Atkūrus nepriklausomybę iš viešųjų miestų erdvių – skverų ir aikščių – savivaldybių Atminties komisijos stengėsi iškelti žmonių kūnus, ten palaidotus ideologiniais sumetimais. Pavyzdžiui, Vilniuje ekshumuoti priešais tuometinius LKP CK rūmus palaidoto generolo Ivano Černiachovskio palaikai buvo perkelti į Maskvos Novodevičjes kapines, o demontuotas paminklas išvežtas į jo gimtinę Voroneže. Perlaidoti poetę Petrašiūnuose norėjo ir JAV gyvenę poetės giminaičiai, iš Čikagos rašę prašymus Kauno savivaldybei.
Tuometinės „Pavadinimų sumanymo ir atminimo įamžinimo komisijos prie Kauno miesto tarybos“ narys Algirdas Morkūnas kartu su Kultūros paveldo tarybos atstovu archeologu Aleksandru Vaškeliu atkasęs ir atidaręs poetės karstą, pasakojo, kad nepaisant angažuotų lūkesčių, „jokio svetimkūnio jame nebuvo rasta, tik griaučiai ir medžio drožlių prikimšta velionės pagalvėlė“. Poetės dukterėčia Laima Bačinskaitė Šalčiuvienė tėvų vardu jam ir kitiems perlaidojimo komisijos nariams atsiuntė šiltą padėkos laišką.[4]
Rožančių, slaptų relikvijų ir ateičiai paliktų raštelių S. Nėries karste viltis galėjo tik stebuklais tikintys žmonės. 1945 m. liepos 9 d. vykusios SSRS Aukščiausios Tarybos deputatės ir poetės laidotuvės buvo surengtos valstybės lėšomis, vyko su mitingu ir kalbomis. Paskutinėje garbės sargyboje prie velionės kūno, pašarvoto Valstybinės centrinės bibliotekoje Donelaičio g. 2, budėjo LSRS komunistų partijos elitas[5], todėl prieš abejojant NKVD budrumu ceremonijos metu tektų atsisakyti kritinio mąstymo.
Septyniasdešimt metų plėtota ir septyniais slapyvardžiais[6] pasirašinėta ideologinė M. Krupavičiaus publicistika pasižymėjo gausa ir įvairove. Vien po Antrojo pasaulinio karo laikraštyje „Draugas“ jis paskelbė 125 straipsnius, kitus jo tekstus publikavo dar dešimt išeivijos laikraščių. Be religinių brošiūrų ir samprotavimų apie kolektyvinę nuodėmę, katalikų taktiką ir ideologiją Sovietų sąjungoje, bei visuomenės aktualijų prelatas parašė ir trisdešimt biografijų apie žmones, kuriuos asmeniškai pažinojo.[7]
Kelios jo rašytos biografijos apie rašytoją Juozą Herbačiauską (1876-1944), propagavusį Lietuvos uniją su Lenkija, bet slapta širdyje buvusį lietuviu, rašytoją Vincą Mykolaitį-Putiną (1893-1967) kiek sukarikatūrintą todėl, kad metė kunigystę bei poetės Salomėjos Nėries (1904-1945) apie jos susitaikymą su Dievu, buvo itin kotroversiškos ir sulaukė aštrių amžininkų pastabų. Aštri ir įvairiabriaunė to meto išeivijos polemika S. Nėries klausimu vis dar nėra aptarta atskiru mokslo leidiniu.
Valstybės nepriklausomybės pradžioje rūpintasi į Lietuvą iš Čikagos pargabenti caro, bolševikų, nacių ir po antrosios sovietų okupacijos net už Atlanto KGB persekioto prelato M. Krupavičiaus palaikus, todėl jo veikla ir publicistika nekvestionuota. Kauno Kristaus prisikėlimo šventoriuje jis perlaidotas 2006 m., po mirties prelatui suteiktas Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius „Už nuopelnus valstybingumui ir politinei veiklai“.
Kartu su valstybininko palikimu į Lietuvą perkeltas M. Krupavičiaus sukurtas mitas apie S. Nėries atgailą ir sugrįžimą į katalikų bažnyčią, gajus ir šiandien. Juo vadovaujasi ne vien literatūrologai, bet ir menotyrininkai bei alternatyviosios istorijos naratyvų sekėjai.[8] Fantasmagoriška legenda, kurioje S. Nėris neatisakė krikščioniškos pasaulėžiūros, atgailavo ir net susisiekė su Lietuvos laisvės kovotojais be minėto M. Krupavičiaus straipsnio „Drauge“ remiasi dar ir nuogirdomis, apokrifiniais „liudijimais“.
Tokie folkloriniai padavimai mutuoja ir ima gyventi atskirą, moksliniais argumentais nepamatuojamą ir faktinėmis aplinkybėmis nepagrįstą gyvenimą, kurio esmė – paslaptingų šnabždesių ir ekstatinio nušvitimo metu ištarta „teisybė“.
Vienas garsesnių tokio žanro fragmentų – pasakojimas apie S. Nėries dienoraštį, „juodąjį sąsiuvinį“, kildinamas iš panašių poetės draugės J. Laurinavičiūtės „atsiminimų“. Jame poetė surašiusi „visą tiesą“ ir po neva atliktos išpažinties Kauno Raudonojo kryžiaus ligoninėje sąsiuvinį perdavusi kunigui Juozui Gustui. Jos nuodėmklausys – tokiais pat miglotais bažnyčios pogrindininkų keliais per Leipalingio kunigą jį persiuntęs į Čikagą S. Nėries motinai Uršulei Bačinskienei. Toji dienoraštį perskaičiusi 1965 m. Nepaisant JAV veikusio gausaus emigrantų bendruomenės laikraščių ir leidyklų tinklo, „juodasis sąsiuvinis“ buvo perduotas ne jiems, net ne „Santaros-Šviesos“ intelektualių diskusijų klubui, o vėl išsiųstas už Atlanto. Galiausiai slaptais keliais jis pateko į Oksfordo universiteto biblioteką[9]. “Sąsiuvinis buvo“, savo monografijoje apie S. Nėrį paskelbė literatūrologė Viktorija Daujotytė[10] (kursyvas – autorių).
Ši romantiška nemokslinė stilizacija žlugo prieš dvejus metus. Faktų tyrimą atlikęs dr. Džiugas Baltrūnas jį aprašė 2023 lapkričio 18 d. asmeniniame tinklaraštyje „Džiugo balkonas“ ir konstatavo: sąsiuvinis nerastas, kun. Gustas Oksforde neprofesoriavo[11]. Praėjusią savaitę realybės patikros neišlaikė dar vienas panašus „liudijimas“, beje, irgi susijęs su sąsiuviniu, tik šį kartą mėlynu ir priklausiusiu lietuvių išeivijos poetei Julijai Švabaitei (1921-2016). Apie J. Švabaitės „liudijimą“ žinome iš V. Daujotytės knygų[12]. Jose jau nekart minėti J. Švabaitės atsiminimai cituojami ir iš naujo papasakojami įvairiuose kontekstuose[13].
Vilkaviškio gimnazijoje pradėjusi rašyti eiles ateitininkė J. Švabaitė poete tapo pokario emigracijoje. Dukart apdovanota Lietuvių rašytojų draugijos premija J. Švabaitė bendradarbiavo laikraščiuose „Ateitis“ ir „Draugas“, rengė ir skaitė pranešimus išeivijos radijuje „Margutis“, nors duoną pelnė darbu Čikagos Ilinojaus universiteto odontologės laboratorijoje[14]. „Mes labai gerbėme prelatą M. Krupavičių“, vėliau pasakojo J. Švabaitė apie buvusį Vilkaviškio kunigų seminarijos profesorių[15]. Jos ryšys su S. Nėrimi taip pat buvo ypatingas – abi kilusios iš to paties krašto: „Salomėja visad mano širdy. Man ji viena didžiausių poetų“. Netenka stebėtis, kad 1996 m. J. Švabaitė buvo apdovanota 25-ąja Salomėjos Nėries premija[16], kurią 1972 m. įsteigė to paties pavadinimo Vikaviškio rajono kolūkis.
Po trisdešimt emigracijos metų tėviškėje Vilkaviškio rajono Čyčkų kaime pirmąkart apsilankiusi 1974 m., ji vėl sugrįžo 1978 m. ir ryšių su tėvyne nebenutraukė. Savo namų duris Čikagos Market parke J. Švabaitė svetingai atverdavo rašytojams iš Lietuvos[17]. Skolingi neliko ir literatai šiapus Atlanto: 1991 m. leidykla „Vaga“ išleido jos poezijos rinktinę, į kurią įtraukė ir keturias JAV išspausdintas poezijos knygeles[18], ir vėlesnius eilėraščius. Vienas iš jų, įkvėptas apsilankymo sovietmečiu Vilniuje, perspausdintas iš 1981 m. J. Švabaitės rinkinio[19] ir pavadintas „Salomėja Vilniuje“, skambėjo taip:
O Salomėja,
Iškalta iš akmens,
Išlieta iš purvo, ašarų ir kraujo,
kurią prakeikė
kurią išlaisvino
iš kūno pelenų (...)
Salomėja,
kur paskutiniai tavo žodžiai?
Ar miško tankmėj?
Niekieno neatrastam kape,
Ar ant Vilnelės kranto,
Kur skruzdės širdis
drebėjo?
Tik vienas Dievas žino, tik Vilniaus dangus
ir tavo veidas,
iškaltas iš akmens
ir ašarų – – – [20]
1994 m. knygoje „Poezijos kryžkelės“ paskelbtas žiupsnelis J. Švabaitės prisiminimų apie S. Nėrį šiandien yra žinomas plačiau nei jos grožinė kūryba, nes yra cituojamas ir mokslo darbuose, ir žiniasklaidoje. Knygos sudarytojas Ričardas Pakalniškis su poete 1991 m. kalbėjęs Žirmūnuose, J. Švabaitei uždavė tokį klausimą: „Jūsų lyrikoje gyva Salomėjos Nėries dvasia – tas jautrumas ir polėkis. Kaip susidomėjote jos likimo mįsle, kurią mėginate įminti eilėraštyje „Salomėja Vilniuje“?
J. Švabaitė savo atsakymą vėliau tikslino ir perrašinėjo. Galop skaitytojus pasiekė tokia poetės refleksija:
„Salomėja visad mano širdy. (...) Mes labai gerbėme prelatą M. Krupavičių, kuris gerai pažinojo Salomėją, suprato jos lūžius ir nesmerkė, rašė apie ją atsiminimus Naujienose. (...) Prisimenu Vokietijoj Roitlingene, susitikome su partizanu Daumantu (Juozu Lukša). Tada jis rašė knygą „Partizanai“. Per vakarienę sėdėjau šalia jo (iš kitos pusės prelatas Krupavičius) ir visų pirma paklausiau: „Ar jūs, partizanai, ką turit prieš Salomėją Nėrį?“ Niekad neužmiršiu jo žodžių „Mes neturime nieko prieš Salomėją Nėrį. Ji yra palikusi savo rankraštį. Jis yra partizanų rankose.“ [21] (Kalba nekeista)
Rankraščiai ir juose užsilikusios kūrybinio proceso pataisos visada įdomu, todėl Lietuvos integralioje muziejų sistemoje (LIMIS) susiradome numeriu MLLM GEK 140335 pažymėtą eksponatą, datuojamą 1964 m. rugpjūčio 15-29 d. data. Muziejinė vertybė buvo pristatoma kaip „išeivijos poetės neoromantikės Julijos Švabaitės-Gylienės (1921-2016) straipsnių rinkinio rankraštis „Salomėja Nėris-Bačinskaitė“.[22]
Rankraštį perskaitėme. O tada paaiškėjo, kad skirtingai nei anotuojama, tekstai, surašyti sąsiuvinyje mėlynais viršeliais „Made in China“, nors ir rašyti ranka, nėra J. Švabaitės straipsnių rinkinys. Viso labo tai tik trijuose laikraščio „Draugas“ 1964 m. numeriuose publikuoto M. Krupavičiaus straipsnio transkripcija (Pabraukta ir paryškinta tokiu pat rašalu kaip ir likęs konspekto tekstas):
“Vienas Lietuvos žymių partizanų vadų ir „Partizanų“ autorius Lukša Skrajūnas-Daumantas, atvykęs į Vokietiją, man ir kitiems pasakojo, kad Salė parvyko iš Rusijos išsiblaiviusi iš raudonojo svaigulio. Ji iš ten parsivežė geroką pluoštą sukurtos poezijos, kurį įteikė vienam mano žinomam žmogui, prašydama ją atiduoti spaudai, kai Lietuva atgaus nepriklausomybę.“[23]
Citata visiškai sutampa su prel. M. Krupavičiaus straipsnio, publikuoto 1964 m. laikrašyje „Draugas“ tekstu.
Svarbiais laikytini ir keli ant „mėlynojo sąsiuvinio“ viršelio buvę įrašai: „Užrašai iš spaudos“, juos kruopščiai stengtasi paslėpti užtušuojant juodu flomasteriu. Storu juodu rašikliu ant viršelio pataisyti ir metai: panašu, kad iš 1992 taisyta į 1993. Užrašas juodu flomasteriu „1993“ ant sąsiuvinio viršelio leidžia daryti realistinę prielaidą, kad autorė M. Krupavičiaus straipsnį konspektavo beveik trisdešimčia metų vėliau po jo publikavimo, greičiausiai besistengdama „geriau prisiminti“ – ką neva kalbėjęs Juozas Lukša vakarienės Vokietijoje metu 1948 m. Cituodama M. Krupavičių ji pasirėmė charizmatiško partizanų vado autoritetu. Būtent Juozo Lukšos-Daumanto vardo minėjimas turėjo patvirtinti J. Švabaitės iš laikraščio „Draugas“ pažodžiui nusirašyto perpasakojimo ir vėliau prikurtų detalių tikroviškumą.
Galima kelti įvairias hipotezes, kodėl įnirtingai slėpti ir taisyti „Mėlynojo sąsiuvinio“ viršelio įrašai, tačiau stebina, kad net nepatyrusi istorinių dokumentų nagrinėtojo akis sugeba įskaityti „rankraščio“ kilmės istoriją padedantį paaiškinti užrašą, tačiau tokios užduoties dėl nežinomų priežasčių nesiėmė muziejininkai, atsakingi už eksponatų autetiškumo nustatymą.
Muziejui sąmoningai ar nesąmoningai suteikus klaidinančią atribuciją iš M. Krupavičiaus straipsnio nurašytos citatos virto J. Švabaitės „straipsnių rinkinio rankraščiu“. Kopijai virtus originalu, 1992 metais datuotini įrašai virto „dienoraščiu be datų“. Nelikus nė užuominos apie pirminio šaltinio autorių M. Krupavičių, „Drauge“ publikuota citata, perkelta į J. Švabaitės užrašų knygelę, tapo nauju ir savarankišku šaltiniu, vėliau išnaudotu literatūrologų, klaidingai palaikiusių ją papildomu tiek vykusio sutikimo, tiek jo metu ištartų žodžių patvirtinimu.[24]
V. Daujotytė, J. Švabaitės atsiminimais pasirėmusi monografijoje „Salomėja Nėris“, savo autoriteto galia niekad neegzistavusiam partizanų vado ir S. Nėries ryšiui suteikė mokslinį, faktinį, pagrindą:
„M. Krupavičius pirmasis užsiminė ir apie pokalbį su vienu žymiausių Lietuvos partizanų vadų – Juozu Lukša-Daumantu. Atvykęs į Vokietiją jis sakęs, kad Salomėja Nėris parsivežusi iš Rusijos geroką pluoštą savo sukurtos poezijos, kurį įteikė vienam mano žinomam žmogui, prašydama jį atiduoti spaudai, kai Lietuva atgaus nepriklausomybę“. Šį susitikimą ir pokalbį liudija ir (kursyvas – autorių) poetė Švabaitė. Pirmiausia pokalbyje su R. Pakalniškiu“. [25]
Čia akademikė pacituoja L. Švabaitės „prisiminimus“, perspausdintus R. Pakalniškio knygoje, tarsi sutvirtinančius M. Krupavičiaus liudijimo patikimumą ir daro išvadą: „nėra jokio pagrindo tuo abejoti“.
Vis tik, pagrindas abejoti yra. M. Krupavičius užsimena apie „pluoštą poezijos“. J. Švabaitė – apie „rankraštį“. Tikslesnio apibūdinimo J. Švabaitė neatsiminė: „Ar tikrai man minėjo sąsiuvinį-dienoraštį-eilėraščių rinkinį – tiksliai detaliai neatsimenu. Bet taip buvo“[26] (kursyvas – autorių).
Lyg to būtų negana, M. Krupavičius teiginys apie S. Nėries iš Rusijos parsivežtą „pluoštą poezijos“, perduotą „(jam) žinomam žmogui“, virsta kategorišku J. Švabaitės teiginiu, girdi, J. Lukša sakęs, kad jis yra partizanų rankose. Vis tik, M. Krupavičius aiškinimu, „pluoštas poezijos“ perduotas „vienam (M. Krupavičiui) žinomam žmogui“, o ne partizanams. Taip pat keista, kad prisimindamas pokalbį M. Krupavičius net ir po penkiolikos metų nepasako, kas tie „kiti“ andainykščio jo ir Daumanto pokalbio dalyviai.
Kinta ir aptariamo susitikimo laikas. Išnašoje V. Daujotytė pateikia 1998 m. gautą J. Švabaitės laišką, kuriame „vakarienės“ laikas sukonkretinamas:
„Bandžiau savo atmintyje atkurti tą susitikimą, tačiau datos tiksliai neatsimenu, bet tai buvo 1948 m. pavasarį (kursyvas – autorių) Pfiulingene, Roitlingeno priemiestyje, kur buvo įsikūręs VLIK’as. Ten taipgi buvo laikina lietuvių gimnazija, kurioje aš dėsčiau prancūzų kalbą (...) tai atsimenu tik dėl to, kad tomis dienomis VLIK’e buvo Lukša, ir mes klasėje dainavome jo atvežtas partizanines dainas. Kaip jau rašiau, su Lukša susitikome pas Joną ir dantų gydytoją Petrutę Totoraičius. Ten buvo ir prel. Krupavičius, prof. J. Brazaitis, Vyt. Vaitiekūnas, Julijonas Būtėnas.“[27]
Tačiau ir šiame laiške prasilenkiama su faktais. Kaip rodo kelių Juozo Lukšos-Daumanto biografų atliktos jo kelionių laiko į Vakarus rekonstrukcijos, per Seinų kraštą į Vakarus prasiveržęs kartu su Kazimieru Pypliu ir Jonu Degsniu, į Švediją jis pateko 1948 m. vasario 6 d. ir ten išbuvo iki vasaros, dirbdamas su švedų karine žvalgyba T-Kontoret: „1948 m. vasarą jis [Lukša] ištrūko iš Stokholmo“.[28]
1948 m. liepos 7-9 d., Juozas Lukša dalyvavo Baden-Badeno konferencijoje, kur buvo surengtas atvykusių partizanų, Vykdomosios tarybos, užsienyje reziduojančių tarpukario Lietuvos diplomatų ir VLIK’o bei kitų Lietuvos išsilaisvinimo organizacijų atstovų pasitarimas. Jam pirmininkavo M. Krupavičius. Iš politinio susitikimo dalyvių sąrašo matyti, kad į konferenciją J. Švabaitė nebuvo pakviesta.[29]
Po liepos 9 d., kuomet Baden-Badene buvo pasirašyti susitarimų dokumentai[30], Juozas Lukša lankėsi ir lietuvių gyvenamose vietovėse, tačiau J. Švabaitės „liudijimas“ ir toliau lieka nepatikimas. Kai net „susitikimo“ data ir laiške įvardijama netiksliai, kodėl beveik prieš pusšimtį metų neva vykęs užstalės pokalbis „atsimenamas“ pažodžiui?
Atskiro aptarimo būtų verta ir tariamo susitikimo epizodo rekonstrukcija. Sunku įsivaizduoti, kaip jautri ir empatiška dviejų mažamečių vaikų mama, kurios keturių asmenų šeima glaudžiasi ankštame Jungtinių Tautų agentūros UNRRA administruojamos karo pabėgėlių stovyklos kambarėlyje, susitikusi su iš mirties nagų ištrūkusiu partizanų vadu, gyvus draugus palikusiu miškų glūdumoje, o negyvus – išdarkytus miestų ir miestelių aikštese, pirmiausiai (kaip rašo pati J. Švabaitė) neklausia apie jo savijautą, patekimą į Vakarus, kovą už laisvę, galų gale – Tėvynę. Neva vykusį pokalbį ji pradeda prokuroro tonu: „Ar jūs, partizanai, ką turit prieš Salomėją Nėrį?“ Lygiai taip pat sunku įsivaizduoti nuolankų ir „medinį“ atsakymą, labiau primenantį nevykusį bandymą raštu sukurpti tikslinį dialogą, o ne nuoširdų dviejų bendraamžių pokalbį: „Mes neturime nieko prieš Salomėją Nėrį. Ji yra palikusi savo rankraštį. Jis yra partizanų rankose“.
Nepaliauja stebinti dar dvi aplinkybės. Nors bundančiai rašytojai sąlygų ir progų parašyti apie susitikimą su legendiniu partizanų vadu išeivijos spaudoje turėjo būti ne viena (žūties, gimimo metinės ir panašios progos), užuomina apie susitikimą su J. Lukša į viešumą išnyra tik dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Panašiu metu, kuomet mėlynajame J. Švabaitės sąsiuvinyje atsiranda nuorašai apie šį susitikimą iš „Draugo“ ir rengiantis S. Nėries kapo perkėlimui, ieškoma S. Nėries religingumo ženklų bei patvirtinimo, kad S. Nėris buvo ne režimo parankinė, o auka.
Tai tik stiprina įspūdį, kad J. Švabaitė, kurios, jos pačios žodžiais tariant, širdyje visada yra Salomėja, savo dalyvavimą tokiame susitikime ar bent jau jame nuskambėjusius žodžius (beje, prieštaraujančius M. Krupavičiaus teiginiams), sukūrė savo poetinės vaizduotės dėka, o tokio poelgio motyvacija – dvasinė jos pačios ne kartą pripažinta artuma S. Nėriai.
Kartu keltinas ir kitas klausimas – ar žmogus, tikrai dalyvavęs tokiame susitikime, imtųsi perrašinėti citatas iš laikraščio, užuot rėmęsis autentiškais ir išsamiais tokio neeilinio susitikimo prisiminimais? Ar tikrai nič nieko vertingo negalėta pasakyti apie patį J. Lukšą, kurio vaidmuo J. Švabaitės dėka apsiriboja tik S. Nėrį neva teisinančių žodžių ištara. J. Švabaitės kosmose, kurio centre – Salomėja Nėris, Daumantui tenka tik paklusnaus pritarėjo funkcija.
2002 m. kultūros laikraščiui „Šiaurės Atėnai“ parengusi ilgą ir išsamų straipsnį „Dar kartą apie Salomėją Nėrį“, kuris buvo spausdinamas trijuose laikraščio puslapiuose, J. Švabaitė perpasakojo knygose perskaitytą poetės biografiją ir dėstė įvairiausius poetės palikimą ginančius argumentus, tačiau garsiojo savo pačios susitikimo su Juozu Lukša-Daumantu ji nebeminėjo: „Vieni ją smerkia, kiti (pvz. prel. M. Krupavičius ir kan. M. Vaitkus) ją teisino ir gynė. Būdama be galo jautri, ji daug kentėjo ir blaškėsi“. Dėl nežinomų aplinkybių „istorinis susitikimas“ su vienu iš rezistencinės kovos vadų ir neva jo pateiktas išteisinimas jai nebebuvo svarbus[31].
Faktinių aplinkybių nesutapimai, nekorektiškas į sąsiuvinį mėlynu viršeliu nurašytų „Draugo“ citatų priskyrimas autentiškiems J. Švabaitės atsiminimas ir vėlesnis jų tiražavimas leidžia teigti, kad net jei J. Švabaitės ir Daumanto kontaktas išties buvo, centrinis jo teiginys apie neva Daumanto ištartus žodžius „Mes neturime nieko prieš Salomėją Nėrį. Ji yra palikusi savo rankraštį. Jis yra partizanų rankose“ į viešąją apyvartą pateko tik po kelių dešimtmečių. Aiškinant jo aplinkybes, remtasi ne asmeniniu liudijimu, o viešai publikuotomis M. Krupavičiaus mintimis, vėliau prie jų prijungiant tiek teiginį apie dienoraštį, neva perduotą partizanams, tiek patį pasakojimą „apauginant“ saugiomis detalėmis, teikiančiomis daugiau tikroviškumo. Kaip rašo R. Pakalniškis, kurio knygoje ir pateikiamas J. Švabaitės „liudjimas“, po 1991 m. viešnagės Vilniuje susirašinėjęs su J. Švabaite, autorė, grįžusi į Čikagą, daug ką perrašė, patikslino, papildė.
Panašios, kone idealizuojančios pozicijos S. Nėries atžvilgiu laikėsi ir jau gausiai minėtas VLIK’o[32] vadovas emeritas M. Krupavičius:
„Salė [Salomėja] ir su raudojąja žvaigžde ant krūtinės jokios bolševikų linijos nesilaikė. Ji jos nežinojo, nematė ir nepaisė. Ji iš tos linijos žengė savo keliu visomis kryptimis. Iškrypimus į dešinę ar į kairę bolševikai baudė ne tik darbo stovyklomis, bet ir mirties bausme. Tokiu būdu daug tūkstančių buvo iššaudyta ir darbo stovyklose nukankinta. (...) Tas pats likimas laukė ir Salę, nes ji buvo iškrypusi ne tik į vieną ar į kitą pusę, bet ir į visas puses. Laiminga Salė laiku numirusi“.[33]
Tenka tik apgailestauti, kad literatūrologai, užuot įsigilinę į tuometinę aršią išeivijos polemiką apie S. Nėries pilietinę biografiją ir palikimą, ėmėsi tiražuoti nepatikimus šaltinius, reabilituodami ir su realybe prasilenkiančias M. Krupavičiaus mintis ir legitimuodami supoetintų J. Švabaitės atsiminimų fantazijas.
Ydinga praktika „išskaityti tiesą“ iš nuotraukų, pokalbių nuotrupų ir poezijos eilučių, ir visa tai pavadinti „liudijimu“, gyva ir šiandien, nors du nepatikimi šaltiniai nesukuria vieno patikimo. Neabejotina, kad vietoj juodojo S. Nėries sąsiuvinio atradus mėlyną J. Švabaitės sąsiuvinį su užrašu „Made in China“, senasis mitas bus keičiamas į naują.
Tikėtina, kad rasis dar fantastiškesnių licentia poetica (poetine laisve) paremtų „išskaitymų“. Čia labai praverstų kritinis požiūris ir kruopšti faktų patikra, vykdoma ne priklausomai nuo norimo gauti rezultato, o pasitekliant mokslinio ir faktinio objektyvumo kriterijus.
Parafrazuodami V. Daujotytės Lietuvos moterų literatėms skirtos knygos[34] žodžius, kuriuose akademikė cituoja ir J. Švabaitės eilėraščio „Salomėja Vilniuje“ pabaigą ir rašo: „Švabaitė tebeteikia nežinomų paskutinių Salomėjos žodžių viltį – ir pokalbyje su R. Pakalniškiu, ir eilėraštyje“[35], turime konstatuoti, kad J. Švabaitės mėlynojo sąsiuvinio perskaitymas tokios vilties nebeteikia. Nei su Juozu Lukša-Daumantu, nei su Lietuvos laisvės kovotojais „paskutiniai S. Nėries žodžiai“ tikrai nėra sietini.
Dėkojame Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorei Deimantei Cibulskienei už pagalbą.
[1] Jurevičiūtė, Aušra. Centenary of Vytautas the Great War Museum. Europa Orientalis: Studia z Dziejów Europy Wschodniej i Państw Bałtyckich, t. 12 (2001), p. 29–44.
[2] Vilkelytė, D. Pokalbis su Algirdu Morkūnu, 2025 m. lapkričio 10 d.
[3] Krupavičius, Mykolas. „Salomėja Nėris-Bačinskaitė. Žodis jos tragedijos klausimu“. Draugas, 1964 m. rugpjūčio 15, 21, 24 d.
[4] Bačinskaitė-Šalčiuvienė, Laima. Padėkos laiškas, 1992 m. birželio 25 d. A. Morkūno asmeninis archyvas.
[5] Paskutinė garbės sargyba prie S. Nėries karsto. Tarybų Lietuva, Nr. 150 (1945 m. liepos 9 d.), p. 1. Prieiga 2025 m. lapkričio 16 d. https://www.epaveldas.lt/preview?id=C1B0004582291-1945-Liep.9
[6] Maldeikis, Petras. Mykolas Krupavičius. Čikaga: Lietuvos Krikščionių Demokratų Sąjunga, 1975, p. 466.
[7] Ten pat, p. 468–472.
[8] Menotyrininkė Laima Kreivytė Julijos Švabaitės „liudijimą“ pasitelkia kaip svarų argumentą. „Pociūnienė apie sprendimą nukelti Nėries paminklą“. Laida LRT Aktualijų studija. 2025 m. gegužės 28 d., 18:00. LRT Mediateka. Prieiga per internetą: https://www.lrt.lt/mediateka. Prieiga 2025 m. lapkričio 16 d.
[9] Daujotytė, Viktorija. „Kunigas Juozas Gustas ir Salomėjos Nėries sąsiuvinis“. Bernardinai.lt, 2022 m. lapkričio 17 d. Prieiga 2025 m. lapkričio 16 d.
[10] Daujotytė, Viktorija. Salomėja Nėris. Gyvenimas ir kūryba. Kaunas: Šviesa, 1999, p. 204.
[11] „Salomėjos Nėries sąsiuvinio beieškant: (ne)patikrinti faktai apie Oksfordą ir kunigą Juozą Gustą“. Džiugo balkonas. Prieiga per internetą: https://dziugas.baltrunas.lt/2023/11/18/salomejos-neries-sasiuvinio-beieskant-nepatikrinti-faktai-apie-oksforda-ir-kuniga-juoza-gusta/ . Prieiga 2025 m. lapkričio 30 d.
[12] Daujotytė, Viktorija. Salomėja Nėris. Gyvenimas ir kūryba, p. 204.
[13] Daujotytė, Viktorija. „Justinas Marcinkevičius, Salomėja Nėris, Alfonsas Nyka-Niliūnas. Mintys, pastabos, fragmentai“. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų studijos, t. XXVI: Mokslinių tyrimų rinkinys. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2016, p. 151–154.
[14] Bardonaitė-Paplauskienė, Virginija. „Ir kiekvienam mažam daiktely randu save ir savo visą buitį – žmogaus, moters ir motinos. Julijai Švabaitei-Gylienei – 100“. Bernardinai.lt, 2021 m. gegužės 21 d.
[15] Pakalniškis, Ričardas. Poezijos kryžkelės. Vilnius: Lietuvos Rašytojų Sąjungos Leidykla, 1994, p. 143.
[16] „Salomėjos Nėries literatūrinė premija“. Lietuvos rašytojų sąjunga. Prieiga per internetą: https://lla.lt/en/component/k2/itemlist/category/272-salomejos-neries-literaturine-premija . Prieiga 2025 m. lapkričio 16 d.
[17] Keleras, Julius. „Intymiai paprastoji“. Kultūros barai, 2021, Nr. 11, p. 52–53.
[18] Švabaitė, Julija. Tu niekur neišėjai. Vilnius: Vaga, 1991.
[19] Švabaitė, Julija. Vilties ledinė valtis: eilėraščiai. Southfield, Mich.: Viltis, p. 76–77.
[20] Švabaitė, Julija. Tu niekur neišėjai, p. 166–167.
[21] Pakalniškis, Ričardas. Poezijos kryžkelės, p. 143.
[22] „Julija Švabaitė-Gylienė (1921–2016)“. Maironio lietuvių literatūros muziejus. Prieiga 2025 m. lapkričio 30 d.
[23] MLLM, GEK 140335. Made in China mėlynasis sąsiuvinis, skirsnis „1964 rugpj. 29 Mokslas, menas, literatūra“, faktinis p. 5 (sąsiuvinio puslapiai nenumeruoti).
[24] Maironio lietuvių literatūros muziejaus rinkinių saugotojos informacija – autentiškumas nepatvirtintas.
[25] Daujotytė, Viktorija. Salomėja Nėris: Gyvenimo ir kūrybos skaitymai. Kaunas: Šviesa, 1999, p. 202–203.
[26] Ten pat, p. 203
[27] Ten pat, kalba nekeista, p. 203
[28] Vaitiekus, Severinas ir Žygelis, Dalius. „Juozas Lukša – žvalgas iš pašaukimo“. Karys, Nr. 12 (2021), p. 46.
[29] Valstybės Tarybai atstovavo V. Sidzikaukas, J. Kaminskas ir J. Brazaitis, Lietuvos partizanams – specialusis įgaliotinis Juozas Lukša Daumantas, Jonas Deksnys ir (svečio teisėmis) Jonas Pajaujis. In: Dr. Juozas Banionis, „VLIK’o pirmininkas Mykolas Krupavičius ir jo Lietuvos laisvinimo idėjos,“ Genocidas ir rezistencija, nr. 1(51), 2022, 59–81.
[30] Vitkauskas, Vidmantas. Juozas Lukša-Daumantas ir jo atminimo įamžinimas. Kaunas: KRGJLG, 2021, p. 67, 132.
[31] Švabaitė, Julija. „Dar kartą apie Salomėją Nėrį“. Šiaurės Atėnai, 2002 m. rugpjūčio 10, 31; rugsėjo 7 d.
[32] Prelatas Mykolas Krupavičius: straipsnių rinkinys, red. Aldona Vasiliauskienė ir Edvardas Kriščiūnas. Vilnius: Versus aureus, 2007. (VLIK įkurtas 1943 m. lapkričio 25 d. Kaune kaip antinacinio pasipriešinimo organizacija, vėliau tapusi antisovietinio pasipriešinimo centru, siekusiu nepriklausomos valstybės atkūrimo, 1955 m. rudenį tapusi visuomenine politine organizacija. Oficialiai iš VLKI vadovo pareigų M. Krupavičius atsistatydino 1955 lapkričio 27 d. Niujorke).
[33] Krupavičius, Mykolas. Draugas, 1964 m. rugpjūčio 29 d.
[34] Daujotytė, Viktorija. Parašyta moterų. Vilnius: Alma littera, 2001, p. 593.
[35] Ten pat, p. 593.
