Dabar populiaru
Publikuota: 2018 balandžio 21d. 08:59

Kęstas Kirtiklis: Užbaigti pokarį

Kęstas Kirtiklis
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr. / Kęstas Kirtiklis

Jau kelinti metai niekaip neapleidžia jausmas, kad mūsų šalis tebegyvena pokaryje ir vis giliau į jį grimzta. Kalendoriai rodo visiškai kitokius skaičius, bet didžiajame istorinės tapatybės pasakojime, dominuojančioje populiariojoje sąmonėje, vis dar 194*-ieji.

Reikia istorinio filmo – štai „Pelėdų kalnas“! Reikia istorinio paminklo – štai jums bunkeris-kalvelė Lukiškių aikštėje! Ir dažniausiai pasitelkiamas argumentas prieš Vytį toje pat vietoje yra tas, kad pastarasis vejasi XIX amžių. Tikra tiesa, bet bunkeris įsitvirtina XX viduryje – kažin, ar tai daug geriau? Jau per daug nesiplėsiu ta kiek pabodusia tema, kad populiarios autorės ir publicistės karjera baigėsi ne tuomet, kai ji nutarė pasikapstyti Antrojo pasaulinio karo metų tragedijose, bet po nelabai apgalvoto leptelėjimo apie pokarį ir jo didvyrį.

Na tai kas, kad vėliau, daugelio tautiečių paniekintame (išdavikė, dar ir pasaulyje mūsų Lietuvą apšmeižė!) interviu Mashai Gessen NewYorker‘yje Rūta Vanagaitė pripažino, kad neatsargiai prisilietė prie pamatinio šiandienės lietuvių tautos tapatybės pasakojimo, prie Didžiojo Tabu, o tai, jei gerai suprantu, reikštų, kad ji suvokia, už ką jai kliuvo ir siaubingos aukos nevaidina. Antra vertus, teisiantiems to tikrai nepakanka, ir nežinia, kokios atgailos reiktų, norint išsipirkti atleidimą.

Nes pokaris ir partizaninis karas tai ne juokai!Tai netgi rimčiau nei Aktas. Juk pastarasis netruko virsti oficioziniu-komerciniu burbulu (Pamatykite Aktą jo atsiradimo vietoje – Signatarų namuose! Įsidiekite ir rašykite nauju šriftu Signato! Pirkite Akto kopiją su Atradėjo autografu!). Pokaris, savo ruožtu, gyvuoja žmonių širdyse. Ypač jaunų žmonių, ypatingai tų, kurie yra bene labiausiai išsilavinę ir inovatyvūs, protingi, kūrybingi ir pilietiškai aktyvūs. Jie generuoja idėjas, kuria startuolius, švenčia laisvę ir renkasi į mitingus. O kartu tai tie, nuo kurių tikrasis pokaris tiek nutolęs, kad net jų seneliai jį sunkiai bepamena. Per socialinius tinklus tikrai nesirito grotažymių banga #AšEsuMažylis ar panaši. Kas kita – #AšEsuVanagas. Šita tai liejosi Nemunais!

Šiųmetiniame Šimtmečio kontekste visa tai labai labai keista. Iš visų Šimtmečio momentų niekas, nei 1990 m., nei 1918 m. tokio dėmesio nesulaukė. Nebent tik Sausio Tryliktoji ir neužmirštuolės galėtų konkuruoti. Ar tai reiškia, kad mūsų pasakojimas apie save būtinai turi remtis liejamu krauju ir herojiškais žygiais? Bet jei jau taip reikia heroizmo, kodėl ne Pirmojo pasaulinio karo pokaris ir savanoriai, palyginti sėkmingai besikaunantys su trimis priešiškomis kariuomenėmis? Ak, tiesa, buvo toks, švelniai tariant, keistas serialas „Laisvės kaina.Savanoriai“. Bet paskui jį netrukus pasirodė ir „Laisvės kaina. Partizanai“.

Kitaip tariant, klausimas toks: kaip ir kodėl vieni istorijos įvykiai lieka tiesiog istoriniais įvykiais, o kiti – tampa valstybę, visuomenę, tautą steigiančio ir palaikančio mentaliteto dalimi? Ir ką tokių įvykių atranka sako apie atsirenkančiuosius?

Kitaip tariant, klausimas toks: kaip ir kodėl vieni istorijos įvykiai lieka tiesiog istoriniais įvykiais, o kiti – tampa valstybę, visuomenę, tautą steigiančio ir palaikančio mentaliteto dalimi? Ir ką tokių įvykių atranka sako apie atsirenkančiuosius?

Žinoma, viską galima paaiškinti Rusijos grėsme. Pokario renesansas pagreitį neabejotinai įgavo 2014 m. Bet ką šiame kontekste išties reiškia pokario aktualizavimas? Kad žmonės karinės invazijos atveju morališkai ruošiasi išeiti į miškus? Tarkime. Bet panašu, kad reikalo turime ne vien su pasiruošimu išeiti, bet galvojimu, kad jau išėjai, kad mintyse jau esi miške. Aišku, tai padarė ne visi, kai kurie neišėjo, todėl jie yra kolaborantai ir vatnikai. Tokiais jie laikomi jau dabar, nors pasaulyje, ne mintyse, nieko lemtingo nenutiko. Ir, tikėkimės, nenutiks. O jei ir nutiks, nebūčiau tikras, ką iš tiesų rasime miškuose, o ką – „dirbant Lietuvai“.

Na, tiek jau to,ateitis mums nepriklauso.Gerokai svarbiau, kad susipriešinimas ir antipatija, bet kurią akimirką gresianti peraugti į atvirą konfliktą, tarpsta jau dabar. Ir dėl to man nejauku.

O dar nejaukiau pasidaro pagalvojus, kad būti partizanu – tai ne tik fotografuotis su būrio draugais miško fone, virti maistą ant laužo, kęsti nepriteklius ir tūnoti žeminėje. Būti partizanu – tai dalyvauti kovinėse operacijose. Trumpai tariant, žudyti. Turbūt ne naujiena, kad tikrieji pokario partizanai žudė. Žudė, žinoma, visų pirma priešus – stribus ir kolaborantus, patys nutardami, kas yra kas, vadovaudamiesi įvairiai surinkta informacija, o ne ilgai trunkančiais teismo procesais. Keista būtų iš jų reikalauti kitko – tai reikštų geroką situacijos nesupratimą. Bet šiuo atveju man svarbus ne jų sprendimų ir veiksmų teisėtumas ar ne teisėtumas, bet šiandienė partizano idealo ir su juo susijusių moralinių sprendimų recepcija.

Partizanauti žmonės veikiausiai eidavo dėl labai įvairių priežasčių. Vieni, neabejotinai, jame kovojo už laisvę su okupacine kariuomene, antri jame slėpėsi nuo tarnybos pastarojoje, treti bėgo nuo savo nuotykių Antrajame pasauliniame kare, kiti – dėl visai kitų, gal net labai buitinių priežasčių. Būta ten veikiausiai entuziazmo, būta ir niūrios neišvengiamybės supratimo. Kažin, ar pasirinkimas partizanauti buvo šviesus ir džiugus sprendimas. Eiti į mišką juk galiausiai reiškė eiti mirti. Tačiau kartu sprendimas eiti partizanauti reiškė ir sprendimą žudyti (net jei tai pakeistume kilnesniu veiksmažodžiu, pavyzdžiui, nukauti).

O štai dabar nesu tikras, ar mentalinio pokario puoselėtojai, partizanavimo entuziastai suvokia, kad ginklas rankose yra skirtas ne vien tam, kad rūsčiai atrodytum nuotraukoje ir kad partizaninio žygdarbio troškulys iš esmės negali neapimti žudymo elemento. Labai tikiuosi, kad šitai yra tik nereflektuota akla dėmė herojinės meilės tėvynei fone. Nes jeigu apie tai pagalvota ir nutarta, kad nieko čia tokio, pamanyk, vienas kitas lavonas, tuomet man baisu.

Ne dėl to, kas bus ar gali būti, bet dėl to, kas jau yra. Nes tai reiškia, kad mes gyvename neapykantos persmelktoje visuomenėje, kurioje tie, kurie laikomi šalies ateitimi, yra pasiryžę, reikalui esant, naikinti kitus tos pat šalies piliečius. Ko blogo, savo nuožiūra. Ko blogo, pagal principą, kas ne su mumis, tas prieš mus.

Ir tai yra pakankamas pretekstas dėti kiek įmanoma daugiau pastangų užbaigti pokarį, palikti jį istorikams ir gyventi šiandien. Visur. Viešosiose erdvėse, o ypač galvose. Nes šalis, kurioje vieni kitų nekenčia nėra verta, kad už ją būtų liejamas kraujas. Net minčių apie tai nevertà...

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Daugiau vandens

Ginekologė pataria

Video

00:29
01:11
00:42

Sveikata

Ruduo pilnas komplimentų