Amsterdamas rytą būna tylus, bet niekada – tuščias. Virš Prinsengracht kanalo kyla drėgnas rūkas, ant siaurų tiltelių skamba dviračių varpeliai, o ant vietinės kavinės Utrechto gatvėje tingiai mirksi žalios „Heineken“ iškabos raudona žvaigždutė. Miestas atrodo tarsi ką tik pabudęs po gero vakarėlio – tvarkingas, bet pavargęs, išsiblaškęs, bet vis tiek tikslus.