Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gegužės 26d. 18:00

Bioprogramišius entuziastas eksperimentuoja su kūnu, kad būtų sveikesnis ir išplėstų jo galimybes

Kestutis Mackelis
Asmeninio albumo nuotr. / Kęstutis Mackelis

Įsivaizduokite žmogų, kuris į savo kūną implantuoja mikrolustą, kad nuolatos stebėtų fiziologinius kūno pokyčius, dienos metu vaikščioja su mėlynąją šviesą blokuojančiais akiniais, o savo mitybą, fizinį aktyvumą ir miegą kontroliuoja skaitmeninėmis priemonėmis. Prieš jūsų akis – tipiškai vaizduojamas bioprogramišius.

Vadinamasis biohakingas, kaip biotechnologinis socialinis judėjimas, pradėjo vystytis XX a. paskutiniame dešimtmetyje, kai žmonės, nepriklausomai nuo jų išsilavinimo ir profesinės krypties, pradėjo savarankiškai eksperimentuoti su savimi, pasitelkdami naujausias technologijas ir mokslinius tyrimus apie žmogaus biologiją.

Pasak biohakingo entuziasto Kęstučio Mackelio, bioprogramišiai, arba biohakeriai, užsimoja išplėsti savo galimybių ribas, kad taptų kuo produktyvesni, efektyvesni, sveikesni ir ilgaamžiškesni. Kaip jis nurodo, bioprogramišių taikomi būdai – toli gražu susiję ne vien su skaitmeninėmis technologijomis: biohakingas apima pačius įvairiausius sveikatinimosi būdus ir priemones.

„Manau, kad kiekvienas žmogus galėtų pasitelkti tam tikrus biohakingo principus ir taip pagerinti savo gyvenimo kokybę“, – sako jis.

Sugrįžęs iš didžiausios Baltijos šalyse biohakingo konferencijos Rygoje, 15min GYVENIMAS kalbintas K.Mackelis papasakojo apie biohakingą ir kaip jo metodus pritaikyti kasdienybėje.

Asmeninio albumo nuotr./Iš biohackingui skirtos konferencijos
Asmeninio albumo nuotr./Iš biohackingui skirtos konferencijos

Vienas iš biohakingo konferencijos organizatorių Kasparas Vendelis biohakingą apibrėžė kaip nuolatinį savęs tobulinimą, apimantį mitybą, miegą, fizinį aktyvumą, kvėpavimą ir net mintis. Susidaro įspūdis, jog bioprogramišiais save galėtų laikyti nemaža dalis šiuolaikinių žmonių. Kaip yra iš tiesų?

– Teisingas pastebėjimas. Nors pats terminas „biohakingas“ skamba grėsmingai ir grubokai, išties biohakeriu save laikyti gali kiekvienas, kuris siekia kokybiškiau miegoti, sveikiau maitintis, užsiimti fiziniu aktyvumu, kad pagerintų savo sveikatą, praplėstų savo galimybių ribas.

Tačiau viešojoje erdvėje neretai vaizduojama, jog bioprogramišiai tai tie, kurie į savo kūną implantuoja mikrolustus ar įsidiegia kokius nors skaitmeninius prietaisus, kad nuolatos sektų savo organizmo būklę.

– Biohakingas apima ir tai. Būtent todėl, kaip sakiau, šis terminas gali būti toks gąsdinantis. Iš esmės aš ir pats savęs nelaikau tikru biohakeriu – biohakingas man taip pat asocijuojasi su žmogumi, kuris įsideda sau čipą ir tampa tokiu mini androidu.

Biohakingas asocijuojasi su žmogumi, kuris įsideda sau čipą ir tampa mini androidu.

Pavyzdžiui, konferencijoje buvo suomis, kuris skaitė pranešimą prie ausų ir nosies prikabinęs sensorius, kurie fiksavo jo širdies ritmą, prakaitavimą ir kitas organizmo reakcijas. Taip realiu metu vyko eksperimentas: galėjai stebėti, kaip pranešimo metu dėl jaudulio pradeda spartėti širdies ritmas.

Nemažai žmonių konferencijoje vaikščiojo su akiniais, blokuojančiais mėlynosios šviesus spindulius, kurie kenkia miego kokybei.

Visgi sakyčiau, jog tokias išmaniąsias technologijas pasitelkia hardkoriniai bioprogramišiai. Yra ir kitų biohakingo metodų, kurie yra labai paprastai pritaikomi kasdieniame žmonių gyvenime.

Kokių patarimų sužinojote konferencijoje, kuriuos galėtų pritaikyti daugelis žmonių, siekiančių pagerinti savo gyvenimo kokybę?

– Konferencijos tema buvo ilgaamžiškumas – aiškintasi, kaip, naudojantis biohakingo tiesomis, prailginti savo gyvenimą. Išryškėjo kelios potemės – mitybos, miego ir meditacijos svarba.

Mitybos tema daugiausia buvo kalbama apie dabar išpopuliarėjusį vadinamąjį protarpinį badavimą – bene visi bioprogramišiai praktikuoja vieną ar kitą badavimo būdą.

Teigta, kad suteikiant kūnui galimybę negauti maistinių medžiagų ilgiau kaip 12 val., organizme pradeda vykti procesai, dėl kurių mažėja uždegiminės reakcijos, stiprėja imuninė sistema, naikinami patogenai, t.y. ligų sukėlėjai.

Bene visi bioprogramišiai praktikuoja vieną ar kitą badavimo būdą.

Laikantis protarpinio badavimo įprastai rekomenduojama dieną tarp valgymų padaryti 8 valandų pertrauką, o likusį paros laiką (16 val.) tiesiog leisti organizmui valytis. Taip pat patariama pusryčiauti praėjus 3–4 val. po nubudimo, o paskutinį kartą valgyti likus bent 2–3 val. iki miego. Tačiau buvo akcentuota, kad gaunamų kalorijų kiekis per dieną neturi sumažėti. Svarbu vengti perdirbto maisto, saldumynų ir stengtis organizmą aprūpinti visomis reikalingomis maistinėmis medžiagomis.

Kalbant apie miegą, pabrėžta, jog tai yra bene svarbiausias dalykas, ilgaamžiškumo „karalius“ – net ir subalansuota mityba, papildai ar fizinis aktyvumas neatpirks miego trūkumo.

Taip pat išskirtos ir sąmoningumo („mindfulness“) meditacijos praktikos. Buvo sakoma, kad praktikuojant meditaciją ilgainiui didėja produktyvumas, dėmesingumas, gebėjimas valdyti mintis ir sutelkti dėmesį į esamą situaciją (darbo metu ar bendraujant).

123RF.com nuotr./Šuo miega lovoje
123RF.com nuotr./Šuo miega lovoje

Nors miego svarbą sunku nuginčyti, šiais laikais nemaža dalis žmonių su miegu turi problemų. Kaip bioprogramišiai pataria gerinti miego kokybę?

– Miegamajame neturėtų būti žiūrimas televizorius ar naudojamas kompiuteris. Taip pat svarbu bent valandą iki miego išvis nebūti prie ekranų, taip pat ir nesinaudoti telefonu – verčiau paskaityti knygą.

Žinoma, esant poreikiui galima telefone ar kompiuteryje įsidiegti tam tikras programas, kurios leidžia nustatyti atitinkamą režimą, kad ekranas nedirgintų akių ir leistų smegenims ruoštis miegui.

Pabrėžta ir tai, jog miego kokybei labai svarbu kasdien palaikyti fizinį aktyvumą ir daugiau kaip 30 minučių per dieną skirti buvimui dienos šviesoje, lauke.

Taip pat miegamajame būtų naudinga pakabinti tamsinančias užuolaidas, kad į kambarį patektų kuo mažiau šviesos. Tačiau vos nubudus geriausia, kad kambarį užpildytų šviesa.

Be to, rekomenduojama neužsiimti fizine veikla likus mažiau nei 3 val. iki miego, kad kūnas spėtų nusiraminti.

Likus 9 val. iki miego reikėtų atsisakyti kofeino, tad jei einama miegoti 22 val., paskutinį puodelį kavos patartina išgerti 13 val. Tuo tarpu valgyti reikėtų ne vėliau kaip likus 2 valandoms iki miego.

Bioprogramišiai žinomi ir kaip eksperimentuojantys su įvairiomis medžiagomis, papildais, nootropais, jų deriniais.

– Manau, jog pirmiausia reikėtų susitvarkyti visus kitus gyvenimo būdo aspektus – mitybą, miegą, fizinį aktyvumą, ir tik tada leistis į maisto papildų pasaulį. Kitu atveju tie papildai daug naudos neduos.

Kai kurie bioprogramišiai konferencijoje taip pat dalijosi savo vartojamais papildais ir tie sąrašai mane išgąsdino. Kai kurie per dieną suvartoja apie 30 skirtingų medžiagų. Pavyzdžiui, tam tikrą mišinį vos prabudus ryte, kitą – prieš pietus ir po jų, dar vieną vakare, prieš miegą ir t. t.

Vida Press nuotr./Vaistai
Vida Press nuotr./Vaistai

Visgi labai svarbu palaikyti subalansuotą mitybos režimą, kad su maistu gautume kuo įvairesnių maistinių medžiagų, ir tik tada imtis papildų vartojimo.

Beje, visai įdomus dalykas yra bioprogramišių vartojama kava – kartais ir pats jos išgeriu. Receptas būtų toks: į kavą įdedamas šaukštelis sviesto bei kokosų aliejaus ir viskas suplakama plaktuvu. Tokia kava būna išties skani, kaloringa ir suteikianti sotumo jausmą. Ją bioprogramišiai dažnai vartoja protarpinio badavimo metu.

Bioprogramišiai yra tiesiog savamoksliai ar tarp jų yra ir medikų?

– Visų pirma bioprogramišiai, pasitelkdami mokslo tiesas, eksperimentuoja su savimi, nepriklausomai nuo jų profesinės srities. Yra nemažai savamokslių bioprogramišių, kurie rašo tinklaraščius, kuria Youtube vaizdo kanalus ir kalba apie savo išbandytus būdus.

Tačiau lygiai taip pat biohakingu domisi ir biomedicininių sričių profesionalai, kurie nevadina savęs bioprogramišiais, bet dalinasi su bioprogramišių bendruomene savo patirtimi ir informacija.

Iš esmės šis judėjimas prasidėjo, kai paprasti žmonės pradėjo domėtis vitaminais, papildais, jų poveikiu, žiniomis, kaip pagerinti sveikatą proaktyviais, o ne reaktyviais būdais.

Įprasta, kad tik susirgę skubame pas gydytojus, gauname vaistų ir jais slopiname simptomus. Bioprogramišiai ieško natūralių būdų, aiškinasi, kaip elgtis, kad išvengtų tų simptomų ir jiems nereikėtų vartoti vaistų.

Kuo bioprogramišius skiriasi nuo tiesiog savo sveikata besirūpinančio žmogaus?

– Pati biohakingo esmė – siekti pokyčių bandant įvairius eksperimentinius savęs tobulinimo, sveikatinimosi būdus, kurie yra paremti moksliniais tyrimais.

Žinoma, nemažai biohakerių taikomų metodų yra žinomi jau daugybę metų bei taikomi tradicinių sveikuolių, pavyzdžiui, šalto vandens procedūros (šaltas ar kontrastinis dušas, šokimas į eketę).

Kita vertus, biohakeriai remiasi naujausiais moksliniais tyrimais ir technologinėmis priemonėmis, o taikomus metodus pamatuoja, apskaičiuoja – kas yra naudinga ir pagrįsta mokslu, o kas – ne.

O štai sveikatingumo srityje yra daug nuomonių, skirtingų požiūrių ir nebūtinai sveikata besirūpinantis žmogus remiasi moksliniais įrodymais.

Amal Graafstra (CC BY-SA 2.0) | commons.wikimedia.org/Mikroschema
Amal Graafstra (CC BY-SA 2.0) | commons.wikimedia.org/Mikroschema

Bet mokslas taip pat dažnai pateikia prieštaringu išvadų. Kaip žinoti, kas yra tiesa, o kas – ne?

– Biohakingas ir sako, kad mokslas pateikia daug variantų, bet tik pabandęs gali suprasti, kuri tiesa tinka tau. Juk mes visi esame skirtingi genetiškai, kaip ir skiriamės gyvenimo būdu. Tad vieni biohakeriai eksperimentuoja vienokiais, kiti – kitokiais būdais.

Tačiau iš esmės visi biohakeriai siekia visapusiškai tobulinti save: pradedant nuo to, kaip tapti produktyvesniam, efektyvesniam darbuotojui, baigiant buvimu geresniam, dėmesingesniam, draugiškesniam, dėkingesniam sau ir kitiems.

Teigiate, kad mes išties savyje turime didelį potencialą, kurio neišnaudojame?

– Taip. Juk biohakingas yra tarsi skėtis, apimantis įvairius savęs tobulinimo būdus – tiek fizine, tiek psichikos prasme. Pavyzdžiui, aš pats ryte prabudęs visuomet dvidešimt minučių skiriu mankštai. Tas laikas man tampa ir šiokia tokia meditacija, kai mintyse susidėlioju dienos darbus, todėl man vis rečiau tenka kažkur bėgti, lėkti, griūti, kad viską spėčiau.

Rytais prausiuosi po šaltu dušu – tai padeda jaustis žvalesniam, sumažina kofeino poreikį. Po pietų visuomet einu pasivaikščioti – pastebėjau, jog tai pagerina darbingumą, nuotaiką, sumažina mieguistumą, saldumynų ar kofeino poreikį, kas šiaip jau būdavo gana įprasta.

Kuomet savo kasdienybėje pradėjau taikyti tam tikras biohakingo tiesas, labai greitai pajutau, kad tai veikia ir padeda tapti produktyvesniam, laimingesniam žmogui.

Manau, jog tokius paprastus pokyčius savo gyvenime galėtų pritaikyti kiekvienas žmogus – tikrai nebūtina naudotis visomis skaitmeninėmis technologijomis, kurias pasitelkia bioprogramišiai, kad biohakingo metodais pagerintum savo gyvenimo kokybę.

Temos: 5 Sveikata Mityba Miegas Maistas
Daugiau

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

01:32
01:11
00:46

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką