Atnaujinta lentelė R.Juknevičiui (1906–1963) galėtų stebinti ir dėl pastaraisiais metais Vilniuje suaktyvėjusios desovietizacijos politikos, kuomet buvo nukeltas tame pačiame Liaudies Seime dirbusio rašytojo Petro Cvirkos paminklas, pakeistas Venclovų namų-muziejaus pavadinimas (rašytojas Antanas Venclova taip pat buvo 1940 m. Seimo narys), pakeistas Liudo Giros gatvės pavadinimas, Salomėjos Nėries gimnazijos vardas bei planuojamas jos biusto iškeldinimas.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Kaip nutiko, kad su sovietine valdžia kolaboravęs R.Juknevičius išvengė desovietizacijos – jam skirta lentelė ne tik kad nenuimta, bet ir atnaujinta, nepakeistas ir jo vardu pavadintos gatvės, esančios Gudeliuose, pavadinimas? Ar šiuo atveju taikomi dvigubi standartai? Gal jo bendradarbiavimą su sovietais Vilniaus miesto savivaldybė tiesiog pražiūrėjo? O gal ši istorija nėra tokia vienprasmiška?
Pasak teatrologės Daivos Šabasevičienės, daugelį kitų šio dramatiško laikmečio kūrėjų gan lengvai galima sudėti į lentynėles, tuo tarpu režisieriaus R.Juknevičiaus istorija yra gerokai sudėtingesnė ir norint ją suprasti, būtina žinoti konkrečias aplinkybes.
-
Kalnai vainikų, antkapiai už tūkstančius rublių ir visuomeninis nemirtingumas: kokią amžinybę po mirties žmonėms žadėjo sovietai
-
Rimantas Kmita apie paminklus prieštaringiems rašytojams: „Atmeskime klystančius genijus ir mums liks vien vidutinybių kultūra“
-
Už tėvynę žuvusi partizanė ir sovietų kolaborantė: ar įmanoma lyginti Glemžaitės ir Nėries poeziją?
1940 m. liepos 2 dieną R.Juknevičius buvo paskirtas Vilniaus Valstybinio teatro direktoriumi ir meno vadovu. Mažiau nei po dviejų savaičių, kartu su kitais 78 kandidatais, jis buvo išrinktas į marionetinį sovietinį Liaudies Seimą, kuris jau pirmame savo posėdyje Lietuvą paskelbė socialistine sovietų respublika. Šią deklaraciją pasirašė visi be išimties Liaudies Seimo nariai, tarp jų ir R.Juknevičius.
Visi šie faktai leidžia garsųjį to meto režisierių įvardyti sovietų valdžios kolaborantu. Tačiau tai toli gražu ne visos aplinkybės. 1942 m. Lietuvai esant okupuotai nacių, R.Juknevičius kartu su kitais devyniais buvusiais Liaudies Seimo nariais, laikraštyje „Naujoji Lietuva“ išplatina rezoliuciją, kurioje atvirai prabilo apie neteisėtą Lietuvos inkorporavimą į Sovietų Sąjungą bei inscenizuotus rinkimus.
Tarp pasirašiusių šį dokumentą taip pat buvo rašytojas Liudas Dovydėnas, prof. Vincas Krėvė-Mickevičius, aktorius Henrikas Kačinskas ir kiti.
Tame pačiame laikraštyje publikuotas ir asmeninis R.Juknevičiaus pareiškimas. Jame režisierius teigė, kad kandidatu į Liaudies Seimą buvo išrinktas be jo žinios ir sutikimo, o už Lietuvos prijungimą prie SSRS balsavo ne savo noru.
„Argi tai galėjau padaryti ir padariau laisva valia? Dariau tai, kaip ir daugelis tų „atstovų“, visiškai nesiorientuojančių politikoje gaivalų, priverstų visus daromus tame „Liaudies Seime“, o vėliau Aukščiausioje Taryboje nutarimus priiminėti „vienbalsiai“, nes galėjau numatyti, kad kiekvienas prieštaravimas tame forume būtų nustelbtas, o prieštaraujantis – žinomomis NKVD priemonėmis likviduotas“, – rašo R.Juknevičius.
Kaip turėtume vertinti šio garsaus teatro režisieriaus bei aktoriaus vaidmenį pirmosios sovietinės okupacijos metais? Ar galima pasitikėti jo viešo pareiškimo nuoširdumu? Koks yra jo indėlis į Lietuvos teatrą? Kaip klostėsi jo likimas bei kūryba po karo?, – apie tai pokalbis su istoriku Mariumi Ėmužiu ir teatrologe Daiva Šabasevičiene.
Ar viešas pareiškimas išbalina biografiją?
Istorikas M.Ėmužis atkreipė dėmesį į tai, kad dešimt buvusių Lietuvos Liaudie Seimo narių, tarp jų ir režisierius R.Juknevičius, savo rezoliuciją laikraštyje „Naujoji Lietuva“ išplatino praėjus daugiau nei metams nuo politinės situacijoje Lietuvoje pasikeitimo.
Anot jo, jei toks kolektyvinis pareiškimas būtų pasirodęs pačioje karo pradžioje, tai galima būtų vertinti kaip nuoširdžią ir savalaikę atgailą. Tačiau ši rezoliucija pasirodė tik 1942 m. rugsėjį, praėjus daugiau nei metams nuo vokiečių įsiveržimo į Lietuvą. „Reikia pripažinti, kad tai gan vėlokas išstojimas“, – teigė istorikas.
Jei toks kolektyvinis pareiškimas būtų pasirodęs pačioje karo pradžioje, tai galima būtų vertinti kaip nuoširdžią ir savalaikę atgailą.
Paklaustas, kas galėjo nulemti šį pareiškimą būtent tokiu metu, M.Ėmužis akcentavo tuometinės Lietuvos valdžios siekį mobilizuoti visuomenę, visų pirma, antisovietiniam nusiteikimui.
„Tai visuomenei turėjo parodyti, kokia klasta ir brutalumas atėjo iš Maskvos“, – kalbėjo istorikas. Jo teigimu, tokios rezoliucijos ir pareiškimai buvo susiję ir su 1941 m. spalį įkurto Lietuvos studijų biuro, rinkusio medžiagą apie raudonojo teroro nusikaltimus Lietuvoje, veikla.
1942 m. šis biuras parengė kilnojamąją parodą, kurioje buvo demonstruojami dokumentai bei nuotraukos apie sovietų įvykdytas žudynes Rainiuose, Panevėžyje, Pravieniškėse. Ši paroda keliavo po Lietuvą ir, tikėtina, net buvo pasiekusi Berlyną.
„Šiame kontekste atsiradęs buvusių Liaudies Seimo narių pareiškimas greičiausiai buvo inicijuotas ir suorganizuotas ne jų pačių, bet Lietuvos studijų biuro arba generalinių tarėjų institucijos“, – teigė M.Ėmužis. Anot jo, tai jokiu būdu nesumenkina šių žmonių siekio paliudyti sovietų padarytus nusikaltimus, tačiau parodo ir šio pareiškimo atsiradimo kontekstą.
Nors tai ir buvo padaryta „iš reikalo“, tačiau kartu demonstruoja šių konkrečių žmonių poziciją ir apsisprendimą.
Tačiau, pasak istoriko, nors tai ir buvo padaryta „iš reikalo“, tačiau kartu demonstruoja šių konkrečių žmonių poziciją ir apsisprendimą.
„Reikia turėti galvoje ir tai, kad nemaža dalis buvusio Liaudies Seimo narių bei kitų veikėjų, kurie savo veiksmais vienaip ar kitaip prisidėjo prie Lietuvos okupacijos, artėjant vokiečiams pasitraukė į Sovietų Sąjungą. Tarp jų buvo ir Salomėja Nėris. Tuo tarpu R.Juknevičius ar V.Krėvė-Mickevičius, kurį laiką net ėjęs Liaudies vyriausybės ministro pirmininko bei užsienio reikalų ministro pareigas, apsisprendė likti Lietuvoje, tikėtina, manydami, jog galės apginti savo poziciją dėl dalyvavimo Liaudies Seime ne savo pačių noru“, – kalbėjo M.Ėmužis.
Istorikas taip pat pabrėžė, kad nors formaliai buvimas Liaudies Seimo nariu traktuotinas kaip dalyvavimas kolaboracinėje sovietų institucijoje, 1940 m. įtvirtinusioje Lietuvos okupaciją, tačiau svarbu atsižvelgti ir į vėlesnius konkrečių žmonių žingsnius.
„Savo 1942 metų pareiškime režisierius ir aktorius R.Juknevičius pabrėžė, kad į Liaudies Seimą buvo išrinktas be sutikimo ir žinios. Taip pat, kad ne savo valia balsavo už Lietuvos prijungimą prie SSRS, o suprasdamas, kad už prieštaravimą ir nepaklusimą jam grėstų mirtis. Ir tai suprantama“, – teigė istorikas.
Paklaustas, ar galima aklai pasitikėti tokiais buvusių Liaudies Seimo narių pareiškimais, istorikas M.Ėmužis pabrėžė, kad, nepaisant situacijos sudėtingumo, žmogus visada turi pasirinkimo galimybę.
„Anuomet buvo ir tokių, kurie matydami situacijos rimtumą, net ir atėjus sovietams, sugebėjo pasitraukti į Vakarus arba, kaip V.Krėvė-Mickevičius, sudalyvavus 1940 m. sovietiniame spektaklyje, galiausiai nusišaltinti nuo visų politinių veiklų“, – sakė istorikas.
„Gal viešas 1942 m. pareiškimas ir nenubraukia R.Juknevičiaus dalyvavimo Liaudies Seime fakto, neišbalina jo biografijos, tačiau atskleidžia jo santykį su šia situacija. Būtent tai mums leidžia atskirti tuos, kurie karo metais pasiliko Lietuvoje, nuo tų, kurie pasitraukė į Maskvą“, – pabrėžė M.Ėmužis.
Pasak jo, šioje režisieriaus R.Juknevičiaus dramoje svarbus lieka faktas, kad po savo pareiškimo, kuriame atsiribojo nuo Liaudies Seimo ir demaskavo neteisėtus sovietų valdžios veiksmus, jis galiausiai turėjo sumokėti tam tikra kainą, sovietams antrą kartą okupavus šalį.
Gal viešas 1942 m. pareiškimas ir nenubraukia R.Juknevičiaus dalyvavimo Liaudies Seime fakto, neišbalina jo biografijos, tačiau atskleidžia jo santykį su šia situacija.
„Gyvendamas okupuotoje Lietuvoje jis ne tik kad nedalyvavo jokioje politinėje veikloje, neturėjo jokių reikalų su valdžia, tačiau ir jo kūrybą sunku būtų priskirti prie sovietinės ideologijos propagavimo“, – kalbėjo istorikas M.Ėmužis.
Europinio Lietuvos teatro pradininkas
Pasak teatrologės D.Šabasevičienės, režisieriaus, aktoriaus ir pedagogo R.Juknevičiaus gyvenimas yra tartum vadovėlis, kuriame atsispindi dramatiška ir skausminga sovietmečiu vykdyta žmogaus žlugdymo ir žeminimo istorija.
1934–1936 m. R.Juknevičius dirbo Maskvoje pas europinio garso režisierių Vsevolodą Mejerholdą, kuris Stalino teroro metais dėl politinių priežasčių buvo įkalintas ir 1940 m. sušaudytas.
„Būtent čia R.Juknevičius įgavo visiškai kitokio – psichologinio, realistinio, poetinio teatro pagrindus, europinį teatro kultūros supratimą, vėliau diegtą ir Lietuvoje“, – teigė teatrologė.
Ji pabrėžė, kad iš Maskvos režisierius sugrįžo kaip visiškai susiformavusi talentinga asmenybė, apie kurią ėmė burtis geriausi aktoriai, ilgainiui tapę Lietuvos teatro istorijos ledkalniais: Monika Mironaitė, Kazimiera Kymantaitė, Mečys Chadaravičius, Ona Juodytė, Juozas Grybauskas, Alfonsas Radzevičius, Juozas Rudzinskas bei kiti.
Rašytojo, dramaturgo ir kritiko Balio Sruogos žodžiais tariant, R.Juknevičius buvo režisierius „iš pono Dievo lockos“.
1939 m. Lietuvai atgavus Vilnių, būtent R.Juknevičius inicijavo lietuviško teatro steigimą sostinėje. Pirmaisiais Vilniaus valstybinio teatro namais tuomet tapo Pohuliankos teatras – dabartinis Vilniaus senasis teatras.
Kalbėdama apie R.Juknevičiaus indėlį į Lietuvos kultūrą, teatrologė visų pirma pabrėžia jo ypatingą vietą Lietuvos nacionalinio dramos teatro istorijoje: tai buvo pirmasis šio teatro meno vadovas, pirmojo šio teatro spektaklio – Hermano Heijermanso dramos „Viltis“ – režisierius. Pasak D.Šabasevičienės, šio spektaklio simbolis – laivelis – iki šiol puošia šio teatro uždangą.
Tai buvo pirmasis šio teatro meno vadovas, pirmojo šio teatro spektaklio – Hermano Heijermanso dramos „Viltis“ – režisierius.
„Iš Kauno į Vilnių R.Juknevičius atvyko kaip pirmosios profesionalios teatro trupės vadovas. 1940 m. jis buvo paskirtas naujai įkurto teatro direktoriumi. Čia jis per gan trumpą laiką parengė net aštuonias premjeras – be jokios abejonės, šie spektakliai buvo pradėti kurti gerokai anksčiau, o tai reiškia, kad R.Juknevičius su savo komanda ilgai ruošėsi šiems pastatymams“, – teigė teatrologė.
Ji pabrėžė, kad būtent nuo šios asmenybės turėtų būti skaičiuojama profesionalaus Lietuvos teatro tradicija bei režisūrinės mokyklos istorija.
„Į mūsų šalies teatro ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro istoriją įrašyta daugybė įsimintinų R.Juknevičiaus spektaklių, tarp kurių – Gerhardo Hauptmanno „Prieš saulėlydį“, Henriko Ibseno „Nora“, Marcelio Pagnolio „Topazas“, Richardo Billingerio „Gigantas“, Balio Sruogos „Apyaušrio dalia“ ir kiti“, – pasakojo D.Šabasevičienė.
Sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, R.Juknevičius papuolė į valdžios nemalonę dėl 1942 m. pasirašyto atsišaukimo, kuriame demaskavo rinkimus į Liaudies Seimą.
Sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, R.Juknevičius papuolė į valdžios nemalonę dėl 1942 m. pasirašyto atsišaukimo, kuriame demaskavo rinkimus į Liaudies Seimą.
„Jis buvo pašalintas iš savo paties įkurto teatro ir išvyko į Telšius. Tačiau tai buvo išties talentinga asmenybė, kuri negalėjo nekurti, o teatre jis visada buvo matomas, ypač todėl, kad jį labai gerbė ir mylėjo aktoriai. Būtent todėl po kelerių metų jis jau kūrė spektaklius Klaipėdoje, vėliau Kaune“, – teigė teatrologė pažymėdama, kad sovietinio saugumo akiratyje režisierius buvo visą likusį gyvenimą.
Tik po Stalino mirties 1953 m. jam leista sugrįžti į Vilnių, tačiau ne kaip meno vadovui ar direktoriui, bet tik kaip režisieriui. Šiame teatre R.Juknevičius dirbo iki pat mirties, kai 1963 m. patyrė infarktą cenzūrai uždraudus jo spektaklį „Žalios pirštinės“.
Pasak D.Šabasevičienės, nors nuo šio režisieriaus spektaklių pastatymų jau praėjo daugybė laiko, tačiau iki šiol apie jį galima kalbėti kaip apie pamatinę Lietuvos teatro figūrą ir šiuolaikiškumu pasižymėjusį režisierių.
Tik po Stalino mirties 1953 m. jam leista sugrįžti į Vilnių, tačiau ne kaip meno vadovui ar direktoriui, bet tik kaip režisieriui.
2005 m. Lietuvos nacionalinio dramos teatro fojė iškilo skulptoriaus Romualdo Kvinto sukurtas režisieriaus ir pirmojo šio teatro vadovo R.Juknevičiaus skulptūrinis portretas. 2007 m. jo biustą savo patalpose pastatė ir Telšių Žemaitės dramos teatras.
1998 m. teatrologė Irena Aleksaitė parašė knygą „Režisierius Romualdas Juknevičius“, kurioje išsamiai pristatė šio menininko gyvenimą, kūrybą bei dramatiškas sovietmečio aplinkybes.
„Negalima lyginti nei su Cvirka, nei su Nėrimi“
Vilniaus miesto savivaldybės Istorinės atminties komisijos pirmininkė Kamilė Šeraitė-Gogelienė 15min teigė, kad memorialinė lentelė režisieriui R.Juknevičiui, kaip ir kitoms svarbioms sostinės asmenybėms, buvo nuspręsta pakeisti dėl joje iki tol buvusių įrašų rusų kalba.
„Sprendimą ne nuimti, bet pakeisti šią lentelę nulėmė tiek Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, tiek ir Vilniaus universiteto istorikų pateikti paaiškinimai dėl R.Juknevičiaus biografijos faktų. Nepaisant priklausymo vadinamajam Liaudies Seimui, šio kūrėjo veiksmų negalima prilyginti nei P.Cvirkos, nei Salomėjos Nėries laikysenai. Jo viešas pareiškimas dėl dalyvavimo šiame Seime ne savo noru taip pat buvo reikšmingas faktas. Būtent todėl galiausiai memorialinė lenta R.Juknevičiui buvo pakeista tipine Vilniaus miesto savivaldybės atminimo lentele“, – kalbėjo K.Šeraitė-Gogelienė.
