Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 gegužės 13d. 14:51

Psichoterapeutas E.Laurinaitis – kaip tvarkytis su nerimu ir jį atskirti nuo baimės: „Pagalba viena – matyti realybę“

Įtampa, stresas ir nerimas vargina vis daugiau žmonių
123RF.com nuotr. / Įtampa, stresas ir nerimas vargina vis daugiau žmonių

Atrodytų, kad laisvėjančios karantino sąlygos, didėjančios vakcinacijos apimtys turėtų teikti daugiau vilties ir optimizmo bei saugumo jausmo. Tačiau po pusmečio pakartotas Nerimo indekso tyrimas parodė, kad net ir laisvėjant karantinui, didžioji dalis Lietuvos gyventojų jaučia nerimą, o trečdalį šis jausmas apima dažnai ar net kasdien. Dėl ko žmonės labiausiai nerimauja ir kas gali padėti sumažinti nerimo jausmą?

Baiminasi COVID-19 atmainų ir šalutinių vakcinos poveikių

Diskusijoje „Lietuvos nerimo indeksas: ar mums pavyks prisitaikyti prie naujos gyvenimo realybės ir mažiau nerimauti?“ gyvybės draudimo bendrovės „SB draudimas“ vadovas Saulius Jokubaitis pristatė „Spinter tyrimų“ atliktą reprezentatyvią apklausą, kurios rezultatai parodė, kad gyventojų nuotaikos nuo pastarojo Lietuvos nerimo indekso tyrimo, atlikto praėjusių metų rudenį, ne itin tepasikeitė.

Tyrimo rezultatai rodo, kad 95 proc. Lietuvos gyventojų jaučia nerimą dėl savo arba savo šeimos gerovės, o trečdalį šis jausmas apima dažnai ar net kasdien. Daugiau kaip pusė Lietuvos gyventojų (56 proc.) nerimauja, kad dar ilgai nebus galima grįžti į įprastą gyvenimą. 48 proc. apklaustųjų nerimą kelia naujų COVID-19 atmainų grėsmė, o trečdalis (30 proc.) nuogąstauja, kad šiltuoju sezonu vis dar bus kelionių ribojimai ir jie negalės vykti, kur panorėję.

Nieko keisto, kad net 6 iš 10 apklaustųjų sako, jog jų nerimo lygis išaugo būtent dėl koronaviruso pandemijos.

Panaši dalis (28 proc.) tautiečių baiminasi šalutinių COVID-19 vakcinos poveikių, o beveik ketvirtadalis nerimauja, kad teks nuolat vakcinuotis dėl koronaviruso atmainų. Dėl to dažniau nerimą jaučia 46 metų ir ir vyresni respondentai bei aukščiausio išsimokslinimo atstovai, o skiepų šalutinio poveikio dažniausiai bijo moterys ir mažiausių pajamų grupės atstovai.

S.Jokubaičio teigimu, nuo pirmojo karantino pradžios praėjo jau daugiau kaip metai ir visą šį laiką nerimas, stresas yra neatsiejami daugelio žmonių palydovai.

„Žmonės turėjo apriboti socialinius kontaktus, buvo priversti dirbti iš namų, atsisakyti kelionių, o kai kurie neteko ne tik nuolatinių pajamų ar mylimo darbo, bet ir artimųjų. Todėl nieko keisto, kad net 6 iš 10 apklaustųjų sako, jog jų nerimo lygis išaugo būtent dėl koronaviruso pandemijos: gerokai išaugusiu nerimo lygiu skundžiasi 15 proc. Lietuvos gyventojų ir dažniau taip teigia mažiausias pajamas gaunantys respondentai, o 48 proc. apklaustųjų teigia, kad dėl pandemijos įtakos jų nerimo lygis išaugo iš dalies“, – sakė S.Jokubaitis.

Asmeninio archyvo nuotr./Saulius Jokubaitis
Asmeninio archyvo nuotr./Saulius Jokubaitis

Kuo mažiau finansinio saugumo, tuo daugiau nerimo

Tyrimo rezultatai rodo, kad didžiąją dalį apklaustųjų vis dar baugina sunkios ligos, nedarbingumas arba mirtis – taip sako 4 iš 10 apklaustųjų. Kiek padaugėjo nerimaujančių dėl nuolatinių pajamų praradimo arba nedarbo: pernai tokių buvo 19 proc., o šiemet – 26 proc. Ir nors šiek tiek sumažėjo, tačiau vis dar išlieka reikšmingai didelė grupė nerimaujančių dėl šeimos narių nelaimių – šiemet ji siekia 18 proc. apklaustųjų (pernai – 21 proc.).

Tačiau didžiausias skirtumas, anot S.Jokubaičio, kokius būdus apsisaugoti nuo neigiamų padarinių žmonės šįkart įvardijo kaip efektyviausius:

„Pandemija iš tiesų įnešė labai daug nežinios, situacija tiek asmeniniame gyvenime, tiek darbe gali keistis ne savaitėmis, o dienomis ar net valandomis.

Galbūt todėl didžioji dalis žmonių kaip geriausią būdą apsisaugoti nuo neigiamų padarinių įvardija nuolatinių pajamų turėjimą. Taip mano net 75 proc. Lietuvos gyventojų – rudenį šis skaičius siekė 59 proc. ir buvo artimas 55 proc. manančiųjų, kad tinkamiausias būdas apsisaugoti yra papildomos santaupos nelaimei arba senatvei. Beje, 6 iš 10 apklaustųjų vis dar mano, kad santaupos yra patikimas būdas jaustis saugiam ištikus nelaimei.“

Pirmiausia būtina atkurti žmogišką bendravimą

Gydytojo psichiatro, psichoterapeuto, Vilniaus universiteto docento Eugenijaus Laurinaičio teigimu, karantinas pats savaime yra nerimo ir streso priežastis, nes jis riboja jau susiformavusius žmogaus socialinius įgūdžius.

„Pirmiausia, karantinas riboja tiesioginį kontaktą, bendravimą su svarbiais žmonėmis, šeimyninių švenčių šventimą pagal daugiametes tradicijas, kelionių ir poilsio įpročius. Taip pat nepamirškime, kad iššūkių kelia ir neaiški situacija su darbu, kai per karantiną daug žmonių turi dirbti iš namų: kartais jie abejoja, ar dirba pakankamai gerai, kartais persidirba. Tai reiškia, kad jų streso ir nerimo lygis kyla“, – sakė doc. E.Laurinaitis.

Pirmiausia turi būti atstatytas žmogiškas bendravimas. Ir tai galioja visoms amžiaus grupėms, nors labiausiai nukentėję yra paaugliai ir senjorai.

Jis pabrėžė, kad nėra, ko stebėtis, jog net laisvėjant karantinui, atsiranda naujų baimių dėl to, kaip reikės prisitaikyti prie pakitusio gyvenimo. Beje, E.Laurinaitis įsitikinęs, kad į anksčiau įprastą gyvenimo ritmą nebegrįšime – su koronavirusu reikės išmokti gyventi ir tam prireiks kelerių metų.

„Ir virusas prie mūsų taikosi, ir mes prie jo turime taikytis. Šiuo metu svarbiausia suprasti, kurios iš pandemijos pakenktų ir karantino apribotų sferų turi būti atstatytos, o kurias reikia modifikuoti.

Aš manau, kad pirmiausia turi būti atstatytas žmogiškas bendravimas. Ir tai galioja visoms amžiaus grupėms, nors labiausiai nukentėję yra paaugliai, kuriems bendravimas yra pagrindinis mokymosi tapti suaugusiaisiais instrumentas, bei senjorai, kurie ne tik nebeturi reguliarios darbinės aplinkos, kurioje nors jau virtualiai galėtų susitikti su žmonėmis, bet ir negali bendrauti su artimaisiais ir giminėmis“, – akcentavo E.Laurinaitis.

Asmeninio archyvo nuotr./Eugenijus Laurinaitis
Asmeninio archyvo nuotr./Eugenijus Laurinaitis

Kad pandemija yra išskirtinė situacija, smarkiai paveikusi daugelio žmonių psichikos sveikatą, sutinka ir „Nerimo klinikos“ psichologė Vaida Stankutė. Jos teigimu, svarbu suprasti, kad jausti nerimą yra visiškai normalu ir kad taip mūsų kūnas įspėja apie galimą ar numatomą pavojų.

„Dažnai nerimas pasireiškia nuogąstavimu dėl ateities, pavyzdžiui, ar turėsiu darbą, kada pasibaigs pandemija, kada vaikai grįš į mokyklą, kada saugiai galėsiu aplankyti tėvus ir pan. Tai rodo ir apklausos bei tyrimai.

Taip pat nerimas gali stipriai reikštis ir kūno pojūčiais, ne tik mintimis: dažnėja širdies ritmas ir kvėpavimas, gali sutrikti virškinimas, svaigti galva, padažnėti prakaitavimas, padidėti įtampa raumenyse, mušti šalčio ar karščio bangos. Kitaip tariant, nerimas mobilizuoja kūną, paruošia galimai grėsmei“, – aiškino psichologė V.Stankutė.

Kodėl svarbu atskirti nerimą nuo baimės?

Prieš leidžiantis į atsakymus, ką daryti, kaip tvarkytis su nerimu, jį mažinti, E.Laurinaitis atkreipė dėmesį, kad labai svarbu yra išsiaiškinti pačias sąvokas – atpažinti nerimą nuo kitų neigiamų emocijų.

„Mes labai dažnai painiojame du pagrindinius jausmus apie pavojų – baimę ir nerimą. Jie yra panašūs keliais labai svarbiais požymiais: abu yra nukreipti į ateitį ir abu perspėja apie pavojų, galintį nutikti ateityje. Bet toliau prasideda labai svarbus skirtumas.

Baimės atveju tas pavojus man yra pažįstamas ir suvokiamas – žinau, koks banditas, su kokiu kirviu ir už kokio kampo manęs laukia, o nerimo atveju pavojus yra nepažįstamas, išplaukęs, toks mažytis, kaip koronavirusas, tad aš jo tikrai nematau ir nelabai suprantu, ką jis su manimi gali padaryti. Todėl tą jausmą, susijusį su virusu ir pandemija, galėtume labiau vadinti nerimu negu baime. Tačiau ne visais atvejais.

Kas seka iš to, kad baimė yra pažįstamo pavojaus baimė, o nerimas yra nepažįstamo pavojaus baimė? Baimės atveju, kai pažįstu pavojų, galiu jo išvengti – panaudojant tą pačią metaforą apie banditą, jei žinau, už kurio kampo jis stovi, neisiu ten. Todėl baimės atveju vengimo strategija padeda. O jei jaučiu nerimą, kuris susijęs su neaiškiais dalykais, akivaizdu, kad nežinau, kaip jų išvengti.

Baimės atveju, kai pažįstu pavojų, galiu jo išvengti. O jei jaučiu nerimą, kuris susijęs su neaiškiais dalykais, akivaizdu, kad nežinau, kaip jų išvengti.

Kitas dalykas, baimė yra susijusi su išorinio pasaulio pavojais ir ten egzistuojančiais realiais veiksniais. O nerimas yra mano psichologinė būsena, kuri kyla dėl mano paties vidinių konfliktų. Labai dažnai žmonėms atrodo, kaip gali būti konfliktas mano viduje? Juk aš žinau, ko noriu, ką darau ir pan. Netiesa. Mes visą laiką viduje turime konfliktą. Pats paprasčiausias ir dažniausias mūsų gyvenime yra tarp noro ir noro. Kai norime atsisėsti ant dviejų kėdžių, dažniausiai atsisėdame į tarpą tarp jų ir susimušame savo sėdimąją.

Taigi apie nerimą noriu pasakyti, kad jis yra ne išorinio pasaulio poveikis, o mano vidinio pasaulio poveikis į išorinio pasaulio matymą. Todėl yra visiškai akivaizdu, kad vengimo strategija nerimo atveju nepadeda. Turėjau pacientų, kurie nuo savo nerimo bandė pabėgti į Aliaską arba Naująją Zelandiją. Ir kur žmonės pabėgo? Niekur. Nuo savęs niekur nepabėgsi. Todėl su nerimu reikia tvarkytis pačiam, o ne vengti kokių nors dalykų, kurie, kaip aš įsivaizduoju, tą nerimą sukėlė“, – aiškino psichoterapeutas.

E.Laurinaičio teigimu, kai kalbame apie tai, ką reikėtų daryti su nerimu, kad jis mažėtų, vienas esminių dalykų čia – remtis faktais.

„Nes nerimas atsiranda ten, kur yra nežinojimas. Mūsų smegenys automatiškai tamsias skyles pasaulio matyme užpildo nerimu. Ir štai šito nerimo mažinimui pagalba yra tik viena, jei žiūrėtume iš esmės, – matyti realybę. Atsimerkti ir iš tikrųjų suvokti, kad tai, dėl ko aš nerimauju, gal už to kampo yra koks nors banditas, o jo ten nėra, nebuvo ir nebus niekada. Faktas iš tikrųjų yra tai, kas yra išorėje, o ne tai, kas yra mano viduje. Ir tai gali būti pagalba keičiant mano vidinį pasaulį.

Faktas iš tikrųjų yra tai, kas yra išorėje, o ne tai, kas yra mano viduje. Ir tai gali būti pagalba keičiant mano vidinį pasaulį.

Jei grįžtume prie tyrimo, kai kurie dalykai jame buvo ne nerimas, o baimė. Pavyzdžiui, mirties baimė. Tai yra tikro, neišvengiamo fakto bijojimas. Mes visi mirsime. Ir tai, kaip mirsime, didžiąja dalimi priklauso nuo to, kaip mes gyvename, kaip šiandien tvarkomės su savo artimaisiais, savo vertybėmis, draugais ir priešais.

Viena australų slaugytoja, kuri dešimtmečius dirbo su mirštančiais pacientais, parašė knygą apie išeinančių žmonių psichologiją. Joje buvo iškelta labai svarbių veiksnių lentelė, dėl ko žmonės gailisi išeidami: dėl to, kad per daug dirbo, dėl to, kad mažai draugavo su brangiais žmonėmis, ir dėl to, kad per mažai sau leido to, ko norėjo, o stengėsi daryti tai, ką reikia.

Nerimas atsiranda ten, kur yra nežinojimas.

Turime suprasti, kad pats žodis „reikia“ nėra turintis turinį, nes, kai kalbame „reikia“, būtinai turime pridėti, kam to reikia. Ir labai dažnai pamatysime, kad iš tiesų to, ką darau, taip stengiuosi ir įdedu visą save, reikia ne man, o kažkam kitam. Ir ar tikrai man to reikia, dar galima gerai pagalvoti.

Taigi, manau, kai kalbame apie baimės ir nerimo atskyrimą, tai yra labai svarbus dalykas, kad galėtume tvarkytis adekvačiais tam jausmui metodais“, – kalbėjo psichoterapeutas.

Kaip galime padėti sau malšinti nerimą?

Paklausta, ką reikėtų daryti, kaip tvarkytis su nerimu, psichologė V.Stankutė sakė, kad pirmiausia labai svarbu yra jį atpažinti, įsivardyti sau, kad nerimaujate, ir paieškoti, kas tą nerimą sukelia.

„Pirmiausia ir svarbiausia yra atpažinti bei įvardyti, kad nerimauju. Tuomet reikia savęs paklausti, apie ką tas mano nerimas, pavyzdžiui, ar jis susijęs su darbu, sveikata ar artimaisiais. Atpažinus nerimo priežastis, galime svarstyti, ką toje situacijoje galima pakeisti: ką kontroliuoju aš, o kas – ne mano rankose. Pirmuoju atveju galima imtis veiksmų, o antruoju lieka tiesiog išbūti“, – sakė V.Stankutė.

Asmeninio archyvo nuotr./Vaida Stankutė
Asmeninio archyvo nuotr./Vaida Stankutė

Kaip išbūti, kaip save raminti, psichologės teigimu, kiekvienas gali atrasti sau tinkamą būdą, o jų yra įvairių.

„Padėti gali ir kvėpavimo pratimai, kuriems nereikia ypatingų sąlygų: galime sutelkti dėmesį į kvėpavimą ir skaičiuoti, per kiek įkvepiame ir iškvepiame: iškvėpimas turi būti dvigubai ilgesnis nei įkvėpimas – tarkime, per 4 įkvepiame, per 8 iškvepiame.

Kartais tai daryti pačiam yra sunku, tokiu atveju siūlyčiau pasitelkti programėles, kurios gali būti kaip gidas – mums padedantis ir mus lydintis. Stipraus nerimo metu galite pasinaudoti programėle „Ramu“ – joje rasite įvairių pratimų, padedančių nusiraminti.

Pirmiausia ir svarbiausia yra atpažinti ir įvardyti, kad nerimauju.

Taip pat sumažinti nerimą gali padėti fizinis aktyvumas, pokalbis ar mėgstama veikla, į kurią pasineriate“, – patarimais dalijosi psichologė V.Stankutė.

Pasiteiravus, kada jaučiamas nerimas gali tapti pavojingu ir žmogus turėtų labiau susirūpinti, kreiptis į specialistus, psichologė įvardijo keletą kriterijų, į kuriuos reikėtų atsižvelgti:

„Kai nerimas užima didesnę dalį dienos, kai trukdo bendrauti, džiaugtis kasdieniais dalykais ir kai nebepadeda įprastiniai būdai nusiraminti – visa tai yra ženklas, kad reikėtų ieškoti pagalbos.“

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Metas rinktis

Mėgaukis šiandien

Video

05:21
01:30
01:44

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką