Pasak literatūrologės Jurgos Katkuvienės, D.Glemžaitė priklauso kartai, kurios gyvenimas radikaliai apsivertė vos tik baigus gimnaziją, o Antrojo pasaulinio karo pabaiga žymėjo ir antrąją sovietinę Lietuvos okupaciją. Daugybė jaunuolių tuomet buvo mobilizuoti į Raudonąją armiją, todėl vengdami tokio likimo jie masiškai patraukė į miškus ir prisidėjo prie partizanų.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Tikėtina, kad būtent šitokiu būdu prie laisvės kovų prisijungė ir D.Glemžaitė. Nors kelerius metus po gimnazijos baigimo ji gyveno Kaune, kur studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, tačiau nuolat palaikė ryšius su pažįstamais Rokiškio bei Kupiškio krašto partizanais. Galiausiai 1947 m. sugrįžusi į tėviškę ji prisijungė prie partizanų būrio, o vos po metų žuvo Plunksnuočių miške įrengtame bunkeryje. Jos bei dar penkių kartu žuvusių laisvės kovotojų užkasimo vieta iki šiol nėra tiksliai žinoma.
Nuo pat gimnazijos laikų aktyviai rašiusi eilėraščius, savo kūrybinį talentą D.Glemžaitė puoselėjo ir vėlesniais metais slapta gyvendama pas įvairius žmones bei tapusi partizane. Jos eilėraščiai, pasirašyti įvairiais slapyvardžiais, buvo spausdinami partizanų spaudoje ir perrašinėjami keliavo iš rankų į rankas. Tik 1994 metais, praėjus beveik pusšimčiui metų nuo žūties, pasirodė jos poezijos knyga „Mes mokėsim numirt“.
D.Glemžaitės šimtmečio sukakties proga su literatūrologe J.Katkuviene pasikalbėjome apie partizanų poezijos išskirtinumą, šio žanro vietą mūsų kultūros istorijoje, D.Glemžaitės eilėraščių pasaulį bei kokias naujas temas apie pokario ginkluotą rezistenciją ji atskleidė savo kūryboje.
– Prieš tris dešimtmečius išleista visa iki šiol mums žinoma poetės partizanės Dianos Glemžaitės kūrybos rinktinė „Mes mokėsim numirt“. Tiesa, jos vardas dar buvo šmėkštelėjęs 2010 m. pasirodžius grupės „Skylė“ albumui „Broliai“ – pagal jos eilėraštį sukurta daina „Nebelauki manęs“. Bet tai, bene, ir viskas, ką apie ją žino plačioji visuomenė. Kaip manote, kas lemia tokį mūsų požiūrį į šią poetę, o gal ir apskritai visą partizanų kūrybą?
– Daugelis atsimename, kad tik atkūrus Nepriklausomybę tikrąja to žodžio prasme plūstelėjo partizanų bei tremtinių atsiminimų, dienoraščių bei kūrybos leidinių banga. Tuomet buvo didžiulis alkis ir poreikis tekstų, bylojančių apie pusę amžiaus trintą mūsų istoriją ir žmonių patirtis. Tai buvo tekstų, o kartu ir tautos atminties sugrįžimo, tiksliau, susigrąžinimo laikas.
Žvelgiant į šią literatūrą – būtent literatūrą, o ne istorinę dokumentiką – iš dabarties perspektyvos, susidaro įspūdis, kad ji, be kelių išimčių, taip ir liko užkonservuota aname – devyniasdešimtinių – laikotarpyje. Panašiai ir su D.Glemžaite: jos poezijos rinktinė buvo išleista 1994 metais, tačiau šie tekstai dar neprakalbinti. Jie labiau atspindi mūsų Atgimimo meto savivoką, bet nėra tapę mūsų dabarties refleksijų bei tyrinėjimų dalimi.
Tiesa, šiemet, minint šimtmetį, D.Glemžaitės kūryba pateko į valstybinį lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą, tačiau kaip neprograminis tekstas, nes, pvz., progimnazijos paskutinėje klasėje prie partizanų B.Krivicko ir L.Baliukevičiaus-Dzūko ji nėra nurodyta. Taip pat apie D.Glemžaitę neseniai sukurtas dokumentinis filmas „Kai baltas Vytis pakils“ (rež. Danguolė Bunikienė).
Žvelgiant į šią literatūrą iš dabarties perspektyvos, susidaro įspūdis, kad ji, be kelių išimčių, taip ir liko užkonservuota aname – devyniasdešimtinių – laikotarpyje.
Artėjant partizanės šimtmečiui įvairūs jos minėjimai vyko ar dar vyks Kupiškio bei Rokiškio kraštuose, kurie susiję su D.Glemžaitės gyvenimu. Skaičiau, kad pandėliečiai organizavo žygį iš Čedasų iki jos žūties vietos Plunksnočių miške, renginyje dalyvavo apie du šimtus žmonių. Vadinasi, vietinių entuziastų dėka jos bei kitų laisvės kovotojų atminimas yra puoselėjamas įvairiausiomis formomis ir suvokiamas kaip jų pačių istorinės tapatybės dalis.
Vis dėlto pasigendu partizanų kūrybai, jų literatūriniam palikimui skirto didesnio mokslininkų, ypač literatūrologų, dėmesio, išsamių tyrimų ir rimtesnės analizės, refleksijos laiko perspektyvoje. O šiandien, be jokios abejonės, Ukrainos karo kontekstas ne tik leidžia, bet kviečia atsigręžti, sugrįžti, naujai aktualizuoti šiuos tekstus.
Tai, beje, pamažu vyksta, pvz., Austė Nakienė tyrinėja partizanų dainas, Dalia Čiočytė pažvelgė į B.Krivicko kūrybą literatūrinės Dievo patirties požiūriu, Jurgita Žana Raškevičiūtė analizavo L.Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštį kaip partizano sąmonės formavimosi dokumentą, ir t. t. Kiek žinau, J.Ž.Raškevičiūtė rengia ir platesnę studiją apie partizanų dienoraščius.
– Per tris nepriklausomybės dešimtmečius sulaukėme ne vieno jūsų minėto L.Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščio ar Juozo Daumanto-Lukšos knygos „Partizanai“ leidimo. Vadinasi, šie tekstai skaitomi ir vis naujai aktualizuojami. O kokią vietą laisvės kovų pasakojime užima poetinė kūryba? Kuo ji papildo ginkluotos rezistencijos istoriją?
– Tai sudėtingas klausimas, nes norint daryti išvadas, reikia platesnių šios kūrybos tyrimų. O jų, kaip minėjau, nėra daug. Taip pat platus ir nevienalytis partizaninės poezijos laukas: nuo kolektyvinių, anoniminių eilių iki individualios, konkrečių autorių, poezijos. Pastarosios taip pat skiriasi kiekybė ir kokybė.
Kalbant apie konkrečius autorius daugiausiai yra išanalizuota B.Krivicko – pripažinto talento, o ir nemažo partizaninio palikimo autoriaus – kūryba. Labai įdomi neseniai Ritos Tūtlytės atlikta Dainavos apygardos Šarūno rinktinės vado Benedikto Labėno-Kariūno, už kurio žūtį yra atsakingi Kostas Kubilinskas ir Algirdas Skinkys, poetinės kūrybos analizė ir rekonstrukcija. Ir tai, bene, viskas.
Partizanų poezija yra ne tik jų asmeninio gyvenimo, bet svarbus viso to laikmečio ženklas.
Pripažįstama, kad partizanų poezija yra ne tik jų asmeninio gyvenimo, bet svarbus viso to laikmečio ženklas. Vis dėlto, neretai manoma, kad būdami autentiškos patirties liudijimai menine prasme šie tekstai yra mažos vertės, juose trūksta autentiškos raiškos ir individualaus poetinio balso. Išimtis yra tik B.Krivickas, dėl kurio eilėraščių kokybės sutariama.
Žinoma, kaip minėjau, atskirų poetų tekstai nėra tolygūs, tačiau jei kalbėtume apie eilėraščius, turinčius aiškiai išreikštų individualumo, savito poetinio balso bruožų, tuomet D.Glemžaitė neabejotinai yra viena svarbiausių pokario literatūros autorė ir ginluotos rezistencijos dalyvė.
Atspirties tašku šitokios literatūros tyrimuose galėtų būti suvokimas, kad partizaninė poezija yra savitas kūrybos pluoštas, rašomas itin specifinėmis gyvenimo sąlygomis. Kalbėdamas apie XX-ojo amžiaus totalitarizmo režimus, jų laikotarpį, ypač Holokaustą, italų filosofas Giorgio Agambenas yra pasitelkęs „išimties būvio“ sąvoką, kurią, mačiau, kai kurie tyrėjai taiko ir karo laikotarpiui aprašyti.
Tuo remdamasi, Lietuvos partizaninio karo būvį, kai sugriuvo visa iki tol gyvavusi gyvenimo struktūra bei tvarka, o žmogus buvo priverstas pasirinkti daryti tai, ko neplanavo, apie ką niekada negalvojo, kam nesiruošė, kai nelegalus, pogrindinės kovos gyvenimas buvo teisėto laisvo gyvenimo kultivavimas, o kova teikė kitokios baigties galimybės viltį, vadinčiau „išimties laiku“.
Vietoj to, kad baigusi gimnaziją studijuotų pasirinktą filologiją, D.Glemžaitė buvo priversta nutraukti studijas ir pasitraukti į nelegalų gyvenimą, o vėliau – į mišką. Būtent tokiu „išimties laiku“ buvo kuriama partizanų poezija ir būtent toks – „išimties laikas“ – joje ir atsiskleidžia.
Žvelgiant iš šios perspektyvos kitaip imi vertinti faktą, kad daug partizanų į mišką išėjo būdami jauno amžiaus, daugelis jų ir žuvo jauni; kad jų kūryboje yra panašių patriotinių klišių, besikartojančios retorikos, jaunatviško maksimalizmo – jie brendo ir išaugo iš to meto kultūrinės, taip pat ir poetinės, tradicijos, su ja dar tik pradėjo kurti pirmuosius asmeninius santykius; dėl laikmečio lūžių, dėl „išimties laiko“, kuris ne tik keičia vidinio, dvasinio, biologinio brendimo laiką, bet ir nesuteikia terpės kultūriškai, tuo pačiu ir literatūriškai tobulėti ir augti, čia neretai galime kalbėti tik apie talento užuomazgas arba netolygų poetinio balso pasirodymą.
Svarbu turėti galvoje, kokiomis sąlygomis buvo rašoma poezija: bunkeriuose, slėptuvėse, miške, jaučiant nuolatinį pavojų ir grėsmę, neturint prabangos ilgai medituoti, tekstą šlifuoti.
Taip pat svarbu turėti galvoje, kokiomis sąlygomis buvo rašoma poezija: bunkeriuose, slėptuvėse, miške, jaučiant nuolatinį pavojų ir grėsmę, neturint prabangos ilgai medituoti, tekstą šlifuoti (tą rašymo erdvės trūkumą D.Glemžaitės atveju išduoda ir nereti to paties eilėraščio ar jo dalies variantai, kuriuos ji su savimi nešiojo ir kurie išliko), gal net neturint normalios medžiagos užrašyti.
Partizanų kūryboje dominavo poezija, o ne proza – nes tai trumpas, lengviau įsimenamas žanras, mažiau vietos užimantis tekstas. Taip pat eilėraštis gali virsti daina, jungiančia daugelio panašiai gyvenančių ir besijaučiančių patirtis.
Visas šias aplinkybes, manau, svarbu suvokti, norint pažvelgti į partizanų poeziją naujai, be išankstinės nuomonės ar įsisenėjusių klišių.
– Grįžkime prie D.Glemžaitės ir jos gyvenimo. Ar galima būtų ją įvardyti kaip gana tipišką savojo meto jauną žmogų? Kiek ji atitinka, jei taip galima pasakyti, „klasikinį“ partizano paveikslą?
– Žinome, kad tarp partizanų buvo įvairaus amžiaus, išsilavinimo bei profesijų atstovų, tad čia sunku būtų išvesti kažkokį vidurkį. Tačiau D.Glemžaitė priklauso kartai, kuri gimnazijoje mokėsi Antrojo pasaulinio karo metais ir baigė ją 1944 vasaros pradžioje, prieš ateinant karo frontui į Lietuvą.
Antroji sovietinė okupacija sutapo su savarankiško suaugusio gyvenimo pradžia. Šia prasme ji yra tipiška kartos, kurios savarankiškas gyvenimas prasidėjo iškart nuo būtinybės pasirinkti, atstovė. Kita vertus, reikėtų kalbėti ne apie „klasikinį“ partizano, bet apie „klasikinį“ partizanės paveikslą. O čia atsiranda savų niuansų tapatinant jį su partizano kario paveikslu.
Kadangi D.Glemžaitė ne tik gerai rašė, gimnazijoje jau buvo pripažinta poetė, bet ir piešė, po gimnazijos baigimo kurį laiką dar svarstė, ką studijuoti – dailę ar literatūrą. Galiausiai įstojo į Kauno universitetą mokytis filologijos, kartu lankė dailę Kauno dailės technikume.
Įdomu, kad tų metų vasarą svečiuojantis Kaune krikštatėvis Jonas Glemža ją kalbino trauktis į Vakarus, tačiau ji atsisakė. Kas lėmė tokį sprendimą, sunku atsakyti – prisirišimas prie namų, artimųjų, draugų, mylimojo? meilė tėvynei? o gal viskas kartu?
Esama liudijimų, kad studentaudama Kaune ji jau palaikė ryšius su partizanais – kadangi mokėjo piešti, padėjo padirbinėti jiems dokumentus. Toks scenarijus labai tikėtinas. Juk tuo metu gimnaziją baigusiems vaikinams grėsė mobilizacija į Raudonąją armiją. Siekdami to išvengti, dalis jų pasitraukė į mišką. Tokiu būdu merginoms „tarsi savaime“ užsimezgė asmeninis ryšys su mišku bei ginkluota rezistencija – juk ten buvo jų klasės draugai, broliai ir mylimieji. Jausminis, asmeninės pažinties, giminystės santykis – viena svarbiausių priežasčių, kodėl moterys įsitraukė į partizaninę veiklą.
1944 m. vasarą svečiuojantis Kaune krikštatėvis Jonas Glemža ją kalbino trauktis į Vakarus, tačiau ji atsisakė. Kas lėmė tokį sprendimą, sunku atsakyti.
Kita priežastis – tai represijos prieš artimuosius ir vis labiau beužsiveržianti „laisvo“ gyvenimo kilpa. Taip nutiko ir D.Glemžaitei – 1944 m. gruodį buvo areštuotas, teistas ir į lagerį išsiųstas jos tėvas, o 1948 m. gegužę į Sibirą ištremta motina su jaunesniais broliais bei seserimi.
Taigi, nors nuo 1944 m. rudens studijavo Kaune, jos studijų laikas, universiteto draugių liudijimu, trumpėjo, nebuvo reguliarus, o 1947 m. pavasarį, greičiausiai nujausdama, kad yra sekama, galutinai pasitraukė ir iš universiteto, ir iš Kauno. Šitaip prasidėjo jos nelegalus gyvenimas slapstantis pas žmones.
Tuo metu ji aktyviai palaikė ryšius su Alizavos, Pandėlio ir Kupiškio partizanais, nuo 1947 m. gegužės bendradarbiavo su ką tik įkurta Panevėžio ir Rokiškio apylinkių Algimanto Apygarda, konkrečiai su Kunigaikščio Margio rinktine, Gedimino kuopa, kurioje partizanavo ir broliai Bulovai – su pastaraisiais artimai draugavo. Už vieno jų – kuopos vado Juozo Bulovo-Ikso, 1948 m. ji ištekėjo. Ištrėmus motiną su vaikais D.Glemžaitė prisijungė prie partizanų būrio ir galutinai pasitraukė į mišką.
D.Glemžaitė pradėjo rašyti gimnazijos klasėse ir nuosekliai tai darė iki pat žūties. Šia prasme jos tekstai atspindi ne tik istorinius laikmečio lūžius, asmeninio gyvenimo kaitą, tačiau ir kūrybinio talento augimą.
Pirmoji žiema Plunksnočių miško bunkeryje jai ir dar penkiems partizanams, tarp jų ir D.Glemžaitės vyrui, buvo lemtinga – 1949 m. lapkričio 14 d. bunkeris išduotas, o partizanai susprogdinti inscenizuojant karinę čekistinę operaciją. D.Glemžaitei buvo ką tik suėję 24 metai.
– Ką svarbaus, išskirtinio, netikėto atradote tyrinėdama jos kūrybą?
– D.Glemžaitė pradėjo rašyti gimnazijos klasėse ir nuosekliai tai darė iki pat žūties. Šia prasme jos tekstai atspindi ne tik istorinius laikmečio lūžius, asmeninio gyvenimo kaitą, tačiau ir kūrybinio talento augimą. Jos poetinį palikimą sudaro maždaug pusantro šimto eilėraščių, kurių didžioji dalis parašyta po mokyklos – partizaninės kūrybos kontekste tai solidus archyvas.
D.Glemžaitės poezijoje aptikau iki tol niekur nereflektuotą partizanės motinos vaizdinį. Tai man pačiai tapo netikėtu ir jaudinančiu atradimu. Kalbant apie partizaninį karą nemažai kalbama ir neapeinama yra partizanų motinos figūra – ji labai svarbi pačių partizanų tekstuose, istoriniuose to laikmečio pasakojimuose.
Buvo moterų, kurios partizanaudamos laukėsi, žuvo nėščios, pagimdė mirusius arba gyvus kūdikius, savo ar nesavo noru juos atidavė auginti kitiems, buvo atvejų, kai motinos paliko savo mažus vaikus artimiesiems ir išėjo į mišką.
Tačiau pokario tikrovėje egzistavo ir kita motinystės forma – partizanės motinos. Apie jas mes mažai žinome, nedaug kalbame, kai kurių duomenų galima rasti keliuose istorikų darbuose, skirtuose konkrečiai partizanėms moterims. Juk buvo moterų, kurios partizanaudamos laukėsi, žuvo nėščios, pagimdė mirusius arba gyvus kūdikius, savo ar nesavo noru juos atidavė auginti kitiems, buvo atvejų, kai motinos paliko savo mažus vaikus artimiesiems ir išėjo į mišką. Būtent prie šios temos apmąstymo mane atvedė D.Glemžaitės kūryba.
Žinoma, kad 1948 metų rudenį ji slapta buvo paguldyta į Kauno klinikas, kur pagimdė negyvą kūdikį, su kuriuo net negalėjo atsisveikinti. Šią savo patirtį ji sudėjo į eilėraštį „Mano dievas užmerkė akis“, kuris išsiskiria iš visos jos kūrybos. Skaitydama atkreipiau į jį dėmesį, nes jos santykis su Dievu kituose tekstuose yra gana tradicinis ir nuoseklus – tai tikinčio žmogaus pokalbis su Tuo, į kurį sudėtos visos viltys, kuris yra neabejotina paguoda ir atrama.
Tuo tarpu šiame eilėraštyje viskas yra kitaip. Net žodis „dievas“ čia vienintelį kartą rašomas mažąja raide. Kodėl? Kas čia yra užkoduota? Atvirai sakant, ilgą laiką nesugebėjau įminti šio teksto prasmės. Kol galiausiai atradau, kad šalia išlikusio kito to paties eilėraščio varianto yra prierašas „Tai, kuri turėjo gyventi – dukrelei Jonei“. Tai labai stiprus eilėraštis. Nors pačiam tekste nei karto nepaminėtas kūdikis, minėtoji nuoroda man leido analizuojant parodyti, kad tai – transcendentinio vienišumo ir apleistumo išgyvenimas kaip kūdikio netekusios motinos skausmas.
Tai vienintelis šiai motiniškai patirčiai skirtas D.Glemžaitės eilėraštis. Kitą šios patirties pėdsaką siečiau su tuo, kad nuo 1949 metų rašytuose eilėraščiuose galima matyti pasikeitimą – sakyčiau, tvirtesnį eilėraščio subjekto apsisprendimą mirti.
Mirties motyvas partizanų poezijoje dažnas – ji priimama kaip auka ar neišvengiamybė. Tuo tarpu D.Glemžaitės poezijoje ji kaip prisiimta duotybė. Šią būseną ji labai tiksliai įvardijo viename garsiausių savo eilėraščių „Mes mokėsim numirt“, kurio paskutinės eilutės: „mes mokėsim numirt giedru veidu ir tvirta dvasia“.
– Ar D.Glemžaitės, o ir kitų partizanų kūryboje, galima aptikti jų partizaninio gyvenimo realybės reflektavimų, ar daugiau vis dėlto koncentruojamasi į egzistencines patirtis?
– Ieškodama partizanų poezijoje autentiškos jų gyvenimo patirties – tai dažniausiai priskiriame jų kūrybai – pagalvoju, kad tekstai, kaip ir fotografijos, turi gebą išduoti, atskleisti daugiau, nei reikia, duoti užuominą ir t. t. Poetiniai taip pat.
Atkreipiau dėmesį, kad eilėraščiuose vargiai rasime kokių konkretybių – bunkerio vietos, gyvenimo jame realijų, miško ar kaimo pavadinimo, nebent nekrologiniuose eilėraščiuose, įvykus mūšiui, atradus bunkerį ir pan. Partizanų vardai eilėraščiuose įvardijami, kai jie jau yra žuvę – visa kita slapyvardžiai. Slapyvardžiai tekstą abstrahuoja, sakyčiau, mitologizuoja.
Tačiau už tų vardų juk slypi tikri žmonės ir jų biografijos. Tad žvelgiant atkakliau ir įdėmiau, pvz., žinant, koks konkretus žmogus slepiasi už Pušelės ar Lakūno slapyvardžio, Kalniškės mūšiui pagerbti skirtas eilėraštis įgyja antrą planą – jame dalyvavusios partizanų šeimos – vyro ir žmonos – likimo istoriją.
D.Glemžaitės tekstuose labai aiškiai liudijama, kad partizaninio gyvenimo formos ir patirtys radikaliai, t y. negrįžtamai, keičia žmogų.
Partizanų realybė buvo itin savita ir kai pagalvoji, vien ko vertas jų gyvenimas bunkeryje. Juk čia ir klaustrofobinės būsenos, kartais beveik uždusimas; bunkeris – ambivalentiška vieta: viena vertus, išsigelbėjimas, saugūs namai po žeme, kita vertus, išdavystė, paliekanti kūniškus pėdsakus – egzistuoja ne vienas pasakojimas, kaip po bunkeryje praleistos žiemos išbalę ir ištinę partizanų veidai išskirdavo juos iš kitų žmonių. Tai leidžia galvoti, kad išblyškęs veidas eilėraštyje nebūtinai reiškia mirtį, tačiau gali simbolizuoti ir gyvenimą bunkeryje.
D.Glemžaitė bunkerį mini vos viename eilėraštyje, skirtame vieno iš brolių Bulovų – Jono-Vėjo – žūčiai: „Sienos bunkerio smaugia jaunystę / Ir veiduos ilgesys... Kas supras?“.
Neretai per lengvai pasiduodam kultūrinėms klišėms, pvz., partizanų poezijoje labai dažnas nakties įvaizdis mums gali skambėti romantiškai, kai kas gali atpažinti Vinco Mykolaičio-Putino atsiveriančias kosmines erdves. Aišku, yra ir to, tačiau žinant partizanų gyvenimo specifiką, supranti, kad naktis yra realizmo figūra, ji – svarbiausias ir aktyviausias jų gyvenimo laikas, kai partizanai išlenda iš bunkerio, slėptuvės, kvėpuoja pilna krūtine, grožisi pasauliu, keliauja, gyvena.
Kita vertus, iš D.Glemžaitės eilėraščių matyti, kad partizaninis gyvenimas tai – purvas, vėjas, šaltis, benamystė, nuovargis, nebegebėjimas svajoti ir juoktis. Tai klajoklio ar klajoklės gyvenimas, kur benamystė sunki, ištinka nevilties akimirkos, emocinė tuštuma. Jos tekstuose labai aiškiai liudijama, kad partizaninio gyvenimo formos ir patirtys radikaliai, t y. negrįžtamai, keičia žmogų.
Ir vis tik, pasirinkto partizaninio gyvenimo (išėjimas iš namų, į naktį, į mišką, be vietos, kovos) tikslas ir prasmė pačiam eilėraščių subjektui klausimo nekelia – D.Glemžaitės poezijoje labai aiškiai žinoma, kad Lietuva bus laisva.
Nors įprasta sakyti, kad jos programiniame eilėraštyje „Mes mokėsim numirti“ eilutės „O juk bus dar diena, kai pro vėliavų plazdantį mišką / Baltas vytis pakils ir padangėj aukštoj suspindės!“ išpranašauja Nepriklausomybę, kai skaitai visą jos kūryba matyti, kad laisvė yra ne galimybė, o duotybė. Savo dabartį partizanai laikė trumpalaike neganda, po kurios, neabejotinai, išauš šviesi diena. Tai, man atrodo, yra labai stiprus partizanų tikrovės ir jų esminės idėjos paliudijimas.
– Minėjote, kad D.Glemžaitė rašė labai intensyviai net ir gyvendama nelegalų gyvenimą, taip pat ir pasitraukusi į mišką. Kokiu būdu jos kūryba išliko?
– Žinoma, kad ji visuomet su savimi turėjo kokį perkirptą sąsiuvinį, į kurį ir rašė eilėraščius. Savo eilėraščius ji perrašydavo, dalindavo draugėms, artimiesiems. Nemažą pluoštą D.Glemžaitės kūrybos išsaugojo jos draugės, vyro sesuo Dalia Stasė Bulovaitė-Žebrienė.
Didžiausia padėka jos rinktinės sudarytojui Vytautui Ambrazui – jų keliai susikirto Kauno universitete (jis pats yra nusirašęs jos 1944–1946 m. eilėraščių), kuris kartu su Vidmantu Jankausku kruopščiai surinko išsklaidytą kūrybą. Tiesa, jis pažymėjo, kad dalis D.Glemžaitės kūrybos yra pradingusi, kažkam paskolinta, bet negrąžinta. Tad neprarandu vilties, kad kažkur dar egzistuoja eilėraščių, kurie mums iki šiol nėra žinomi ir prieinami.
Gali būti, kad šeimų archyvuose, o gal slapta kur užkišta, vis dar egzistuoja mums iki šiol nežinomų glemžaičių ir krivickų archyvai.
Matyti, kad D.Glemžaitė rūpinosi savo kūryba – jai buvo svarbu eilėraščius kaupti, išsaugoti. Tai kalba apie jos atsakingą ir rimtą požiūrį į tai, ką pati rašė. Gal tai galima pavadinti augančios kūrėjos atsakomybės jausmu ir savęs kaip poetės savivoka.
Neseniai po renginio Kaune, kur skaičiau pranešimą apie D.Glemžaitę, prie manęs priėjo žmogus iš Jurbarko ir papasakojo apie pažįstamus žmones, išsaugojusius pluoštą savo giminaičio partizano eilėraščių, piešinių. Labai gaila, kad tokia medžiaga vis dar nėra pasiekusi valstybinių archyvų, literatūros ir tautosakos instituto ar krašto muziejų, kuriuose jais ne tik būtų tinkamai pasirūpinta, tačiau jie praverstų ir moksliniams tyrimams.
Tad gali būti, kad šeimų archyvuose, o gal slapta kur užkišta, vis dar egzistuoja mums iki šiol nežinomų glemžaičių ir krivickų archyvai. Naudodamasi proga norėčiau paraginti visus, kas turi išsaugoję pokario rezistentų kūrybos, atsiminimų, fotografijų ar kitų dokumentų – atiduoti juos muziejininkams, mokslininkams, nes tik tokiu būdu šie dokumentai galės prabilti ir tapti mūsų kultūros, istorijos dalimi.
