Dabar populiaru
VVSB
Publikuota: 2016 gegužės 8d. 20:27

Nuo persidirbimo iki darboholizmo – kada ilgos valandos biure jau virsta liga?

Darboholikas
123rf.com nuotr. / Darboholikas

Grįždama namo vis pastebiu tai viename, tai kitame verslo centro aukšte vis dar degančią šviesą. Šiandien greičiausiai pasirodytume keistoki, jei per darbo savaitę nė karto neištartume: „šakės, kaip šiandien neturiu laiko“, „aš – užsivertęs/-usi darbais“.

„Šiuolaikinė mūsų kultūra garbina darboholizmo idėją, bet iš mokslinės, medicininės pusės tai – civilizaciją griaunanti liga“, – konstatuoja psichologė A.Adomaitytė.

Psichologės teigimu, darboholizmas dažnai klaidingai suvokiamas, ar net vertinamas kaip teigiamas elgesys. Tuo metu psichologė Aušra Šapranauskienė pastebi, kad streso, įtampos, pervargimo, profesinio „perdegimo“ temas bendraujant su pacientais jai tenka nagrinėti kone kasdien.

Pervargimas – dažniausiai susijęs su darbine veikla

A.Adomaitytė pasidalino keliais istoriniais faktais apie darboholizmą. Apie šią priklausomybę kaip apie ligą dar 1919 metais pradėjo kalbėti psichoanalitikas Šandoras Ferencis. Dirbdamas su pacientais jis pastebėjo, kad pastarieji imdavo blogai jaustis darbo savaitės pabaigoje, o pirmadienio rytą blogą savijautą nuimdavo tarsi ranka.

123rf.com nuotr./Nuovargis
123rf.com nuotr./Nuovargis

Iš pradžių šią ligą vadino „sekmadienio negalia“ ir tik vėliau ji buvo įvardyta kaip „priklausomybė nuo darbo“. Darboholizmo terminą 1968 m. sugalvojo amerikietis Veinas Otsas, sujungęs žodžius „darbas“ ir „alkoholikas“.

„Aš, dirbdama su priklausomais žmonėmis, dažnai pastebiu, kad alkoholizmą lydi darboholizmas. Analizuojant matomi darboholizmo panašumai į kitas chemines ir psichologines priklausomybes“, – sakė A.Adomaitytė.

Tuo metu psichologė A.Šapranauskienė pripažįsta, jog savo darbe streso, įtampos, nuovargio, „perdegimo“, nemigos, išsekimo temas ji nagrinėja kone kasdien.

„Dažnai tai būna bent iš dalies susiję su problemomis darbe, dideliu darbo krūviu, vadovų požiūriu. Gaudami nedidelį atlyginimą, kuris leidžia pragyventi nuo algos iki algos, žmonės stengiasi susirasti papildomų darbų, dirba savaitgaliais, sirgdami vengia imti nedarbingumo lapelius, trumpina atostogas, kol galiausiai pasireiškia pervargimas, išsekimas. Arba darbe nuolat patiria didelį stresą, įtampą, todėl negali „atsijungti“ nuo minčių apie jį“, – kalba A.Šapranauskienė.

Gaudami nedidelį atlyginimą žmonės stengiasi susirasti papildomų darbų, dirba savaitgaliais, sirgdami vengia imti nedarbingumo lapelius.

Ilgą laiką persidirbant prasideda nemiga, depresija ar nesaikingas alkoholio vartojimas. Psichologės A.Šapranauskienės teigimu, kai kurie žmonės jaučiasi labai nesaugūs, nerimauja, kad gali netekti darbo, net jei šis neatitinka jų poreikių. Jie taikstosi su vadovų reikalavimais, o pastarieji kartais iš tiesų išnaudoja savo darbuotojus.

„Tada prasideda virškinimo sutrikimai, nuolatiniai galvos skausmai ir įvairios kitos bėdos“, – sako psichologė ir priduria, kad tendencija persidirbti vis ryškėja.

Darbštumas ir darboholizmas – kuo jie skiriasi?

Bet juk lietuviai visur nuo seno garsėjo kaip darbšti tauta. Gal padirbėti šiek tiek daugiau– nieko blogo?

„Darbštumas ir darboholizmas iš esmės yra skirtingi dalykai. Darbštuolio tikslas kitoks nei darboholiko – pastarojo darbo rezultatai skirti savirealizacijai, jis moka jais pasinaudoti ir daro tai nuolat, strategiškai planuodamas didesnį produktyvumą bei ekonominį uždarbį.

Tuo metu darboholikui darbas – tai apsauga, savotiškas skydas nuo visko: nuo nepasitikėjimo savimi ir ateitimi, nuo skausmingų asmeninio gyvenimo įvykių ir t.t. Darboholikas darbą panaudoja kaip būdą pabėgti nuo savo problemų ir jų sprendimo, taip apgauna save: neva negali jų spręsti, nes turi svarbių darbų, tačiau iš tiesų jis tuos darbus tiesiog susikuria“,– sako A. Adomaitytė.

Darboholikas darbą panaudoja kaip būdą pabėgti nuo savo problemų ir jų sprendimo, taip apgauna save.

„Kitų interesų praktiškai nelieka, tik dirbdamas jis jaučia malonų jaudulį arba santykinę ramybę. Norint pasiekti šią palaimingą būseną jam reikia vis didesnės darbo „dozės“. Nedirbant pasireiškia abstinencijos reiškiniai – irzlumas, dirglumas, nerimas“, – priduria ir A. Šapranauskienė.

Žinoma, kai dėmesys skiriamas vien darbui, tai sukelia artimųjų nepasitenkinimą, prasideda nuolatiniai konfliktai. A.Šapranauskienės teigimu, darboholikas dažniausiai nėra ir geras darbuotojas.

„Jis daug laiko gaišta smulkmenoms, prastai dėliojasi prioritetus, produktyvumas krenta, jis tampa perdėtai jautrus nesėkmėms ir kritikai, viską stengiasi padaryti pats, t. y. nesidalija darbais su kolegomis, nepasitiki jais, jam prastai sekasi dirbti komandoje“, – atskleidžia psichologė.

Specialybės, kurių atstovai yra linkę į darboholizmą

A.Adomaitytės teigimu darboholikui darbinė veikla tampa vienintele gyvenimo vertybe – ir tai bene ryškiausias darboholizmo požymis.

„Darboholizmas vystosi kaip ir bet kuri kita priklausomybė: darbo procesas suteikia žmogui pasitenkinimo jausmą ir tuo metu smegenyse gaminasi endorfinai, žmogus jaučia malonumą. Tačiau ateina laikas ir esamo krūvio neužtenka, kad pasigamintų toks pat kiekis endorfinų.

Darboholizmas vystosi kaip ir bet kuri kita priklausomybė: darbo procesas suteikia žmogui pasitenkinimo jausmą ir tuo metu smegenyse gaminasi endorfinai, žmogus jaučia malonumą.

Taip žmogus yra priverstas dirbti vis daugiau ir daugiau. Darboholiko, jį atitraukus nuo darbo, smegenyse aktyviomis tampa tos pačios zonos, kaip ir žmonių, sergančių alkoholizmu arba priklausomybe nuo azartinių žaidimų. Kitaip tariant, darboholiką lygiai taip pat „laužo“ neturint galimybės dirbti. Toks žmogus jau dirba ne dėl ekonominės būtinybės, bet dėl savo vidinės būsenos pagerinimo“, – pabrėžė A. Adomaitytė.

Akivaizdu, kad tokia priklausomybė kenkia santykiams su visais artimais žmonėmis: šeima ir netgi vaikai pradeda tiesiog trukdyti dirbti.

Kodėl tampama darboholiku? A. Adomaitytės teigimu, tam yra šimtai priežasčių, pavyzdžiui, augimo metu asmenybę formavusios aplinkybės, jas lydėjusios emocijos. Įdomu tai, jog moterys iš prigimties yra veiklesnės ir geba savo emocijas „išmėtyti“ per daugelį veiklų. Atrodytų, jog jos gali patekti į darboholizmo pinkles, tačiau šia liga moterys kaip tik serga rečiau.

Psichologė išvardija specialybes, kurių atstovai yra labiausiai linkę virsti darboholikais: aukšto rango vadovai ir verslo savininkai, medikai, juristai, ekonomistai, programuotojai, atradėjai/mokslininkai, pedagogai ir kūrybinių profesijų žmonės tokie kaip muzikai ar aktoriai.

123RF nuotr./Beveik ketvirtadaliui lietuvių nelieka laiko šeimai ir poilsiui
123RF nuotr./Beveik ketvirtadaliui lietuvių nelieka laiko šeimai ir poilsiui

„Spręskite problemas, o ne slėpkitės po darbais“

Būkime atviri patys sau: greičiausiai darboholikais dar nevirtome, tačiau persidirbimas ir „perdegimas“ – bene kiekvienam pažįstamas jausmas. Štai ką linkusiems persidirbti sako psichologės:

„Praktika rodo, kad žmonės linkę save tam tikra prasme apgaudinėti. Mūsų organizmas jau įvairiausiais būdais šaukia „stop, daugiau nebegaliu!“, o mes nekreipiame dėmesio ir teisinamės: „dar truputį, susiimsiu, pakentėsiu ir jau tada ilsėsiuosi“, „kiti juk irgi panašiai dirba, vadinasi, ir aš galiu“ arba „privalau, nes niekas kitas už mane to nepadarys“, kol galiausiai vieną dieną ištinka panikos priepuolis, krentame į depresiją, susergame arba ryžtamės kardinaliems gyvenimo pokyčiams“, – du galimus kelius iš situacijos nubrėžė psichologė A. Šapranauskienė.

„Atlikti tyrimai jau įrodė viršvalandžių „dovanas“ mūsų sveikatai: tiek fizinei, tiek psichinei. Tad galbūt 40 darbo valandų per savaitę nėra tik šiaip kažkieno sugalvota rekomendacija, o pasvertas darbo krūvis, kiek žmogaus organizmas gali atlaikyti? Gal vis tik verta jo laikytis? Taip pat gyvenime kylančias problemas spręsti, o ne slėptis po darbais“, – sakė A. Adomaitytė.

Vis tik jei pastebėjote, kad jūsų gyvenime beliko tik darbas, abi psichologės primygtinai rekomenduoja gydytis kreipiantis profesionalios pagalbos. Ar įmanoma išgyti patiems? A. Adomaitytė sako, jog tai pavyksta vos keliems procentams, žmonės „prabunda“ netekę draugų, artimųjų, šeimos. Tačiau dažniausiai, jei galite patys „išsigydyti“, vadinasi, kol kas jums trukdo tiesiog probleminis elgesys – jis dar nėra virtęs liga.

„Reikia mokytis emocijų valdymo, buvimo su kylančiomis neigiamomis emocijomis, o ne bėgimo nuo jų. Jei pavyktų „išsigydyti“ patiems, vadinasi tai nebuvo susirgimas, o gal labiau probleminis elgesys, kurį pats žmogus jei nori, gali keisti. Kadangi darboholizmas – liga, būtina specialistų pagalba“, – sakė A. Adomaitytė.

Psichologės Ainos Adomaitytės teigimu, Lietuvoje veikia penki priklausomybės ligų centrai: Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Šiaulių ir Klaipėdos. Ten dirbantys psichologai konsultuoja ir taiko terapiją, taigi į šias įstaigas reikėtų kreiptis jei įtariate esantis priklausomas nuo darbo arba turite darboholikų artimųjų. Padėti taip pat gali privačiai dirbantys psichologai.

Vilniaus visuomenės sveikatos biuro naujienas rasite ir „Facebook“ puslapyje.

Vilniaus visuomenės sveikatos biuras

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Atgal į mokyklą

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką