Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 kovo 7d. 20:29

Sprendimas pasitraukti iš gyvenimo neateina per vieną dieną: kaip laiku atpažinti savižudiškas mintis?

Savižudiškų minčių turintys žmonės nori užbaigti savo kančią
123RF.com nuotr. / Savižudiškų minčių turintys žmonės nori užbaigti savo kančią

„Norėčiau turėti atsakymą sau, kodėl taip nutiko. Tačiau neturiu. Vis dėlto per tuos kelerius metu po senelio savižudybės aš supratau vieną svarbų dalyką – sprendimas nepriimamas per vieną dieną. Mes tiesiog nekreipėme dėmesio į žmogaus siunčiamus tylius pagalbos prašymus“, – pasakojo Joana.

Jauna moteris vis dar išgyvena gedulą ir kaltina save, jog galbūt nepadarė visko, ką galėjo. Tačiau sutiko papasakoti savo istoriją, nes tiki, kad ji galbūt padės kitiems suvokti, kad savižudybė yra procesas, kuriame labai svarbu matyti svarbiausius momentus ir tinkamai į juos reaguoti. Apie tai kalbės ir kita straipsnio pašnekovė – savižudybės temą nagrinėjanti psichologė Valija Šap.

Pavargo gyventi

Kalbėdama apie savo senelį Joana tiesiog švyti. Tai matyti net per kompiuterio ekraną – pokalbis karantino metu vyksta ne gyvai, o kaip įprasta dabar naudojant nuotolines vaizdo ryšio programėles.

„Jis buvo nuostabiausias senelis. Toks, apie kurį svajoja visi vaikai. Mus su broliu mylėjo ir lepino, kaip išmanė. Be to, labai mėgo žaisti. Kai būdavome kartu, atrodė, kad jis mūsų amžiaus: taip pat kvailiodavo, šėliodavo ir iš kantrybės vesdavo močiutę“, – prisiminimais pasidalino moteris. Artimus santykius ji išlaikė ir užaugusi: su seneliu jie turėjo savo ritualų, „šventų reikalų“, kaip juos vadindavo: tai – grybavimas, žoliavimas. „Jis mane išmokė pažinti visus grybus, o apie žoleles turbūt žinojo daugiau nei bet kurioje knygoje surašyta. Tas laikas, kai eidavo per pievas ir miškelius kartu buvo mūsų laikas“, – dar vienu prisiminimu pasidalino pašnekovė. Ji apgailestavo, kad sukūrusi savo šeimą vis mažiau laiko skirdavo seneliams. Gyvus susitikimus dažniau keitė pokalbiai telefonu. Žinoma, šeimos šventės būdavo vis dar tokios pačios – susirinkdavo visa šeima, dabar jau pasipildžiusi ir kur kas didesniu būriu naujų žmonių.

Jonana pasakoja, kad dabar sunku pasakyti, kada jos senelis ėmė nebesidžiaugti gyvenimu. Bėgantys metai darė savo: sveikata šlubavo, jis vis dažniau skųsdavo įvairiais skausmais, lankydavosi pas medikus. Porą kartų, anot Joanos, gydytojai senelį tiesiog išplėšė iš mirties nagų: vyriškis buvo patyręs du insultus. Po jų sunkiai valdė vieną ranką. Tačiau labiausiai, pasak moters, senelis išgyveno dėl prastėjančios regos ir klausos: visą gyvenimą daug skaitęs ir su aplinkiniais bendrauti mėgęs vyras sunkiai susitaikė su pokyčiais.

Savižudybės procese esančiam žmogui labai svarbus aplinkinių empatija
Savižudybės procese esančiam žmogui labai svarbus aplinkinių empatija

„Esame girdėję jį ne kartą skundžiantis, kad nebenori gyventi. Kad yra senas, ir jam jau tikrai laikas išeiti – kiek galima užimti vietą, būti našta kitiems. Tačiau visada tokie pokalbiai pasibaigdavo, kaip man tada atrodydavo, linksma gaida: pokalbis nukrypdavo į anūkus ir jų vaikus, pradėdavom planuoti naują susitikimą ir panašiai. Kai dabar pagalvoju, niekas nenorėjome girdėti to, ką sakė senelis: kad jis pavargo gyventi ir jaučiasi našta. Priešingai – mes vis bandėme jį priversti džiaugtis gyvenimu, rodydami proanūkius, siūlydami žvelgti į ateitį. O juk jam buvo jau per 80 metų…“, – iš lėto sakinius dėliojo moteris.

Be ašarų ji negali papasakoti apie tai, ką jautė išgirdusi, kad senelio nebėra: „Paskambino mama ir pasakė. Nepatikėjau. Perskambinau močiutei, bet ji neatsiliepė. Pasirodo, močiutė ir rado senelį…“. Joanos teigimu, ilgą laiką ėmė didžiulis pyktis. „Pykau ant visų: senelio, močiutės, mamos, savęs, brolio… Paskui atėjo kaltė. Šiuo metu išgyvenu etapą, kai pamažu ateina susitaikymas ir šiokia tokia ramybė“, – sakė pašnekovė.

123RF.com nuotr./Per pandemiją padaugėjo savižudiškų minčių turinčių žmonių
123RF.com nuotr./Per pandemiją padaugėjo savižudiškų minčių turinčių žmonių

Procesas gali trukti nuo kelių savaičių iki keliolikos metų

Pastaruosius penkerius metus savižudybių skaičius Lietuvoje mažėja – nuo 31,7 mirčių 100 tūkst. gyventojų 2014 m. iki 24,4 mirčių 100 tūkst. gyventojų 2018 m. Tačiau pokyčiai vyksta lėtai ir kol kas Lietuvos statistika nepasiekė net Europos Sąjungos vidurkio – 11 mirčių 100 tūkst. gyventojų.

Nors prieš save ranką pakelia įvairaus amžiaus, socialinio statuso ir lyties žmonės, daugiausia žudosi vyrai. 2019 metų duomenimis, jų buvo 658 ir tai sudarė 27,5 proc. visų 2019 m. įvykusių Lietuvos vyrų mirčių dėl išorinių priežasčių.

Ką dėl to, kad savižudybių skaičius mažėtų galime padaryti mes? Su žmonėmis, patyrusiais akistatą su noru nutraukti gyvenimą, taip pat jų artimaisiais dirbanti psichologė Valija Šap įsitikinusi, jog atsakymas yra suvokime, kad dažniausiai savižudybė yra ne momentinis sprendimas, bet procesas.

„Proceso pradžia gali būti išgyventa psichologinė krizė ar trauma, užsitęsę kasdienio gyvenimo sunkumai. Pradžioje žmogus bando iškilusius sunkumus įveikti, bet patiriamos nesėkmės, nepakankama artimųjų parama ar jos nebuvimas, mažina tikėjimą, kad šis sunkus laikotarpis pasibaigs. Proceso pradžioje vyrauja emocinė įtampa, kuri, einant laikui, perauga į psichologinį skausmą, virstantį nepakeliama kančia. Tuomet, kančios laikotarpiu, kai nuolat išgyvenamas dirglumas, depresiškumas, liūdesys, prislėgta nuotaika, bejėgiškumo ir nereikalingumo jausmai, kyla mintys apie savižudybę“, – pasakojo specialistė.

Laimos Penekaitės nuotr. /Valija Šap, Savižudybių prevencijos Kupiškio r. darbo grupės koordinatorė
Laimos Penekaitės nuotr. /Valija Šap, Savižudybių prevencijos Kupiškio r. darbo grupės koordinatorė

Anot jos, psichologinio skausmo ir kančios laikotarpiu netenkama intereso įprastinei veiklai, tampa sunku atlikti kasdienes veiklas, susikaupti. Taip pat keičiasi bendravimas: paprastai atitolstama nuo draugų ir šeimos.

„Labai dažnai šiame etape sutrinka miegas: vakare sunku užmigti, arba ryte žmogus anksti nubunda, gali sapnuoti košmarus, ryte jaučiasi nepailsėjęs. Kitas ženklas – apetito pokyčiai: visiškai nesinori valgyti arba nuolat jaučia poreikį maistui“, – dar keletą požymių, išduodančių beprasidedantį savižudybės procesą, paminėjo psichologė.

Šiuo momentu žmogus paprastai pradeda neigiamai save vertinti, jaustis esantis našta kitiems. „Visa tai dar labiau slegia, tačiau nerandant sprendimo žmogų vis dažniau aplanko mintys, jog šią kančią gali nutraukti tik vienu būdu – nutraukdamas sau gyvybę“, – kalbėjo V.Šap.

Ji priminė, kad procesas kiekvienam gali būti skirtingas, jis gali trukti nuo kelių savaičių iki keliolikos metų. „Proceso trukmė priklauso nuo asmeninių savybių, turimų streso ir problemų įveikos įgūdžių, gaunamos socialinės paramos ir kitų veiksnių“, – sakė psichologė.

Savižudybės procesas

  • Dažniausiai prieš bandymą nusižudyti seka ilgas procesas. Jo etapai yra tokie:
  • Mintys apie savižudybę. Jos gali kilti ir nuslopti ne vienerius metus, nevisada yra vienodai intensyvios;
  • Savižudiški ketinimai. Šiame etape apgalvojami savižudybės būdai, o kartais – kas bus po mirties;
  • Savižudybės planas. Išsirenkamas vienas būdas, vieta, laikas, apgalvojamos kitos detalės. Šiuo laiku savižudybės rizika yra labai didelė;
  • Apsisprendimas. Apsisprendus nusižudyti nuotaika gali atrodyti net pagerėjusi, žmogus grąžina skolas, tvarko kitus senus reikalus, lanko artimuosius ar kitaip atsisveikina, rašo atsisveikinimo laišką;
  • Savižudiškas veiksmas. Žmogus įgyvendina sugalvotą planą.
  • Svarbu paminėti, kad bet kuriame etape aplinkiniai ir pats žmogus gali pakeisti procesą. Viltis visada yra.

Didžiausi kančios katalizatoriai – tyla ir abejingumas

Tyrimai rodo, kad vieno žmogaus savižudybė skaudžiai paveikia bent 6 asmenis, tarp kurių yra ne tik šeimos nariai, bet ir nusižudžiusį asmenį artimiau pažinoję žmonės. Visi jie savižudybės proceso eigoje gali tapti lemiamu veiksniu apsisprendžiant ne trauktis iš gyvenimo, bet ieškoti pagalbos. Ką reikėtų daryti? Psichologai sutaria, kad svarbiausia į bet kokias žmogaus mintis apie savižudybę, arba jam nebūdingą nuotaiką ar elgesį atkreipti dėmesį, bandyti ieškoti kontakto su žmogumi, stengtis jo išklausyti bei padėti rasti profesionalią pagalbą. Vis dėlto ne mažiau svarbu ir leisti žmogui pačiam pasijusti galinčiam, o ne atlikti visus veiksmus už jį.

Kaip sau padėti, jei užfiksuoji, kad turi minčių apie savižudybę? Pasak V.Šap, pirmiausia reikia neužsisklęsti, o pasikalbėti apie kylančias mintis su artimu žmogumi. Jei tokio žmogaus nėra ar vengiate su juo tokio pokalbio, galima paskambinti į emocinės paramos liniją, kreiptis į psichologą, šeimos gydytoją, socialinį darbuotoją ar kitą specialistą.

Nereikėtų vienam būti su savo mintimis ir tikėtis, kad jos savaime praeis.

„Nereikėtų vienam būti su savo mintimis ir tikėtis, kad jos savaime praeis. Tai gali būti rizikinga. Atsiradusios mintys apie savižudybę tikrai neturėtų būti priežastimi jaustis nevykėliu ar silpnu, negalinčiu susidoroti su kylančiais sunkumais. Tai reikėtų vertinti kaip sunkų gyvenimo etapą, kuriame reikia artimųjų ir/ar specialistų pagalbos, kurie padėtų šį etapą įveikti. Visiškai žmogiška kartais palūžti, išgyventi sunkius jausmus ir abejones. Svarbu suprasti, kad kreiptis pagalbos yra normalu ir tam tikrais gyvenimo periodais tokios pagalbos kiekvienam iš mūsų gali prireikti“, – patarė psichologė.

Kur ieškoti pagalbos
Jei reikia skubios pagalbos
Skambinkite pagalbos telefonu 112
Jei esate savižudybės krizėje, arba ieškote pagalbos kitam
Jei patyrėte smurtą
Jei reikalinga emocinė (psichologinė) pagalba telefonu, arba internetu
Jei esi vaikas ir tau reikalinga pagalba

Rinkis gyvenimą“ – 15min turinio projektas, finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo.

Inicijuotas turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Video

26:32
00:48
26:34

Sodo ir daržo ekspertai

Mes turėsim kūdikį!

Esports namai

Puiki sveikata – mažiau išlaidų

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką