Dabar populiaru
Publikuota: 2019 lapkričio 4d. 20:58

Rezidentė, kuriai premjeras siūlė išvykti, jau dirba užsienyje ir atveria pūlinius, dėl kurių kenčia medikai

Urtė Builytė
15min. koliažas / Urtė Builytė

Chirurgijos specialybės gydytoja rezidentė Urtė Builytė, šiuo metu besistažuojanti Oksfordo Johno Radcliffe'o ligoninėje, iki išvykimo trejus metus dirbo keliose Lietuvos ligoninėse, buvo aktyvi Lietuvos medikų sąjūdžio narė, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Rezidentų tarybos pirmininkė, kovojanti už jaunų medikų ir rezidentų teises, geresnes darbo sąlygas bei nediskriminuojančius atlyginimus. 15min GYVENIMAS su jauna medike kalbėjosi apie tai, kokius pūlinius atvėrė gydytojo savižudybė, kodėl mobingas gydymo įstaigose seniai yra vieša paslaptis bei kuo skiriasi savijauta dirbant Lietuvoje ir Didžiojoje Britanijoje.

Prieš metus per susitikimą su premjeru Sauliumi Skverneliu paklaususi, kokios jaunų gydytojų perspektyvos Lietuvoje ir ko jiems tikėtis, U.Builytė išgirdo pribloškiantį atsakymą – esą jei kas nepatinka, išvažiuokite.

Visgi jauna moteris tikina, kad išvažiavo ji ne premjero paklausiusi, o pasisemti patirties, kad grįžusi būtų naudingesnė Lietuvai. Nors jauna gydytoja svetur dirba tik keletą savaičių, jau spėjo pajusti daugybę skirtumų, susijusių ir su darbo sąlygomis, ir su bendra atmosfera ligoninės kolektyve. Tai jai leido į daugelį Lietuvoje vykstančių dalykų pažvelgti iš šalies.

Medikų situaciją Lietuvoje šiuo metu stebite tarsi iš šalies ir galbūt matote ją kiek kitaip. Kokia buvo jūsų reakcija išgirdus apie jauno gydytojo savižudybę?

– Aišku, toks įvykis be galo skaudus. Žmonės, kurie kaip tik labiausiai stengiasi padėti kitiems, neturėtų tokiu būdu išeiti. Kita vertus, mobingas ir engimas darbe seniai yra vieša paslaptis, o dabar visi šie pūliniai pradėjo sproginėti. Ši praktika paplitusi tikrai gana plačiai, o bendra viso medicininio personalo – tiek gydytojų, tiek slaugytojų – psichologinė būklė tikrai prasta.

Didžiausia bėda ta, kad pagal šiuo metu galiojančias normas medikai negali turėti psichinės sveikatos problemų.

Didžiausia bėda ta, kad pagal šiuo metu galiojančias normas medikai negali turėti psichinės sveikatos problemų, nes dėl to jie gali prarasti licenciją. Kiek žinau, ministro įsakymai nėra pakeisti, nors šiuolaikinis psichiatrijos mokslas sako, kad tai ligos, kaip ir visos kitos, jas įmanoma valdyti, o kai kurias – ir išgydyti.

Tačiau mūsų valdžia tokius žmones vis dar stigmatizuoja. Tai viena iš priežasčių, kodėl medikai nesikreipia psichologinės pagalbos, nesigydo ir dažnai renkasi kraštutinumus, pavyzdžiui, klimpsta į priklausomybes.

Žinoma, vienos savižudybės priežasties nebūna, vis dėlto darbo sąlygos ir engimas prie jos labai prisideda.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Živilė Gudlevičienė, Vytautas Kasiulevičius, Urtė Builytė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Živilė Gudlevičienė, Vytautas Kasiulevičius, Urtė Builytė

Šiuo aspektu aukos turbūt yra visi – ir engiami, ir juos terorizuojantieji ar iš jų besityčiojantys kolegos?

– Iš tiesų, pastarieji taip pat turi psichologinių problemų, tik jas išveikia per agresiją. Tam tikrais atvejais tai galbūt netgi patogu administracijai, nes užguiti darbuotojai neprašys gerinti darbo sąlygų, kelti atlyginimų ir pan.

Dabar dirbu kitokioje sistemoje ir iš šono visa tai labai matosi. Dabartinėje mano darbo vietoje skiriamas labai didelis dėmesys, kaip jaučiasi kolektyvas. Jeigu yra pacientas, kuris ne visai deramai elgiasi su medikais, jam labai aiškiai pasakoma, kas yra toleruotina ir kas – ne.

Kolektyvui organizuojamos įvairios bendros išvykos, kad žmonės geriau susipažintų ir pabendrautų neformalioje aplinkoje. Vykdomi mokymai, skirti kolektyvo lipdymui ir kovai su stresu darbe.

Man buvo labai keista ir netikėta, kai man pradėjus dirbti čia garsus profesorius, kuris tikrai yra užsiėmęs, pasisodino ir pradėjo klausinėti, ar turiu, kur gyventi, kada tėvai atvažiuos aplankyti, kaip jaučiuosi, ar niekas manęs neskriaudžia. Buvau sužavėta, kad manimi taip rūpinasi. Lietuvoje situacija dažnai būna visiškai atvirkščia.

Kiek laiko esate jau esate Didžioje Britanijoje?

– Prasidėjo tik ketvirta savaitė, tačiau pradedu justi psichologinio klimato skirtumus. Aišku, pagarba labiau patyrusiems gydytojams išlaikoma, tačiau nėra hierarchinės sistemos: aš protingas, o tu kvailas, todėl kaip aš pasakysiu, taip ir bus. Santykiai tarp vadovų ir pavaldinių yra horizontalūs, o ne vertikalūs.

Norint, kad laiku būtų sprendžiamos problemos, kitokio bendravimo ir negali būti, nes kai tik atsiranda hierarchiniai dalykai, klaidos slepiamos, o medicinoje klaidų slėpimas ypač pavojingas.

Kas dar yra kitaip dabartinėje dabartinėje jūsų ligoninėje nei buvo Lietuvoje?

– Nuo gydytojo nuimama daug administracinio ir socialinio darbo, nes yra aktyviai veikiantys socialiniai darbuotojai, kurie derina, pavyzdžiui, ar ligonį kažkur perkelti, kada tai padaryti, ieško vietos, aiškinasi jo poreikius ir pan. Yra labai daug įvairių lygių slaugos personalo, kuris atlieka daug darbų, taigi gydytojui daugiau laiko lieka atlikti savo pagrindinę funkciją – gydyti.

Čia irgi yra daug biurokratijos, bet ji labiau susijusi su darbu, o ne su pacientų socialinių problemų sprendimu.

Nors gydytojų ir rezidentų darbo valandos yra ilgesnės nei Lietuvoje – dirbame 48 val. per savaitę, bet darbas yra kryptingesnis. Nors Lietuvoje gydytojų darbo savaitė oficialiai trumpesnė, bet dauguma dirba daug ilgiau – keliauja dirbti į kitas įstaigas arba pasilieka po darbo pildyti popierių. Taigi darbo valandų susidaro netgi daugiau.

Gydytojui čia nereikia sukti galvos, kaip užkoduoti ligą, kad ligoninė gautų geresnį apmokėjimą.

Didžiojoje Britanijoje siekiama, kad visi reikalai būtų sutvarkyti darbo metu, o nedarbo laikas nebūtų skiriamas darbui. Būna, kad ir čia žmonės pasilieka po darbo, bet ne dėl to, kad jiems kažkas liepia ar kad bus bausmės, neįleis į operacinę ir pan. Tai jie daro dėl asmeninių paskatų, pavyzdžiui, nori labiau gilintis į mokslą, tobulėti.

Ligoninėje, kurioje dirbu, sistema labai orientuota į pacientą: daug dėmesio kreipiama ne tik į tai, kas bus daroma jam ligoninėje, bet ir kas nutiks jį išrašius, ar namuose yra tinkamos sąlygos, ar juo ten pasirūpins, ar jis galės nukeliauti iki šeimos gydytojo. Šie dalykai kolektyve aktyviai aptarinėjami, kad pacientas nebūtų paliktas likimo valiai.

Gydytojui čia nereikia sukti galvos, kaip užkoduoti ligą, kad ligoninė gautų geresnį apmokėjimą, su tuo dirba atskiras personalas. Gydytojas į darbą atvyksta gydyti ligonių, o visi kiti dalykai – ne jo rūpestis. Nors ligoninės sienos atrodo prasčiau negu kai kuriose mūsų ligoninėse, tačiau personalas, šiuolaikinės slaugos priemonės, yra aukšto lygio.

Aišku, galima viską suvesti į finansus, tačiau iš tiesų darbų, kuriuos jie daro, apimtys gerokai didesnės nei pas mus net ir naudojant paprastesnes priemones. Lietuvoje yra daug brangios technikos, bet kartais trūksta žmonių, kurie mokėtų su ja dirbti, o kai ji nėra išnaudojama, švaistome lėšas. Nusitinkuojame sienas, bet nėra, kas ligonį paverstų, prižiūrėtų, pakalbintų.

Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Urtė Builytė
Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Urtė Builytė

Taigi kiek trunka jūsų darbo diena?

– Dirbu nuo aštuntos ryto iki penktos–šeštos arba septintos valandos vakaro, priklausomai nuo pozicijos, kurioje tą dieną esu. Mano darbas labai analogiškas tam, ką dariau Lietuvoje. Vieną dieną esu daugiau operacinėje, kitą dieną – konsultacinėje poliklinikoje, taip pat yra dienų, kai laikas paliktas administraciniams dalykams tvarkyti, pavyzdžiui, atsakyti į laiškus ligoniams ir šeimos gydytojams. Taip pat jeigu reikia dienos seminarui, mokymasis, tobulėjimas, skirtingai nuo Lietuvos, medikai tikrai skatinami.

Prieš metus iš premjero lūpų išgirdote veikiausiai skausmingą žinutę – S.Skvernelis pasiūlė jums išvažiuoti, jeigu kas nepatinka Lietuvoje. Ir štai dabar jūs iš tiesų esate svetur...

– Aš jos nesureikšminau. Taip buvo parodytas savo vidinės kultūros lygis. Aišku, kai tai išgirdau, buvau šokiruota, bet tai tikrai nebuvo lemiantis motyvas išvykti. Tiesiog tai buvo puiki iliustracija, koks yra mūsų tautos atstovų požiūris į kritiką ir bandymą ieškoti sprendimų.

Tas požiūris – primityvus, rodantis situacijos neišmanymą, nematymą galimų pasekmių, tačiau, deja, kokius atstovus patys išsirenkame, tokius ir turime. Nesinorėtų, kad sprendimus sveikatos apsaugos srityje priimtų žmonės, kurie su ja visiškai nesusiję ir neturi joje jokios patirties. Deja, dabar taip yra.

O metų stažuotė – normali praktika. Daugybė gydytojų išvyksta pasistažuoti. Aš manau, kad tai būtina, jeigu nori praplėsti savo požiūrį ir įgauti patirties, susipažinti su kitokia sveikatos apsaugos sistema. Pagaliau Lietuvoje rezidentūroje gali nesusidurti su tam tikrais atvejais ar jie per reti, kad vėliau galėtum dirbti kaip visavertis specialistas.

Visgi mano planas yra Lietuva. Man patinka mano šalis, aš labai myliu savo artimus žmones ir manau, kad keliai mane vis tiek atves atgal, nebent manęs nebereikėtų kaip specialistės.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Urtė Builytė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Urtė Builytė

Iki išvykimo buvote medikų aktyvo narė. Ar nenusivylėte savo ankstesne veikla?

– Aišku, liūdna, kad iš visų kalbų ir valdžios pažadų liko tik muilo burbulas, iš esmės niekas nepasikeitė, bet gal ratai pradeda suktis. Manau, kad tą sieną galima pramušti, tiesiog tai turi daryti ne 10–15 žmonių, o gerokai daugiau.

Ir visa visuomenė turi suprasti, kad valstybės pagrindas – švietimas, medicina ir socialinė priežiūra. Norint gyventi geriau, visomis išgalėmis reikėtų kovoti, kad šios sistemos būtų tvarios ir atitiktų žmonių lūkesčius.

Grįžtant prie dabartinių Lietuvos aktualijų, ar nemanote, kad visos šios kalbos apie mobingą darbe ir būtinybę keisti situaciją vėlgi pasibaigs kalbomis? Gal valdžia to tik ir laukia – žmonės išsikalbės ir nurims?

– Labai gerai pastebėjote – dažniausiai tokia praktika ir taikoma: žmonės pakalbės, ir viskas praeis. Aišku, yra gerai, kad žmonės pradeda kalbėti, dalintis savo istorijomis, bet nemanau, kad Sveikatos apsaugos (SAM) sprendimas permesti problemą spręsti įstaigų vadovams ką nors išspręs. Mat kokį toną diktuos aukščiausi valstybės atstovai, toks tonas bus perimtas kitose grandyse. Ir galiausiai viskas liks, kaip buvo – smurtą darbe patiriantys žmonės bus palikti su savo problemomis tvarkytis patys.

Kad sistema veiktų, joje turi dalyvauti tikrai nešališki žmonės, t. y. nedirbantys gydymo įstaigoje ir gerai išmanantys tokius dalykus.

Kalbant apie mobingą, jo išgyvendinimas turi prasidėti nuo universiteto, nes jis prasideda būtent ten.

Visa tai susiveda į finansus, o realiai sveikatos apsaugos sektoriuje pinigų nepadaugėjo, nes jie visi nueina rezervui. Pinigų trūksta net būtinosioms reikmėms, atlyginimams, tad tikėtis, kad pinigų bus skirta šiai problemai spręsti, neverta.

Kalbant apie mobingą, jo išgyvendinimas turi prasidėti nuo universiteto, nes jis prasideda būtent ten. Jeigu universitetai priimtų politiką, kad tokie dalykai netoleruotini, situacija gerėtų, bet čia jau turi būti įgyvendinta nulinės tolerancijos politika.

Teko kalbėtis su naujais kolegomis, jie pasakojo, kad prieš keliolika metų mobingas Didžiojoje Britanijoje taip pat nebuvo labai retas dalykas, ypač chirurgijoje. Tačiau kai kilo judėjimas prieš šią kultūrą, buvo sukurta sistema, pagal kurią po kelių skundų į vietinę akreditacijos tarnybą dėl nederamo elgesio medikui gali būti atimta licencija. Taigi aiškiai parodoma, kad toks elgesys netoleruotinas ir gali turėti labai rimtas pasekmes.

Pas mus medikas gali prarasti licenciją nebent įrodžius žalą pacientui teisme. Taip pat ir universiteto darbuotojai, jeigu jie elgiasi netinkamai, dažniausiai tik apsvarstomi komisijoje, ir tuo viskas pasibaigia.

Pagaliau mobingas sunkiai įrodomas, jeigu kiti kolegos tyli ir jo nepatvirtina.

– Čia ir esmė, kad besiskundžiantysis, kuris žino, kad turi skųstis žmonėmis, su kuriais verda tuose pačiuose ratuose, pats to nedaro. Kažkas buvo kažkieno kursiokas, kažkas – kažkieno švogeris ir pan. Visi su visais susiję.

Kitas dalykas, kad jeigu procedūra yra pakankamai ilga, tai irgi žmones atbaido, nes su tuo kolega juk reikės toliau dirbti. Kol skundas bus apsvarstytas, kolektyve jis bus taip apipintas įvairiomis istorijomis, kad žmogus jau gailėsis šį procesą užsukęs. Suprantu, kad visiškas anonimiškumas negalimas, nes tuomet žmonės gali skųstis dėl bet ko, kas jiems nepatiko, bet visgi turi būti kažkaip užtikrinta besiskundžiančio žmogaus apsauga.

Pagaliau tai rimti dalykai, kurie negali būti numesti komisijai, kurią sudaro žmonės, neturintis specifinių žinių. Tai svarstyti turėtų žmonės, kuriems tai pagrindinis darbas, o ne veikla, kurią jie vykdo atliekamu laiku nuo savo pagrindinio darbo.

Ar tiesa, kad medikai tyli dar ir todėl, kad Lietuvoje yra vos kelios ligoninės, kuriose jie gali įgauti juos tenkinančios patirties, todėl bijo prarasti darbą?

– Iš dalies tai mažos šalies su per dideliu gydytojų ir akademinio personalo skaičiumi problema. Pasižiūrėjus, kiek pas mus yra gydytojų, specializuotų skyrių, akademinio personalo, tie skaičiai iškreipti. Mes turime daug specializuotų skyrių. Kad jie veiktų, reikia daug specializuotų specialistų, kurie ne visur apkraunami pilnu krūviu.

Arno Strumilos / 15min nuotr./Atminimo akimirka
Arno Strumilos / 15min nuotr./Atminimo akimirka

Skyrius, kuriame dirbu, nėra pats didžiausias, jis turi septynis kvalifikuotus gydytojus, panašų skaičių rezidentų/stažuotojų, apie 24 lovas stacionare, o aptarnauja beveik 2 mln. pacientų. Žinoma, tai įmanoma todėl, kad yra gerai išvystyta ambulatorinė grandis su įgalintomis slaugytojomis.

Pasižiūrėkime į Lietuvą – kiek specializuotų besidubliuojančių skyrių turime didžiųjų miestų ligoninėse ir kokį realų skaičių ligonių jie aptarnauja? Nenoriu išskirti atskirų specialybių, bet bendras vardiklis – didelė prabanga.

Kai specializuotos paslaugos dirbtinai išpučiamos, kyla klausimas, kur ir kiek dirbs siauresnių sričių gydytojai. Kalbant apie traumatologiją, kurios atstovas buvo nusižudęs gydytojas, prieš keletą metų šiai sričiai buvo ruošiama labai daug rezidentų. O tai reiškia, kad jiems nėra pakankamai darbo vietų.

Pas mus niekas protingai neskaičiuoja, kiek kokių specialistų ir paslaugų mums reikia, universitetai tarpusavyje nesusitaria, kiek jų ruoš ir pan.

Tiesiog buvo skirtas finansavimas šiai sričiai, bet nesirūpinta, kur tie žmonėms vėliau dėsis. Iš tiesų pas mus ruošiama nepakankamai plačios specializacijos šeimos gydytojų, slaugytojų, ir, remiantis pasauline praktika, per daug specializuotų sričių gydytojų. Iš to ir kyla problemos.

Pagaliau ar normali situacija, kai mieste, kuriame negyvena net milijonas žmonių, yra du specializuoti skyriai skirtingose ligonėse, kuriems vadovauja tas pats žmogus? Kur logika? Ar pas mus nėra pakankamai žmonių, kurie galėtų užimti šias pareigas? Apskritai ar reikia dviejų skyrių dviejose skirtingose įstaigose? Tai iš tiesų jau vadybiniai sprendimai, kurie labai daug priklauso nuo SAM.

Taip ir užsisuka virtinė – yra du skyriai, kuriems vadovauja tas pats žmogus, siaura specializacijos sritis, tada žmonės ieško, kur įsidarbinti, o kadangi nori dirbti, negali pyktis, taigi tyli. Taip viskas ir tęsiasi. Pas mus niekas protingai neskaičiuoja, kiek kokių specialistų ir paslaugų mums reikia, universitetai tarpusavyje nesusitaria, kiek jų ruoš ir pan.

Mūsų sveikatos apsaugos sistema yra neracionali. Dėl to kažkur atsiranda perteklius, kažkur – trūkumas, ir tai paliečia tarpasmeninius santykius, nes labai siauroje srityje konkurencija tarp specialistų tampa nenormali.

Dabar ministerija sako – įkursime liniją, sukursime darbo grupę. Tačiau jeigu šiai problemai SAM turi burti darbo grupę, vadinasi, apie ją niekada nebuvo galvota, jai nepasiruošta, rizikos nesuvaldytos. Panašu, jog savo didžiulėje struktūroje SAM neturi pakankamai kompetentingų žmonių, kurie realiai spręstų vadybines problemas, nes mobingas yra ne tik kultūrinė, bet ir vadybinė problema.

Taigi norint išgyvendinti mobingą neužteks tik pakalbėti, kad jo turi nebūti? Reikia naujų struktūrų, kurios gintų žmones?

– Taip, ši problema turi būti sprendžiama sistemiškai. Tai neturi būti palikta vien gydymo įstaigoms ir jų skyriams, nes tuomet administracija kiekvieno skyriaus vedėjui duos užduotį sukurti savo skyriuje sistemą, kaip bus pranešama apie nederamą elgesį su darbuotojais, vedėjas gražiai ją aprašys, bet ar ji bus įgyvendinta? Ne, nes yra tiek kitų administracinių darbų, kad medikai paprasčiausiai nespėja.

Taigi kol aukštesnė grandis atsakomybę numetinės žemesnei, sistema neveiks, jeigu į visa tai nebus pradėta žiūrėti sistemiškai.

Komentarai: 20

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

02:07
04:15
01:33

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką