįstamesnė, stiprėja vaiko ryšys su mokytojais bei kitais vaikais ir darželyje jis pradeda jaustis saugiau, regresijos požymiai paprastai pamažu išnyksta.
Kaip tėvams suprasti, kur baigiasi normalūs adaptacijos sunkumai ir prasideda signalai, kad reikia profesionalios pagalbos?
Normalūs adaptacijos sunkumai paprastai turi kelias bendras savybes: pirma, jie yra didžiausi pirmosiomis savaitėmis, o paskui pamažu mažėja, net jei ir pasitaiko sunkesnių dienų; antra, vaikui sunku ryte, bet dienos metu jis įsitraukia į veiklas, pavalgo, miega per pietų miegą, pradeda megzti ryšį su mokytojais ar kitais vaikais; trečia, nors ir būna sunkesnių vakarų namuose, nepaisant didesnio jautrumo, vaikas vis tiek išlaiko ryšį su tėvais, žaidžia, juokiasi ir domisi savo įprastais dalykais.
Pagalbos verta ieškoti tada, kai situacija kelias savaites negerėja arba ryškiai blogėja, pavyzdžiui, vaiko nerimas ne tik nemažėja, bet stiprėja – jis kategoriškai atsisako eiti į darželį ir tai tampa kasdiene kova, be to, atsiskyrimo baimė pradeda persikelti į kitas situacijas – jis nebenori likti net su seneliais ar aukle, žmonėmis, kurie anksčiau vaikui patikdavo. Taip pat verta sunerimti, kai vaikas užsisklendžia savyje ir nustoja kalbėti darželio grupėje, nors namuose kalba laisvai – specialistai tai vadina selektyviu mutizmu, ir tai jau ženklas, kad vertėtų pasitarti su psichologu.
Taip pat verta atidžiai stebėti ir pasikeitusius fizinius simptomus – jei atsiranda neaiškūs pilvuko ar galvos skausmai, vaikas vemia prieš darželį arba vėl pradeda šlapintis į lovą ar drabužius ir tai tęsiasi kelias savaites, reikėtų pasitarti su psichologu ar šeimos gydytoju. Kreipimasis į specialistą nereiškia, kad iškart prasidės kažkokia intervencija – dažnai užtenka vieno pokalbio, kad paaiškėtų, ar reikia tik išlaukti, ar jau verta ieškoti papildomos pagalbos.
Ką norėtumėte pasakyti tėvams, kurie ruošiasi pirmosioms dienoms darželyje arba šiuo metu eina adaptacijos keliu ir jaučia nerimą?
Svarbu žinoti, kad dauguma vaikų adaptaciją įveikia sėkmingai, kai šalia yra ramūs, nuoseklūs ir jų poreikius atliepiantys suaugusieji, o darželyje rūpinamasi ne tik dienos tvarka, bet ir santykiu su vaiku bei jo šeima. Verta turėti omenyje – adaptacijos tikslas nėra, kad vaikas nebeverktų visai, nes atsiskirti nuo tėvų vaikui gali būti sunku net ir tada, kai darželyje jis jaučiasi saugus.
Svarbiausia, kad vaikas pamažu suprastų: „Man sunku, bet aš galiu su tuo susitvarkyti. Čia manimi pasirūpins. Mama ar tėtis visada sugrįžta.“ Tai viena iš pirmųjų ir svarbiausių gyvenimo pamokų – pasaulis kartais būna nepatogus, bet aš su tuo galiu susitvarkyti, ir mano žmonės manęs neapleido. Būtent ši patirtis ilgainiui stiprina vaiko saugumo jausmą, savireguliaciją ir pasitikėjimą savimi susidūrus su naujomis situacijomis.
Nors pirmosios savaitės gali pareikalauti iš vaiko daug emocinių jėgų, verta matyti ir platesnę perspektyvą. Adaptacija – laikinas etapas, per kurį nauja aplinka, žmonės ir dienos ritmas pamažu tampa pažįstami ir savi. O kokybiškas darželis vaikui suteikia kur kas daugiau nei priežiūrą: čia jis mokosi kurti santykius, pažinti save ir pasaulį, pasitikėti kitais ir savimi.
Bendraudamas su kitais vaikais ir jautriais suaugusiaisiais, žaisdamas, tyrinėdamas ir mokydamasis jis ugdo kalbą, socialinius įgūdžius, savireguliaciją, gebėjimą bendradarbiauti ir emocinį lankstumą, tad pradžioje patiriami sunkumai yra natūrali didelio pokyčio dalis. Vaikui pamažu apsipratus, darželis tampa saugia ir pažįstama vieta, kurioje jis gali augti, mokytis, kurti santykius ir vis labiau pasitikėti savimi.
Ir dar – nereikia iš savęs tikėtis tobulumo. Net jei kažkurią dieną rytinis pasirengimas į darželį nepavyks idealiai – per ilgai užtruksite atsisveikindami, susinervinsite, paverksite mašinoje, – tai nereiškia, kad sugadinote adaptaciją. Vaikai daug atsparesni, nei mums atrodo, ir jiems reikia ne tobulų, o pakankamai gerų, palaikančių, nuoseklių ir jų poreikius atliepiančių tėvų. Būkite atlaidūs ir sau.
Atminkite, jeigu tikrai sunku, visada galima paprašyti pagalbos – darželio psichologo, šeimos gydytojo, kolegų ar draugų, kurie jau praėjo šį etapą, nes tai tik dar vienas ženklas, kad rūpinatės savo vaiku. Nes adaptacija – tai ne testas, kurį reikia išlaikyti, o procesas, per kurį naują kasdienybę po truputį prisijaukina ir auga visa šeima.
