– Kodėl nusprendėte pasirinkti vertėjos kelią?
– Kelias buvo ilgas ir vingiuotas. Kai stojau į italų filologiją, neturėjau aiškios vizijos. Blaškiausi tarp profesijų. Pagalvojau, kad filologija apibendrins daugelį mano pomėgių. Paskutinėje gimnazijos klasėje buvo organizuojamas pats pirmas eksperimentinis italų filologijos kursas. Eksperimentas išaugo iki nepaprastai profesionalių studijų.
Po studijų išvažiavau į Genujos universitetą Italijoje, nes jaučiausi netvirtai, norėjau pamatyti pasaulio. Tada atradau labai įdomią Vilniaus išeivio Igorio Argamakovo istoriją – jo vaikystės užrašus apie gyvenimą Vilniaus gete. Man pasirodė beprotiškai įdomi knyga. Nuo jos ir prasidėjo literatūros vertėjos kelias, nes ši istorija simboliškai sugrąžino mane į Vilnių ir atvėrė duris į italų literatūrą.
– Kiek kūrybos yra vertime?
– Yra knygų, į kurias neišvengiamai įdedi daugiau savęs. Žinoma, visada stengiuosi būti profesionali, kad vertimas atitiktų visus reikalavimus, tačiau kai kurios knygos paliečia asmeniškai. Tokiais atvejais pati siūlau leidėjams kūrinius, kuriais giliai tikiu ir kurie man svarbūs intelektualiai, empatiškai, bendražmogiškai.
Partizanai Italijoje – šventa.
Viena man itin brangi knyga, išleista leidyklos „Aukso žuvys“, yra Fabio Gedos „Jūroje būna krokodilų“. Tai tikra afganų berniuko Enatolajo istorija apie priverstinę emigraciją, padedanti suprasti, ką reiškia palikti savo šalį. Ši tema šiandien dažnai kelia susipriešinimą ir nužmoginimą, todėl būtina jautriai ir atvirai kalbėti apie tai per literatūrą. Knyga atskleidžia žiaurią, beprasmiškų kančių kupiną kelionę iš Afganistano į Europą – kelionę, kurios būtų galima išvengti, jei veiktų humanitariniai koridoriai, nediskriminuojantis vizų režimas, jei iš tiesų gintume vaikų ir paauglių teisę į vaikystę, orumą, teisę migruoti. Vertimu man norisi prisidėti prie šios paradigmų kaitos.
– Kaip skiriasi darbas su šiuolaikiniais autoriais ir klasikos kūriniais?
– Labai daug priklauso nuo paties autoriaus – kiek jis įsitraukia į vertimo procesą, kiek stebi ar prižiūri. Pasitikėjimas čia itin svarbus, todėl niekada nesišiaušiu prieš autorių. Yra buvę, kad sulaukiu net patarimų sąrašo, į ką verčiant būtinai atkreipti dėmesį. Juk tikrai gali nutikti taip, kad vertėjas, perkeldamas tekstą į kitą kalbą ir kultūrą, kai ką pagadina. O štai Fabio Geda man suteikė visišką laisvę – pati jam rašiau ir gaudžiau, nes norėjau gyvai pabendrauti su žmogumi, parašiusiu tokią knygą.
Verčiant klasiką privalumas tas, kad niekas tavęs neprižiūri, nebent redaktoriai ir leidėjai. Tekstas gyvena savarankiškai, o tu dirbi tik remdamasis autoriaus biografija, asmenybe, istoriniu kontekstu. Pavyzdžiui, verčiant Primo Levi – vieną svarbiausių Holokausto tragedijos liudytojų Europos literatūroje – būtina paisyti jo etinės laikysenos, biografijos, vertybių. Nuostabu, kai autoriaus ir vertėjo vertybės sutampa – man tai jokiu būdu nėra antraeilis dalykas. Tokie tekstai savaime įpareigoja.
– Kaip įvardytumėte savo vaidmenį pristatant lietuvių kultūrą Italijoje?
– Vertėjo profesija yra specifinė. Viena vertus, esame dideli vienišiai – sėdime ir dirbame kokiame kambarėlyje ar bibliotekoje. Kita vertus, niekada nesi visiškai vienas – bendrauji su autoriumi, būsimais skaitytojais, bendruomene.
Apie Lietuvą dėl įvairių priežasčių Italijoje kalbama vis daugiau, be abejo, ir dėl geopolitinių aplinkybių.
Ambasadoriavimas pasireiškia pastangomis viską pateikti profesionaliai, kokybiškai, įdomiai, empatiškai. Siūlau tik gerą literatūrą, kuri galėtų būti įdomi Lietuvos skaitytojams bei leidėjams. Taip pat ir su lietuvių literatūra italams. Turime stiprių autorių ir iliustratorių, kurie labai matomi Bolonijos knygų mugėje.
Vertėjo, kaip mediatoriaus, indėlis minimalus. Leidėjai puikiai mato, kokia kokybiška yra lietuvių kultūros pasiūla ir patys ieško lietuvių autorių. Be galo gera bent trupučiu padėti lietuvių kūrėjams atvykti į Italijos meno lauką.
– Kiek Italijoje išvis žinoma apie Lietuvą per literatūrą?
– Apie Lietuvą dėl įvairių priežasčių Italijoje kalbama vis daugiau, be abejo, ir dėl geopolitinių aplinkybių. Mes vis dar matomi kaip Baltijos kultūros regionas. Einame išvien su latviais ir estais, ir, manau, tai yra labai gerai.
Pavyzdžiui, šiemet Bolonijos knygų mugėje turėjome atskirą susitikimą su vertėjais iš Baltijos šalių. Italai šiandien atranda kitokią XX a. istoriją, kuri iki šiol jiems buvo mažai pasakojama.
Niekam ne paslaptis – italai XX a. pokariui jaučia tam tikrą nostalgiją. Sovietų Sąjungą jie regėjo kaip išsipildžiusio socializmo šalį, o stipri italų komunistinė partija veikė ir kultūrinį lauką. Šiuo metu yra kapstomasi giliau, norima atrasti užmirštus pasakojimus.
Kitas Šv. Jeronimo premijos laureatas Adriano Cerri yra išvertęs puikią Alvydo Šlepiko knygą „Mano vardas – Marytė“. Ši knyga gali daug ką papasakoti italų skaitytojams. Adriano dėka turime išverstą ir „Sibiro haiku“, kuri pasakoja apie tremties patirtis bei atskleidžia daug didesnes įtampas nei Vakarų pasaulis galbūt įsivaizdavo iki šiol.
– O kaip italai priima lietuvišką partizaninę literatūrą?
– Rezistencinė atmintis italams yra nepaprastai svarbi. 1946 m. gimusi Italijos Respublika rėmėsi antifašistine ir antinacistine konstitucija, o jos pamatas buvo partizaninis išsivadavimo judėjimas. Todėl partizanai Italijoje – šventa.
Šiame kontekste lietuviški, baltiški pasakojimai apie mūsų rezistenciją italams itin artimi ir atpažįstami. Nors jų rezistencija buvo kitokia – apėmė visus visuomenės sluoksnius – mūsų partizaninė istorija jiems kelia didelį susidomėjimą ir yra labai vertinama. Pavyzdžiui, M.Marcinkevičiaus ir L.Itagaki knyga „Mergaitė su šautuvu“. Per šią tematiką galime ieškoti bendrų taškų su Vakarų istorija.
– Kaip skaitmeninės technologijos ir dirbtinis intelektas veikia vertėjo profesiją? Ar jaučiate grėsmę grožinės literatūros vertimui?
– Esu senų laikų žmogus ir turėjau gyventi kitoje epochoje (juokiasi). Ši man atrodo per greita, per daug prisodrinta. Vis dar verčiu tik iš popierinių knygų ir skaitau tik popierines knygas.
Žinoma, negaliu paneigti, kad skaitmeninės knygos yra neišvengiama mūsų lauko ateitis. Tačiau realių nuogąstavimų, jog išnyks grožinės literatūros vertėjai, neturiu. Neįsivaizduoju, kaip grožinę literatūrą ar klasiką galėtų versti dirbtinis intelektas – tai būtų ne vertimas, o dirbtinis perrašymas.
Visi patyrėme šoką, nesuprantame ir nepalaikome tokio dabartinės premjerės ir prezidento sprendimo
Vertimas yra amatas, rankdarbis, panašus į mezgimą ar siuvinėjimą: nuolat grįžti, taisai, mąstai. Jame labai daug žmogiškojo komponento, emocijų ir būsenų. Pavyzdžiui, versdama F.Gedos knygą turėjau peržiūrėti kai kuriuos pasažus, nes iš tiesų verčiau verkdama.
Žinoma, negali leisti, kad emocijos perimtų viršų – privalai išlaikyti tekstą ir santykį su juo. Todėl vertėjai tikrai nesibaimina dirbtinio intelekto grėsmės. Šiuo metu labiau nerimaujame dėl kitų dalykų – dėl mūsų lauko ateities, paskyrus naująjį kultūros ministrą.
– Kas vyksta Italijoje – kiek lietuvių bendruomenė šurmuliuoja dėl šio paskyrimo?
– Vyksta diskusijos. Svarstome, kad norime daryti viešą pareiškimą (viešas pareiškimas pokalbio metu dar nebuvo paskelbtas, Italijos lietuvių bendruomenė išreiškė savo poziciją rugsėjo 30 dieną – 15min). Nerimaujame, kadangi artėja Lietuvos kultūros programa Italijoje, kurią kartu su Italijos prezidentu Sergio Mattarella inauguruosime spalio 5 dieną.
Visi patyrėme šoką, nesuprantame ir nepalaikome tokio dabartinės premjerės ir prezidento sprendimo. Manome, kad kultūros lauko žmonės nusipelno didesnės pagarbos ir įsiklausymo. Nenorime būti tik gražia dekoracija, kuria pasipuošia politikai ir mūsų lyderiai, vykdami į užsienį ir prisistatydami tokio masto ir svarbos kultūriniuose renginiuose, į kuriuos mes, menininkai, kūrėjai, kultūrininkai, sudėjome nepaprastai daug darbo, energijos, sveikatos.
Mūsų profesija yra daugiau nei tiesiog atsėdėjimas nuo tokios iki tokios valandos. Tikėjomės būti išgirsti prezidento. Deja, tai neįvyko. Šiuo metu visi kultūros lauko žmonės bendrauja, palaikome tokią grupinę terapiją, stengiamės nepasiduoti nevilčiai.
