Pastarųjų mėnesių bei savaičių įvykiai Lietuvoje sklidini įtampos ir susipriešinimo – valdančiosios daugumos pareiškimai bei skuboti sprendimai dėl kultūros ministro bei LRT įstatymo pataisų sukėlė protestų bangą, kuri nuvilnijo ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose. Prie Seimo vėl suliepsnojo laužai, o kai kurie vieši komentatoriai tai lygina su Sausio 13-ąja.
Pasak R.Juozapavičiaus, aktyvų dalies visuomenės įsitraukimą į protestus lemia stiprūs jausmai, kurie susiję tiek su karo baime, tiek ir viešojoje erdvėje itin išaugusia patyčių kultūra.
„Karas viską labai stipriai užaštrina, todėl ir reakcija į tai, į ką anksčiau nekreipėme dėmesio, dabar yra visiškai kitokia“, – sako buvęs žurnalistas.
Šiame pokalbyje su juo ir kalbamės apie įkaitusią dabartinę atmosferą mūsų visuomenėje, stiprius jausmus, suradikalėjusią viešąją kalbą bei „menkink ir laimėk“ strategiją, kitaminčių nužmoginimą ir pasirinkimus tarp „gėrio“ ir „blogio“, dialogo poreikį ir vieningos bendruomenės galią.
– Ryti, kaip jūs matote ir vertinate dabartinę atmosferą mūsų visuomenėje?
– Akivaizdu, kad mes bijome karo ir šis jausmas yra labai stiprus. Nerimas nudažo visą mūsų kasdienį gyvenimą – tai, ką mąstome, ką kalbame, kaip elgiamės. Tokiomis aplinkybėmis yra be galo sunku kalbėtis, ypač su tais, kurie galvoja kitaip nei mes. Tačiau kalbėtis būtina, nes situacija niekaip kitaip neišsispręs.
Akivaizdu, kad mes bijome karo ir šis jausmas yra labai stiprus. Nerimas nudažo visą mūsų kasdienį gyvenimą – tai, ką mąstome, ką kalbame, kaip elgiamės.
Yra trys pokalbiai: dalykinis, socialinis ir emocinis. Jei kalbėtume apie dabar itin aktualų LRT valdymą, tai dalykinis pokalbis būtų labai techninis – koks šios institucijos tikslas, misija, kaip dešimties balų skalėje vertiname jos valdymą ir pan. Platesniam kontekstui galima pasitelkti kitų demokratinių valstybių pavyzdį, tarkime, Vengrijos, kur nepriklausoma žiniasklaida tapo ne tokia laisva kaip buvo iki tol. Tai, žinoma, kelia nerimą.
Ar tai pagrįsta – nežinau. Bet jei žmogus ima dėl to jaudintis, jam gali kilti nuojauta, kad tai yra ankstyvo karo forma. Šią situaciją kai kas jau lygina su Sausio 13-osios įvykiais. Panašu, kad jie taip ir jaučiasi. Jiems yra baisu, nes juk karas – tai mirtis, sužalojimai, prievartavimai. Tad jei su tokiu nerimu žmogus ateina į dalykinį pokalbį – kaip jis gali įvykti?
– Yra žmonių, kurie šią situaciją jau vadina krize ir gyvenimu apkasų sąlygomis. Ar sutiktumėte su tuo?
– Nevadinčiau to krize, nes „krizė“ – gyvybės arba mirties klausimas. Šitoks radikalus situacijos apibendrinimas nėra tinkamiausias dabartinei mūsų situacijai. Juk jei tokiu tempu savo kalba aštrinsime situaciją – tarkime, viską pavadindami „hibridine ataka“ – tuoj nebeturėsime žodžių savo žodyne įvardyti situacijai, kurioje galime atsidurti kažkada vėliau.
Mes gyvename tikroje emocijų audroje, todėl sunku kalbėti apie racionalią reakciją į kito žmogaus žodžius. Deja, ir šių dienų politinis bei viešasis diskursas yra sklidinas nepagarbos ir oponentų menkinimo. Juk jei pradedi pokalbį nuo kito užgauliojimo ir žeminimo, jis jaučia, kad nėra gerbiamas, tad racionalus pokalbis irgi negali vykti.
Nevadinčiau to krize, nes „krizė“ – gyvybės arba mirties klausimas. Šitoks radikalus situacijos apibendrinimas nėra tinkamiausias dabartinei mūsų situacijai.
Nuo ko tuomet reikėtų pradėti kalbėtis? Pradžiai užtektų nežeminti ir neužgaulioti kito. Taisyklės yra seniai atrastos ir jos labai paprastos, deja, sudėtingos pritaikyti. Ypač, jei kalbame su asmeniu, turinčiu kitokias nei mūsų pažiūras. Reikia klausytis ir atspindėti to žmogaus poziciją taip, kad jis sutiktų. Bet kas gi šiandien turi tiek kantrybės ir laiko? Antras žingsnis – įvardyti dalykus, su kuo sutinki jo pozicijoje. Tai reiškia, kad tarp jūsų yra šis tas bendra, o tai jau yra labai daug, tiesa? Ir tik tuomet įvardyti tai, dėl ko prieštarauji. Tik šitaip pokalbis gali įvykti.
Tačiau ką daryti, kai kita pusė nepaiso šių dialogo taisyklių ir toliau tave užgaulioja? Tyrėjai nustatė, kad jei bendruomenėje yra bent vienas patyčių skleidėjas, jis visiškai sugriauna komandos darbą, nes ir kiti persiima panašia elgsena. Deja, tai rodo, kad mūsų bendruomenės saitai yra labai lengvai pažeidžiami.
Kolegė pasakojo apie labai įdomų eksperimentą. Vienoje komandoje ji paprašė visų prieiti prie žmonių, šalia kurių psichologiškai jaučiasi saugūs. Jų pasirinkimas buvo gan logiškas – prie patyčias skleidžiančio asmens niekas nepriėjo. Tuomet ji paklausė: „Jei prasidėtų karas, su kuo iš komandos norėtumėte būti?“ Ir tas žmogus jau buvo nebe vienas.
– Kaip galima būtų tai paaiškinti?
– Pasirodo, kad tie, kurie aktyviai į išorę siunčia savo psichinę energiją, karo sąlygomis galėtų tikti, tarkime, šaudyti kulkosvaidžiu. Taip jų priešiškumas būtų nukreiptas kita linkme ir, tikėtina, jie tai darytų tinkamai. Tai reiškia, kad skirtingomis gyvenimo aplinkybėmis reikalingi skirtingas savybes turintys lyderiai.
Prieš kurį laiką LRT girdėjau reportažą iš šalia Baltarusijos sienos esančio Tabariškių kaimo. Kiek anksčiau ten buvo atvejis, kai pasienietis nušovė nuo pareigūnų sprunkantį kontrabandininką. Rodos, rusiškai kalbantys kaimo žmonės žurnalistui sakė, kad jie bijo savo vaikus leisti į lauką, nes juos gali nušauti pasieniečiai.
Įsivaizduojate, Lietuvoje yra žmonių, kurie mano, kad važinėdami pasieniečiai šaudo pro atvirus langus į viską, kas tik juda... Šitoks mąstymas labai skiriasi nuo to, kaip pasaulį įsivaizduoju ir suprantu aš. Bet juk tokių tabariškiečių yra daug ir mes, kaip visuomenė, visiškai nepuoselėjame dialogo su jais.
– Tačiau tai nėra pirmas kartas per Nepriklausomybės laikotarpį, kai susipriešinimas tarp žmonių bei skirtingų nuomonių Lietuvoje yra išaugęs šitaip stipriai. Pats keliolika metų dirbote žurnalistu – ar turėtumėte kažkokį analogą iš mūsų dabarties istorijos?
– Iš savo patirties tokio emocinio visuomenės įkaitimo nepamenu. Pavyzdžiui, kai Rolando Pakso rinkiminiame štabe Jurijaus Borisovo paklausiau, kodėl jis remia Paksą, tas atsakė, kad, girdi, jį persekioja Lietuvos teisėsauga, tad jis tikisi, jog būsimasis prezidentas jį apgins. Pripažinkime, viskas tiesmuka ir aišku. Tuomet man net minties nebuvo šią situaciją sieti su rusų noru mus užkariauti.
Tuo tarpu rusų įsiveržimas į Ukrainą 2022 metais man buvo netikėtas ir pribloškiantis įvykis. Atvirai sakant, nebuvau geopolitiškai įžvalgus, kaip turbūt ir daugelis kitų savo kasdienius darbus dirbančių žmonių.
Užkariautojai yra gudrūs ir žino, kad jiems pasipriešinti gali tik vieninga bendruomenė. Štai kodėl jų strateginis tikslas – suardyti bendrystės audinį ir pasėti tarpusavio nepasitikėjimą.
Siera Leonėje kariaujančios gaujos naudojo tokią bendruomenių sukiršinimo taktiką. Jie ateidavo į kaimą, rasdavo du draugus, o tuomet vienam jų duodavo ginklą ir liepdavo nušauti draugo tėvą. Kai tai įvykdavo, gauja pasitraukdavo iš kaimo – darbas būdavo atliktas net ne jų pačių rankomis. Tačiau žaizda bendruomenėje jau kraujuoja...
Užkariautojai yra gudrūs ir žino, kad jiems pasipriešinti gali tik vieninga bendruomenė. Štai kodėl jų strateginis tikslas – suardyti bendrystės audinį ir pasėti tarpusavio nepasitikėjimą.
Kai 1993 m. iš Lietuvos pasitraukė rusų kariuomenė, manėme, kad dabar viskas bus puiku – priešo nebeliko ir mes dėl visko galėsime lengvai susitarti. Tuomet mus ištiko kapitalizmas, reikėjo daryti verslą ir apie buvusias nuoskaudas, nesantaiką neturėjome kada kalbėtis. Bet ta žaizda niekur nedingo, o rusai tai puikiai žino ir išnaudoja prieš mus.
Žinote, kas Siera Leonėje buvo daroma pilietiniam karui pasibaigus? Mediatoriai surinkdavo visą kaimą prie bendro laužo ir kalbėdavosi. Žmogus, kurio tėvą nušovė, pasakydavo, ką tuomet pajuto. O tas, kuriam buvo priremtas šautuvas prie smilkinio ir kuris nušovė draugo tėvą, pasakydavo, ką patyrė jis. Ir jie šnekėdavosi. Toks buvo ilgalaikis taikaus bendruomenės gyvenimo atkūrimo procesas.
Deja, Lietuvoje šis susitaikymas neįvyko – mes iki šiol nesame deramai apmąstę to, ką skirtingi žmonės patyrė per okupacijos laikotarpį. Juk mūsų istorijos ir likimai buvo labai skirtingi: vieni buvo tremiami ir nukentėjo, kiti kažkaip prisitaikė ir perkūrė savo santykį su valdžia.
Mano manymu, šį nesusikalbėjimą, nesusitarimą puikiai iliustruoja ir tie apie 7 proc. elektorato, savo balsus atidavusių už Eduardą Vaitkų. Tai, mano galva, didžiulis skaičius, kuris signalizuoja, kad mes kažką svarbaus esame praleidę.
– Per pastaruosius kelis mėnesius patyrėme protestų bangą, kokios seniai Lietuvoje nesame matę. Ar sutiktumėte, kad tai, visų pirma, nulėmė pasitikėjimo problema – valdančiosios koalicijos atstovai tiek kartų melavo, kad dabar jų sprendimai dalyje visuomenės kelia nepasitikėjimą viskuo, ką jie sako ir daro?
– Demokratija yra gyvas procesas, kai žmonės jaučia poreikį ir būtinybę aktyviai dalyvauti ir reikšti savo nuomonę. Iki tol mes buvome gan pasyvūs, užsiėmę asmeniniais rūpesčiais – mums mažai rūpėjo bendri reikalai.
Dabar suprantame, kad valstybei gyvybiškai būtinas geras ir garbingas valdymas. Ir karas šį suvokimą paskatino. Juk jei nėra gero valdymo, tuomet anksčiau ar vėliau gali tekti mokėti savomis gyvybėmis. O tai – labai brangi kaina.
Kitokiomis geopolitinėmis aplinkybėmis gal ir galėtume būtų atlaidesni korupcijai ir melui, tačiau dabar akivaizdu, kad karo atveju korumpuotas asmuo tave gali išduoti priešui.
Kitokiomis geopolitinėmis aplinkybėmis gal ir galėtume būtų atlaidesni korupcijai ir melui, tačiau dabar akivaizdu, kad karo atveju korumpuotas asmuo tave gali išduoti priešui. Juk moraline prasme tarp melo ir išdavystės nėra skirtumo. Karas viską labai stipriai užaštrina, todėl ir reakcija į tai, į ką anksčiau nekreipėme dėmesio, dabar yra visiškai kitokia.
Tačiau norint pasipriešinti grėsmei iš išorės, reikia visos bendruomenės susitelkimo. O kiek yra žmonių, kurie dėl savo požiūrio ar nesupratimo yra atsidūrę priešingoje barikadų pusėje. Iš dalies dėl to kalti esame ir patys, nes užgauliodami, menkindami ir įžeidinėdami kitus, stumiame juos nuo savęs tiesiai priešui į glėbį.
Emociškai įkaitusioje atmosferoje tą suvokti ir pripažinti yra sunku. Juolab kad ir viešojoje erdvėje yra labai mažai pagarbiai kalbančių pavyzdžių: turiu galvoje ne tik Donaldą Trumpą ar Eloną Muską, bet ir kai kuriuos mūsų apžvalgininkus, viešus komentatorius. Man kartais susidaro įspūdis, kad jie tarpusavyje lenktyniauja, kuris labiau sumenkins savo priešininką. Tai skatina pyktį ir susipriešinimą.
Tokioje suirutėje labai svarbu gebėti nusiraminti – visų pirma pačiam, o tuomet padėti nurimti pašnekovui ir jį pakviesti racionaliai pakalbėti. Jei, žinoma, tai įmanoma ir abu pašnekovai yra linkęs į dialogą.
– Ar pats Lietuvoje šiandien matote grėsmę laisvam žodžiui?
– Ko gero, aš ir pats esu veikiamas jausmų, tad dabartinę situaciją vertinu jų įtakoje. Vis dėlto, istorija rodo, kad kažkas panašaus vyko ir Vengrijoje: pasirodo, įmanoma demokratijos procesus apgręžti atgal... Ir tai, mano galva, yra grėsminga. Mes turime istorinę atmintį ir žinome, kas gali nutikti.
Būtent tai ir lemia, kad į mums atrodantį priešišką veikimą – galbūt klaidingai – reaguojame itin jautriai. Šitaip užsisuka užburtas ratas: jausmai blokuoja mąstymą, imame kurti naratyvus, kurie atrodo kaip tiesa, susijaudinę imame žeminti savo oponentus, o tuomet priešams belieka džiugiai trinti rankomis ir laukti tinkamo momento.
Nepriklausomos žiniasklaidos užvaldymo procesas nebūtinai yra staigus, momentinis. Viskas gali būti daroma palaipsniui, mažais žingsneliais. Užtenka vadovais paskirti tam tikrus žmones, kurie, laikydamiesi savųjų protegavimo linijos, ims keisti iš pradžių vieną, paskui kitą, trečią... Juk radijo ar televizijos laidas gali vesti bet kas, nebūtina būti žurnalistu... Laikantis tokios nuostatos per metus nepastebimai galima pakeisti ir visą redakciją. Tai kaip vėžys, kuris organizme nepastebimai vystosi daug metų.
Tad ar šiandien matau realią grėsmę laisvam žodžiui? Ne. Ar grėsmė gali iškilti ateityje? Taip. Šia prasme yra dėl ko nerimauti ir protestuojantys žmonės tą jaučia.
Man atrodo reikšminga, kad protestuose dalyvauja nemažai jaunimo, kuriam gyvenime, tikėtina, tai pirmieji mitingai. Vadinasi, iki šiol poreikio protestuoti jie neturėjo, nes nematė tokios būtinybės. Tačiau dabar jaučia, kad kažkas yra ne taip, todėl jie privalo įsitraukti, tapti aktyviais piliečiais. Tai labai svarbu.
– Jonathanas Sacksas savo knygoje „Moralė“ rašo, kad žmones keisti įmanoma tik su jais bendraujant ir pripažįstant, jog ir jie turi savų vertybių bei idealų. Tai skamba kaip nereali utopija, nes juk kokias vertybes gali turėti tie, kuriuos įvardiji savo priešais – antivakseriais, vatnikais, liberastais, leftistais, maršistais ir t.t. Tai, sakyčiau, yra totalus nužmoginimas ir neapykantos skleidimas.
– Nepagarba ir nesantaika – tai yra antrasis po karo tektoninis lūžis, kurį išgyvename šiandien. Bet tai nėra nauja. Štai Brazilijoje yra, jei gerai pamenu, 11 milijonų žmonių, įsitikinusių, kad Žemė plokščia. Amerikoje jie rengia viešas konferencijas ir „gatvės klinikas“, kurių metu plokščiažemininkai stabdo apskritažemininkus ir argumentų kalba juos bando įtikinti savąja tiesa.
Visuomenės grupių kovojimas dėl tam tikro statuso, savojo pasaulio suvokimo, prasideda nuo to, kad žmogus priskiria save tam tikrai bendruomenei, kuri menkina kitą dalį žmonių. Tai buvo ir iki pandemijos bei karo, tačiau karas šį procesą labai sustiprino ir įaudrino.
Visuomenės grupių kovojimas dėl tam tikro statuso, savojo pasaulio suvokimo, prasideda nuo to, kad žmogus priskiria save tam tikrai bendruomenei, kuri menkina kitą dalį žmonių.
Amerikiečių psichologas Marshallas Rosenbergas, parašęs knygą „Nesmurtinis bendravimas“, teigia, kad didžiosios dalies konfliktų priežastis – mūsų negebėjimas bendrauti. Ir kai mes, kalbėdami su žmogumi, užuot sakę pastebėjimus, dalinamės vertinimais, tai nepaprastai apsunkina bet kokį pokalbį.
Deja, šiandien įsigalėjo nuomonė, kad jei sumenkinsime kitą, tai reikš mūsų pergalę. „Menkink ir laimėk“ – tokią taktiką naudoja net ir gan intelektualūs asmenys. Jei viešai sumenkinsi pašnekovą, jis ims nervintis ir leptelės kažką tokio, ką tuomet galėsi panaudoti prieš jį. Tai irgi yra karo taktika, kuri plačiai naudojama viešojoje erdvėje.
– Dabar, stebint įvairias diskusijas socialiniuose tinkluose ir net protestus, kartais kyla jausmas, kad esi priverstas pasirinkti pusę, nes tai, kas vyksta, yra apibūdinama kaip pamatinė kova tarp gėrio ir blogio. Ir šitokius apibendrinimus naudoja visos pusės. Tačiau ar tikrai yra tik juoda ir balta, tik du pasirinkimo keliai?
– Žinoma, kad ne – kelių visada yra daugiau. Gerai, kad protestai vyksta. Ir kartu labai svarbu iš to išeiti. Juk jei priešiškai bendrausime su visais žmonėmis, kurie turi kitokią nuomonę, suirutė ir nesantaika mūsų valstybėje ir visuomenėje tik augs. Kažkas turi tapti sutaikančia jėga.
Mano manymu, išeities pirmiausia reikia ieškoti ne išorėje, o viduje. Štai kodėl svarbu sustoti ir pagalvoti, koks mano veiksmas šiandien kurtų didžiausią vertę. Tai yra galvosūkis ir galimybė kiekvienam mūsų. Vienoje situacijoje tai gali būti dalyvavimas proteste, kitu – nuoseklus ir kryptingas kasdienis darbas, trečiu – stojimas į šaulius ar kokią kitą socialiai atsakingą organizaciją ir pan.
Mano manymu, išeities pirmiausia reikia ieškoti ne išorėje, o viduje. Štai kodėl svarbu sustoti ir pagalvoti, koks mano veiksmas šiandien kurtų didžiausią vertę.
Esame pamiršę dar vieną itin svarbų dalyką – nuolatos mokytis, suprasti, kas vyksta pasaulyje. Dabar nebeužtenka skaityti vieną informacijos šaltinį ir tikėti, kad turi teisingą pasaulio vaizdą. Jei žinios tave pasiekia pačios, o tu neįdedi jokių pastangų, tavo pasaulėžiūra jau yra iškrypusi. Mąstantis žmogus turi domėtis ir ieškoti žinių, ne tik tai, ką rašo jo feisbuko draugai, LRT ar 15min, tačiau ir BBC, „Deutsche Welle“ bei kiti šaltiniai. Sąmoningai domėtis – tai sudėtingas darbas.
Žinoma, paprasčiau galvoti taip: esu labai užsiėmęs žmogus, neturiu laiko būti piliečiu, tad LRT, kuri yra išlaikoma iš mokesčių mokėtojų pinigų, galėtų skleisti tiesą. Tačiau juk pasaulis yra gerokai sudėtingesnis ir netelpa į vieną pasakojimą. Štai kodėl pasitikėti vienu informacijos šaltiniu ir jį paversti tiesos ruporu yra itin pavojinga.
Šiandien, vos tik prabundame, mes, visų pirma, siekiame sau naudos. Tačiau tam, kad siektume naudos, turėtume būti saugūs savo pilietinėje bendruomenėje. Tam, kad būtume joje saugūs, pilietinė bendruomenė ir jos valdymas turėtų būti teisingai ir saugiai sukonstruotas. Tam, kad jis būtų sukonstruotas saugiai, žmonės turi suprasti, kaip konstruojamos pilietinės bendruomenės. Ir štai čia mes sugrįžtame prie to paties – kiekvienas iš mūsų asmeniškai turime mokytis, domėtis, šviestis ir taip prisidėti prie saugesnės bendruomenės kūrimo.
Deja, daugybė žmonių tai visiškai ignoruoja manydami, kad jei esu vadybininkas, tai pilietinės bendruomenės reikalai nėra mano pareiga. Na, o ištikus karo grėsmei ar kažkokiems tektoniniams lūžiams visuomenėje, jie mąsto: „Pasaulis yra per daug sudėtingas, mano galvoje netelpa kelios tiesos, duokite man vieną tiesą.“ O kas sakė, kad tiesa turi būti paprasta? Juk dalis jos gali būti ir vienoje, ir kitoje pusėje, ir pas tave, ir tavo priešininką. Kaip su tuo gyventi?
– Šiandien tokių žmonių, kurie jaučiasi mažuma, o visas pasaulis, jų manymu, yra nusistatęs prieš juos, yra gausybė. Visuomenė radikaliai segmentuojasi. Kokios galėtų būti išeitys iš tokio susiskaldymo?
– Visų pirma, negalime jų ignoruoti ir menkinti, nes šitaip tik dar labiau sustipriname jų prielaidas ir įsitikinimą savo teisumu. Skaitydamas Lee McIntyre’io knygą „Kaip kalbėtis su mokslo neigėju“, supratau, kad žmonės, kurie buriasi į įvairias sąmokslo grupes, visų pirma, save suvokia kaip atskirą bendruomenę, kurią jungia tam tikras požiūris. Deja, su jais kalbantis racionalūs argumentai ne visada suveikia.
BBC buvo sukūrę laidą, kurioje įvairių sąmokslo teorijų šalininkai yra supažindinami su faktais. Pavyzdžiui, vienas iš 2001-ųjų išpuolio prieš Pasaulio prekybos centrą Niujorke neigėjas pasikalbėjęs su lėktuve žuvusio keleivio motina, inžinieriumi, kuris statė prekybos centrą, suprato, kad tai tikrai buvo. Tačiau jo bendruomenė, į tokį „atsivertimą“ sureagavo itin drastiškai – iš tos „atstumtųjų“ grupės jam ištrūkti buvo itin sunku. Juk „apkasų draugus“ jungia tikėjimas ir tomis sąlygomis susiformavęs ypatingas ryšys, kurį lemia priklausymas „tikrąją tiesą“ žinančiųjų bendrijai.
Labai svarbu atsigręžti į regionus ir kalbėtis su ten gyvenančiais žmonėmis. Išgirsti ir suprasti juos.
Tad tabariškiečius – tebus tai talpi metafora – įtikinti, kad jų supratimas prasilenkia su tikrove, nėra jau taip paprasta. Tai daug laiko, kantrybės ir pastangų reikalaujantis darbas. Gal galima tai būtų pavadinti nacionaliniu projektu? Bet ar mes turime, kas sugebėtų ramiai, kantriai ir su meile įsiklausyti į tai, ką galvoja, kaip mąsto, ką kalba, kaip gyvena šie žmonės?
Labai svarbu atsigręžti į regionus ir kalbėtis su ten gyvenančiais žmonėmis. Išgirsti ir suprasti juos. Juk dabar dauguma mūsų gyvename savo burbule – dirbame panašius darbus, esame draugai socialiniuose tinkluose, leidžiame vaikus į tuos pačius darželius ir mokyklas, vaikštome į panašius renginius, užsirašėme į tą pačią šaulių kuopą, esame aktyvūs ir sąmoningi piliečiai. Todėl mums gali kilti įspūdis, kad taip „teisingai“ mąstančių ir gyvenančius yra dauguma.
Tačiau mes esame tik viena iš socialinių šios visuomenės grupių. Kiti gal nėra tokie aktyvūs, tačiau jie kažką sau tyliai galvoja arba buriasi į visiškai kitaip mąstančiųjų bendruomenes. Ir jie taip pat turi teisę egzistuoti. Net jei jų mąstymas, įsitikinimai, vertybės ar jausmai skiriasi nuo mūsų.
– O kokios būtų išeitys ir galimi sprendimai dialogui, didesniam vienas kito supratimui ir susitelkimui – tai šiuo neramiu geopolitiniu laikotarpiu yra gyvybiškai mums svarbu?
– Man rodos, labai svarbu bandyti raminti save ir nekurti priešų ten, kur jų nėra. Dalintis pastebėjimais, o ne vertinimais, atskleisti savo jausmus ir poreikius.
Mes esame tik viena iš socialinių šios visuomenės grupių. Kiti gal nėra tokie aktyvūs, tačiau jie kažką sau tyliai galvoja arba buriasi į visiškai kitaip mąstančiųjų bendruomenes. Ir jie taip pat turi teisę egzistuoti.
Juk turbūt dabartinėje situacijoje visi, ar bent jau dauguma mūsų, turime labai panašius poreikius – likti gyviems ir toliau gyventi šioje laimingoje šalyje. O tai jau gan nemažai, tiesa? Nuo to galima pradėti kalbėtis. Ir ne tik tarpusavyje, tačiau ir su toliau nuo centro esančiais mūsų šalies gyventojais.
Ir dar – verta puoselėti viltį. Juk mes, kaip tauta, jau ne kartą įrodėme savo atsparumą tiek mūsų istorijoje, tiek ir pastaraisiais dešimtmečiais. Tad gal tai irgi dalis mūsų geno – išlikti net ir sudėtingomis situacijomis ir susivienyti, kai tai būtina.
