Neseniai keletą kartų manęs paklausė, ar jaučiu Molėtų gamtos dvasią. Kiek pakraipiau galvą ir atsakiau, kad kol kas ne. Visgi Ignalina, o tiksliau – Palūšė, svaigina lyg kokie kvepalai – po tarnybos sovietinėje kariuomenėje mes vos ne kiekvieną savaitgalį baidarėmis „Taimen2“ (dvivietė) braižydavome ežerų ir upių pakrantes. Kartais per porą parų nulėkdavome iki Vilniaus, o už pasiutišką tempą nuo panelių gaudavome į kupras. Palapinės Ignalinos paežerėse griaudėdavo nuo studentiškų dainų. Būtent sentimentai ir romantika – tai tos užburiančios žvaigždės, kurių virš Ignalinos niekam užgesinti nevalia.