Dažniausiai stengiuosi išlaikyti tam tikrą atstumą tarp asmeninių jausmų ir viešai skelbiamų tekstų – vengiu atvirai rodyti, kiek jie man artimi ar skaudūs. Tačiau šis tekstas išsiskiria: jis parašytas iš asmeninės perspektyvos, paliečiant jautrią, bet būtiną temą. Ilgai galvojau, ar verta kelti klausimą, kurį palieku paskutinėje pastraipoje. Tačiau ar tikrai turime prabangą tylėti, kai kalbame apie vaikų gyvybes ir likimus, griaunamus homofobijos? Vaikai – nepaisant to, ar jie homoseksualūs, biseksualūs ar translyčiai – pirmiausia yra vaikai, kuriems reikia palaikymo, saugumo ir besąlygiškos tėvų meilės. Ką reiškia jiems gyventi pasaulyje, kuriame vien dėl savo tapatybės jie to netenka?