„Turiu du nuostabius vaikus, abu jau paūgėję, sunkiausi metai, atrodo, praėję. Bet negaliu atsikratyti minties, kad neturėjau jų turėti… Kartais svajoju, kaip gyvenčiau be jų, ir atrodo, kad būtų geriau. Ypač sunku, nes vaikų norėjau būtent aš, o ne vyras. Nėra taip, kad vaikų nekęsčiau, tiesiog jaučiu, kad jie man trukdo, stabdo. Blogiausia, kad visa tai virsta pykčiu, noru pabėgti. Žinau, kad to nepadarysiu, bet norėčiau geriau jaustis būdama mama. Ar normalu gedėti savo gyvenimo be vaikų? Norėti, kad jis toks būtų – be jų?“ – klausia skaitytoja.