Ne visi vaikai į savarankišką gyvenimą žengia turėdami vienodas starto sąlygas. Vieniems socialiniai įgūdžiai – gebėjimas kalbėtis, spręsti konfliktus, pasitikėti kitais – formuojasi natūraliai, kasdieniuose santykiuose. Kitiems jų tenka mokytis gerokai vėliau – jau patyrus nesaugumą, atstūmimą ar net smurtą.
Lietuvoje 1,3 proc. vaikų auga ne biologinėse šeimose, o nuolatinėje globoje. Į šią sistemą jie dažniausiai patenka jau turėdami pažeistą pasitikėjimą suaugusiaisiais. Dėl to net ir paprasti socialiniai įgūdžiai tampa nelengvu uždaviniu. Tokių vaikų impulsyvumas, uždarumas ar konfliktai iliustruoja ne jų „blogą elgesį“, o signalizuoja apie neišgirstus vaiko vidinius išgyvenimus, apie jo galimybių stoką išmokti kitokio būdo būti su kitais.
Būtent šių vaikų socialinius įgūdžius bei su jais bendraujančių socialinių darbuotojų patirtis analizavo Mykolo Romerio universiteto profesorės dr. Vidos Gudžinskienės vadovaujama tarptautinė mokslininkų komanda (prof. dr. Rita Raudeliūnaitė, dr. Justinas Sadauskas, dr. Dovilė Lisauskienė ir dr. Mare Leino iš Talino universiteto). Nagrinėjant tyrimo rezultatus išryškėjo svarbus aspektas: vaikų elgesį labiau nei praeities patirtys keičia tai, kas vyksta „čia ir dabar“ – santykiai ir aplinka. Nuoseklus ryšys su suaugusiuoju, sukurtas saugumo pojūtis, sektinas suaugusiojo pavyzdys ir galimybė būti išgirstam gali iš esmės keisti vaikų socialinių įgūdžių raidą.
„Tarsi statytum namą be pamatų“
Analizuodami socialinių darbuotojų patirtis skirtinguose Lietuvos regionuose, tyrėjai pastebėjo pasikartojantį vaizdą – daugelis vaikų į globą ateina neturėdami bazinių socialinių įgūdžių, atsinešdami tai, ką galima pavadinti „neišmokta kasdienybe“. Jie gali nežinoti, kaip pradėti pokalbį, kaip reaguoti į pastabą ar kaip išspręsti paprastą konfliktą. Kaip yra pastebėjusi viena tyrime dalyvavusi specialistė, su tokiais vaikais kartais tenka pradėti nuo elementariausių dalykų, tarsi statyti namą be pamatų. Tai reiškia, kad ugdymas prasideda nuo pačių paprasčiausių bendravimo pagrindų.
Tokios spragos atsiranda ne atsitiktinai. Vaikai perima tai, ką mato aplinkoje, kurioje auga. Jei šeimoje santykiai grindžiami įtampa ar nepastovumu, konfliktai sprendžiami pakėlus balsą arba skelbiant „tylos karą“, tokie bendravimo modeliai vaikams tampa įprasti. Vėliau jie perkeliami į mokyklą ar globos namus ir tai apsunkina santykius su kitais. Dėl to konfliktai kartojasi, o vaikas dar labiau užsidaro arba reaguoja impulsyviai.
Kas iš tikrųjų keičia situaciją
Vis dėlto tyrimas atskleidžia, kad socialiniai įgūdžiai gali būti sėkmingai ugdomi, jei vaikas patenka į jam palankią aplinką. Vienas ryškiausių pokyčių, anot mokslininkų, – perėjimas prie mažesnių, šeimai artimesnių globos formų – šeiminių namų arba šeimynos. Gyvendamas aplinkoje, kur daugiau stabilumo ir individualaus dėmesio, vaikas turi galimybę patirti tai, ko jam labiausiai trūko – nuoseklų santykį. Tyrime dalyvavę socialiniai darbuotojai pastebi, kad santykis dažnai lemia lūžį: vaikas, kuris iš pradžių vengia akių kontakto ar reaguoja agresyviai, po kurio laiko pradeda klausti, dalintis.
Seserystė ir brolystė šeimynose tampa svarbia emocine atrama. Kaip sako vienas tyrimo dalyvis, ji „užpildė labai daug dalių tuo metu, kuomet nebuvo šeimos“. Vaikams svarbūs ne tik santykiai su suaugusiaisiais, bet ir tarpusavio ryšiai. Jie padeda lengviau adaptuotis, kuria palaikančią aplinką ir stiprina socialinius įgūdžius kasdienybėje. Būtent tokiose kasdienėse situacijose vaikai pradeda mokytis to, kas kitiems atrodo savaime suprantama.
Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad patys vaikai reflektuoja savo patirtis: mėgina suprasti, kaip jie jaučiasi tarp kitų ir kaip norėtų elgtis. Vaikai mokosi stebėti save, kelti tikslus ir vertinti savo pažangą. Tai rodo, kad net ir sudėtingas patirtis išgyvenę vaikai geba sąmoningai mokytis keisti savo elgesį. Anot vieno iš tyrimo dalyvių, tai yra nuolatinis mokymasis ir savęs „išbandymas“ – stebint, kaip reaguoji į kitus, kaip vertini jų nuomonę, suprantant, kas sako tam tikrus žodžius – ar tai autoritetingas, reikšmingas žmogus.
Svarbu ir tai, kad socialinių įgūdžių šeiminiuose namuose arba šeimynose mokomasi kasdienėse situacijose: sprendžiant nesutarimus, planuojant dieną ar mokantis palaukti savo eilės. Pavyzdžiui, vietoje bausmės dėl kilusio konflikto vaikas gali būti skatinamas įvardyti, kas jį supykdė, ir kartu ieškoti sprendimo. Tokiose situacijose net ir stipriai išreikštos emocijos – pyktis, nusivylimas ar įtampa – pamažu tampa mokymosi procesu, kai sunkiausiais gyvenimo momentais šalia yra žmonės, kuriais vaikas pasitiki. Jau pirmų pokalbių metu atsiranda galimybė vaikui atpažinti emocijas, stiprėja jo motyvacija keistis, augti ir mokytis teigiamų socialinių įgūdžių. Tokie, atrodytų, maži žingsneliai ilgainiui kuria visai kitokį bendravimo modelį.
Kai komanda veikia „kaip kumštis“
Dažnai mažiau matoma pusė – vaikams padedančių suaugusiųjų tarpusavio santykiai – taip pat reikšminga. Kai socialiniai darbuotojai jaučia administracijos pasitikėjimą ir palaikymą, jie patys jaučiasi saugiau, drąsiau priima sprendimus. O tai tiesiogiai veikia ir vaikus.
„Jeigu žinai, kad sudėtingoje situacijoje neliksi vienas, dirbti gali visai kitaip“, – pripažįsta vienas tyrimo dalyvis. Kiti socialiniai darbuotojai akcentuoja komandinio darbo svarbą: „Kai nėra vieningų susitarimų, vaikai pasimeta. Jie nebesupranta, ko iš jų norima.“ Tačiau kai komanda veikia „kaip kumštis“, laikosi susitarimų ir perduoda tą pačią žinutę, vaikui atsiranda aiškumas. O kartu – ir saugumo jausmas, mažėja įtampa, lengviau pavyksta išspręsti konfliktines situacijas.
Kita vertus, tyrimas išryškino ir iššūkius. Vienas jų – darbuotojų kaita. Vaikams, kurie jau yra patyrę nutrūkusių santykių pasekmes, kiekvienas naujai jų gyvenime atsirandantis suaugusysis reiškia dar vieną neapibrėžtumą. Dėl to ryšio kūrimas užtrunka. Kartais vaikas pasirenka išankstinę strategiją – nesusisaistyti, kad netektų dar kartą nusivilti. Kai vis dėlto užmezgamas artimas ryšys, vaikai darbuotojus gali priimti kaip artimus šeimos narius – mamą, sesę ar tetą, todėl tokio ryšio praradimas jiems gali būti ypač skausminga ir emociškai sunki, galimai dar viena traumuojanti patirtis.
Tai, ką dažnai pamirštame
Socialinių įgūdžių ugdymas tokiame kontekste niekada nebūna greitas ar paprastas. Jis vyksta lėtai, nuosekliai būnant šalia. Socialiniai įgūdžiai nėra tik vaiko „gebėjimas“. Vaikai elgiasi taip, kaip yra išmokę. O jei neturėjo galimybės išmokti kitaip, jiems reikia ne bausmių, o santykio. Būtent santykyje atsiranda tai, kas ilgainiui keičia viską – gebėjimas pasitikėti, kalbėtis ir būti su kitais žmonėmis be baimės.
Plačiau apie tyrimą skaityti čia.
