Dabar populiaru
Publikuota: 2019 lapkričio 3d. 18:59

Iliuzionistas A.Stonys trejus metus laikosi mitybos, kuri jam padėjo suvaldyti vėžį be agresyvaus gydymo

Arvydas Stonys
TV3 nuotr. / Arvydas Stonys

Žinomas iliuzionistas Arvydas Stonys prisipažįsta – kai pirmą kartą išgirdo diagnozę, žemė iš po kojų slydo. Prieš trejus metus jam buvo nustatytas prostatos vėžys, kurio stadija pernelyg neįkvėpė – artėjanti prie trečios. Vyrui buvo pasiūlytas standartinis šios ligos gydymo derinys – chemoterapija, operacija ir spindulinė terapija. Tačiau pakeitęs gyvenimo būdą ir mitybą, A.Stonys sugebėjo sustabdyti ligos progresavimą be agresyvaus gydymo.

Prostatos vėžys vyrui buvo nustatytas atsitiktinai. Šeimos gydytoja pasiūlė atlikti profilaktinį tyrimą, o šis parodė, kad PSA (prostatos specifinio antigeno) rodiklis siekia 9, kai norma yra 3. Vyras iš karto gavo skubų siuntimą pas onkologą, kuris, aišku, pasiūlė skubiai taikyti standartinį prostatos vėžio gydymo būdą.

Tačiau A.Stonys nusprendė pirmiausia pats įsigilinti į savo ligą ir ieškoti būdų, kaip galėtų sau padėti. Taip jis atrado Didžiosios Britanijos onkologo, Kembridžo universiteto profesoriaus Roberto J.Thomaso, tyrinėjančio, kaip padėti onkologiniams ligoniams suvaldyti ligą per mitybą, metodiką, kurią sėkmingai taiko.

Šiandien A.Stonys mato didžiulę prasmę kuo daugiau kalbėti apie vėžį, nors prisipažįsta, kad kai pats susidūrė su liga, jam buvo kilusi dilema, ar viešai apie ją pasakoti.

„Man nebuvo lengva pradėti kalbėti. Tačiau džiaugiuosi, kad prieš trejus metus visgi tai padariau, ir tai duoda rezultatų. Tai buvo kaip sniego gniūžtė, paleista nuo kalno. Pasižiūrėkite, kiek žinomų žmonių dabar apie tai kalba. O kuo daugiau kalbama, tuo daugiau žmonių susipras, kad reikia kažką daryti, ir tuo didesniam ratui žmonių galime padėti.

Pauliaus Rakštiko nuotr./Arvydas Stonys
Pauliaus Rakštiko nuotr./Arvydas Stonys

Šita liga yra gana dažna – kas antras planetos žmogus, pasak statistikos, kokiu nors būdu susiduria su vėžiu. Į mane patį su klausimais ar ieškodami palaikymo kreipiasi šimtai žmonių ir visiems jiems stengiuosi atsakyti. Mane tikrai nesunkiai galima susirasti „Facebooke“, – atviravo pašnekovas.

Savo atradimais jis sutiko pasidalinti ir su 15min GYVENIMO skaitytojais.

Ar tiesa, kad ligos pradžioje atsisakėte standartinio gydymo?

– Negaliu teigti, kad atsisakiau, tačiau kol kas man to nereikia. Nespjaunu į šulinį ir nesakau, kad niekada nesigydysiu, kaip rekomenduoja gydytojai, bet šiuo metu jau ir jie patys man pasiūlė tik aktyvią stebėseną. Tai reiškia, kad aš reguliariai atlieku reikalingus tyrimus, o jie rodo, kad liga neprogresuoja.

Grįžtant į pradžią, iš gydytojų girdėjau įvairių nuomonių. Vieni sakė, kad neprotinga nieko nedaryti ir reikia kuo greičiau atlikti jų siūlomus veiksmus. Kiti sakė, kad tai nėra liga, kuri greitai progresuoja.

Iki diagnozės – labai atsiprašau visų veganų – iš jų juokiausi, tikinau, kad žmogus sutvertas valgyti mėsą.

Aš pats pradėjau labai domėtis onkologija, ypač prostatos vėžiu, ir atradau moksliškai patvirtintus duomenis, kad tai dažniausiai, ne visais atvejais, bet dažniausiai iš tiesų nėra greitai progresuojanti liga.

Daug skaitydamas – ne gandus, ne nuomones, niekada nesivadovauju kitų žmonių nuomonėmis, o mokslinius šaltinius, – supratau, kad reikia iš esmės pakeisti gyvenseną, kad liga toliau neprogresuotų.

Ir ką darėte?

– Netrukus po diagnozės tapau šimtaprocenčiu veganu. Iki diagnozės – labai atsiprašau visų veganų – iš jų juokiausi, tikinau, kad žmogus sutvertas valgyti mėsą. Tačiau vienas onkologinius ligonius konsultuojantis gydytojas mane įtikino išbandyti šią mitybą. Jis paaiškino ne tik tai, kokias medžiagas, bet ir kokią informaciją mes gauname valgydami augalinį ir gyvulinį maistą.

Taigi pusę metų nevalgiau ne tik mėsos, bet ir pieno produktų, kiaušinių, t. y. jokio gyvulinės kilmės maisto, taip pat ir majonezo, kurį labai mėgau. Po kurio laiko radau, kaip pasigaminti majonezo be kiaušinio – vietoj jo reikia pilti marinuotų žirnelių skysčio.

Radau puikų būdą, kaip valdyti savo mintis – pozityvumo gumytę.

Šiuo metu esu veganas maždaug 95 proc. Mano mityboje ir toliau dominuoja augalinis maistas, tačiau retkarčiais leidžiu sau pavalgyti ir gyvulinės kilmės maisto – pavyzdžiui, šaldiklyje visada turiu kalakuto mėsos.

Antras dalykas, kurį smarkiai pakeičiau, yra fizinis aktyvumas. Jeigu iki diagnozės būtų buvusios tinginių olimpinės žaidynės, garantuoju, kad būčiau jas laimėjęs. Visą gyvenimą dirbau ne fizinį, o labiau intelektualų darbą. Ir man nei reikėjo, nei norėjosi fizinio krūvio. Kai gydytojai patarė sportuoti, tai man buvo, ko gera, sunkiau nei pakeisti mitybą.

Taigi man, visiškai nesportavusiam žmogui, pradėti reikėjo nuo mažų žingsnelių. Pirmiausiai prie krūvio turi priprasti širdis, plaučiai ir raumenys. Todėl man buvo rekomenduota bėgioti. Beje, iki šiol bėgioju su guminiais vandens batais, kurie užsimaunami brendant į vandenį, kurio dugnas akmenuotas. Mat nemokant bėgti ir turint antsvorį, labai greitai galima pakenkti kojų sąnariams.

Dariaus Kučio nuotr./Arvydas Stonys su širdies drauge Jolanta
Dariaus Kučio nuotr./Arvydas Stonys su širdies drauge Jolanta

Dažniausia klaida, kad koja minama nuo kulno, taip labai apkraunant sąnarius. Bėgant su vandens batais, beveik iškart ima skaudėti kulnus. Nori nenori esi priverstas spyruokliuoti ant pirštų. Kadangi taisyklingai bėgti taip ir neišmokau, savo sąnarius tausoju pasitelkdamas guminius batus.

Namuose turiu svarmenis, kas rytą darau mankštą, kartais plaukioju baseine. Kai šaltesnis oras ir dėl alergijos šalčiui negaliu bėgioti lauke, tai darau sporto klube, o jei neturiu laiko iki jo nuvykti, 10–15 min. pabėgioju tiesiog namuose nuo vieno galo iki kito. Jokių pasiteisinimų, kad nėra laiko ar vietos.

Sakoma, kad liga priverčia iš esmės pervertinti savo gyvenimą ir pakeisti mąstymą. Ar tiesa?

– Iš tiesų, dar vienas dalykas, kurį teko pakeisti, yra mąstymas. Nors visada save laikiau pozityviu žmogumi, atlikęs reviziją savo galvoje supratau, kad toks nesu: gyvenime erzina pakankamai daug dalykų: pavyzdžiui, kai važiuojant automobiliu kažkas užkerta kelią, aš susierzinu.

Radau puikų būdą, kaip valdyti savo mintis – pozityvumo gumytę. Ant riešo užsidedu kanceliarinę gumytę – tokio dydžio, kad neužveržtų riešo kraujagyslių. Kiekvieną kartą, kai pagaunu save galvojant ką nors negatyvaus, susierzinus, kita ranka patempiu gumytę ir paleidžiu. Patikėkite, į vakarą negatyvių minčių galvoje nebėra, nes ranką labai skauda (šypsosi). Man pakako dviejų savaičių, kad su šia gumyte išsivalyčiau mintis.

Neslėpsiu, kartais man vėl tenka ją užsimauti. Žmonės yra emocinės būtybės, todėl natūralu ir normalu, kad reaguojame ir pasiduodame emocijoms. Taigi vėl pavaikštau su ja vieną ar dvi dienas, o kai pamatau, kad nebereikia, nusiimu. Savo mintis siūlyčiau išsivalyti visiems žmonėms, nes jos – taip pat vienas iš onkologinių ligų veiksnių.

Ne kartą esate minėjęs, kad dabartinė jūsų mityba atitinka britų onkologo Roberto J. Thomaso rekomendacijas. Kaip jį atradote?

– Kai pradėjau ieškoti atsakymų, kaip suvaldyti ligą, internete radau informacijos apie R.J.Thomaso tyrimus, susijusius su onkologinių ligonių gydymu. Įdomiausia, kad kaip tik tuo metu jis turėjo atvykti į Lietuvą skaityti pranešimo Seime.

Aišku, nepraleidau progos patekti į jo paskaitą ir netgi užteko įžūlumo prieiti ir prisistatyti. Papasakojau apie savo bėdą, o jis pakvietė mane su visais tyrimų rezultatais atvykti konsultacijos į Londoną. Net nebuvo klausimo, ar vyksiu. Po šios konsultacijos gavau labai daug rekomendacijų, kaip gyventi ir kaip maitintis, ir visus šiuos trejus metus taikau jo metodiką.

Asmeninio archyvo nuotr. /Robertas J.Thomasas (kairėje) ir Arvydas Stonys
Asmeninio archyvo nuotr. /Robertas J.Thomasas (kairėje) ir Arvydas Stonys

Kokie yra pagrindiniai šios metodikos principai?

– Jis akcentuoja, kad reikia valgyti daug polifenolių, kurie turi priešuždegiminį poveikį, turinčio maisto. Jis atliko išsamius klinikinius tyrimus ir įrodė, kad polifenolių gausa maiste stabdo lėtinių ligų, nuo kurių mūsų visuomenė labai kenčia, vystymąsi, vėžinių ląstelių plitimą, stiprina imuninę sistemą ir t. t.

Augaluose šios medžiagos atsakingos už spalvą, skonį ir aromatą. Polifenolių yra visuose augaluose, tačiau suvalgyti jų tokį kiekį, kad jis mus apsaugotų nuo ligų, XXI amžiuje darosi sudėtinga. Nors vyrauti turėtų žalia spalva, reikia valgyti daug įvairių spalvų daržovių. Be to, jeigu parduotuvinis pomidoras nekvepia pomidoru, polifenolių jame mažai. Daržovė turi būti sodrios spalvos, skleisti stiprų kvapą, tuomet greičiausiai ji turi daug polifenolių. Kita vertus, greičiausiai ji turės ir pesticidų bei herbicidų, todėl esu linkęs rinktis ekologiškas daržoves.

Daržovė turi būti sodrios spalvos, skleisti stiprų kvapą, tuomet greičiausiai ji turi daug polifenolių.

Aš asmeniškai naudoju ir specialų maisto papildą, kurį kovai su vėžiu sukūrė prof. R.J.Thomaso vadovaujami mokslininkai ir patikrino klinikiniais tyrimais. Papildui surinkti augalai, turintys daugiausia polifenolių. Tai ciberžolė, granatai, žalioji arbata ir brokoliai. Nustatyta, kad šiuos produktus vartojant kartu, jie veikia sinergiškai, vienas kitą papildydami ir sustiprindami juose esančių polifenolių poveikį.

Vėžiu sergantiems pacientams taip pas siūloma atsisakyti ir cukraus?

– Ne tik R.J.Thomasas, bet visi specialistai skambina pavojaus varpais, kad mes vartojame per daug pridėtinio cukraus. Kiek man teko domėtis, cukraus paros norma – 30 g. Pasidomėkite, 0,3 l gaiviojo gėrimo jau turi 30 g cukraus, o jeigu peržvelgsime parduotuvių lentynas, dauguma perdirbto maisto taip pat turi pridėtinio cukraus, net mėsos gaminiai.

Taigi pradėjau labai kontroliuoti cukraus kiekį – net į kavą ir arbatą nebededu cukraus, visiškai atsisakiau saldumynų. Jeigu perku parduotuvėje perdirbtą produktą, atidžiai patikrinu, kiek jame yra cukraus. Jeigu jo kiekis viršija 3 g 100 g produkto, dedu atgal į lentyną.

Turbūt nevalgote produktų iš baltų miltų ir bulvių?

– Miltų atsisakiau, bet bulvių – ne. Esu iš tų žmonių, kurie be bulvių gyventi negali. Anksčiau man yra tekę kreiptis į gydytoją dėl kepenų suriebėjimo. Kai mečiau rūkyti, per pusę metų priaugau 20 kg. Gydytoja man patarė visiškai nevalgyti bulvių, išrinkti jas net iš sriubos.

Tačiau kai pasiguodžiau, kad be bulvių gyventi nesugebėsiu, ji man pasiūlė tokį variantą: savaitę visiškai nevalgau bulvių, bet savaitgalį jų pasigaminu ir nesuku dėl to galvos. Matyt, organizmas visgi reikalauja tam tikrų medžiagų, kurių yra bulvėse.

Radau būdą, kaip labai sumažinti krakmolo kiekį jose. Pirmiausia geriau renkuosi keptas bulves, nes aukštoje temperatūroje keičiasi jų cheminė sudėtis, jose sumažėja krakmolo. Visiškai atsisakiau bulvių košės, nes joje lengvai pasisavinamo krakmolo yra daugiausia. Jeigu bulves verdu, jas užvirinu, paverdu penkias minutes, nupilu vandenį ir palaukiu, kol bulvės atvės iki kambario temperatūros. Tuomet užpilu jas nauju vandeniu ir verdu toliau. Tokiose bulvėse krakmolo dešimt kartų mažiau nei buvo prieš tai.

Laidos „Sveikatos medis“ nuotr. /Arvydas Stonys
Laidos „Sveikatos medis“ nuotr. /Arvydas Stonys

R.J.Thomasas taip pat nesiūlo pulti į kraštutinumus save ribojant, nes kraštutinumai kartais mums kenkia labiau nei retkarčiais suvalgytas nesveikas maistas.

Ar manote, kad būtent ši metodika padėjo sustabdyti ligos progresavimą?

– Per tris mėnesius PSA nukrito nuo 9 iki 4. Tai įrodymas, kad mitybos ir gyvenimo būdo pakeitimas man padėjo. Visą laiką šis rodiklis ir laikosi apie keturis. Tai šiek tiek daugiau nei norma, bet jis neauga. Magnetinio rezonanso tyrimas taip pat parodė, kad liga neprogresuoja ir netgi pamažu pradėjo trauktis.

Per tris mėnesius PSA nukrito nuo 9 iki 4. Tai įrodymas, kad mitybos ir gyvenimo būdo pakeitimas man padėjo.

Kaip gydytojai reagavo į šiuos rezultatus?

– Vieni stebėjosi, sakė, kad negali būti, kad aš dar kažkaip gydausi, kiti gyrė, kad viską darau teisingai. Taigi nuomonių buvo įvairių. Tačiau rezultatai kalba patys už save – liga suvaldyta.

Taigi dabar gyvenate ramiai, bet grįžkime trumpam į ligos pradžią, kai, pasak jūsų paties, žemė ėmė slysti iš po kojų. Ką patartumėte kitiems, kai tenka kažkaip susigyventi su šia diagnoze?

– Tiesą sakant, aš nuo pat pradžių mažai sau sukau galvą, kas bus. Kartais žmonės klausia savęs ar likimo: „Kodėl tai man?“ O aš sakau – esu labai dėkingas gyvenimui, kad liga atėjo pas mane, o ne pas mano sūnų ar žmoną.

Nereikia uždavinėti klausimų, kodėl aš. 90 proc. esame patys kalti, kad liga pas mus atėjo, ir tik 10 proc. sudaro priežastys, kurios nuo mūsų nepriklauso, pavyzdžiui, genetika. Rūpintis sveikata reikia pradėti ne tuomet, kai susergama, o gerokai anksčiau.

Taigi nerimo, baimės nejaučiau nei tuomet, nei dabar. Turime suprasti – mirsime absoliučiai visi. Visi mes turime tam tikrą laiką, kurį mums leista gyventi šioje žemėje. Onkologinė liga dažniausiai šį laiką patrumpina, tačiau reikia suvokti, kad jeigu ji atėjo, turime išmokti gyventi kitaip: labiau vertinti laiką, mažiau jį švaistyti ir stengtis padaryti, kiek įmanoma, daugiau gerų darbų, kol dar gyvename šioje žemėje.

Mūsų gyvenimas – tarsi prisukamas žadintuvas, kuris kažkada nuskambės. Atėjus ligai pats laikas nustoti daryti nereikšmingus darbus, o daugiau dėmesio skirti žmonėms, kuriuos mes mylime, stengtis, kad žmonės mus atsimintų, kai mes išeisime. O išeisime visi, niekas negyvens amžinai. Tik bent jau man norėtųsi išeiti padarius kuo daugiau gerų darbų.

Gal tai natūralu: kuo vyresnis žmogus, tuo aiškiau jis suvokia, kad po savęs norisi palikti ką nors gera. Būtent į tai ir siūlyčiau susitelkti, užuot daužius galvą į sieną, kodėl aš susirgau, nes tai tikrai nepadės. Verčiau apsidairykime, kaip mes gyvename, ką darome, kam skiriame savo laiką, ir skleiskime aplink save daugiau meilės.

Komentarai: 9

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

02:07
04:15
01:33

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką