7-eri metai ir 19 dienų
Anot G.Urbonaitės, kūrybinis procesas – nuo pat idėjos iki pasaulinės premjeros – truko apie septynerius metus.
„Ilgiausiai užtruko vystymas, o filmavome labai greitai – užtrukome apie 19 dienų“, – dalijasi G.Urbonaitė.
Režisierė pripažįsta, kad toks laiko tarpas – tikras iššūkis, bet jį palengvina tai, jog filmavimas vyko „praktiškai vienoje vietoje“.
„Filmo veiksmas sukosi viename daugiabučio namo kieme ir aplink jį, tad ir pats filmavimo procesas buvo unikalus – maždaug mėnesiui įsikūrėme savotišką stovyklavietę, bazę daugiabučio kieme“, – pasakoja G.Urbonaitė. Ji sako esanti dėkinga ir minėtojo daugiabučio gyventojams, kuriems tikrai prireikė kantrybės priimant filmavimo grupę savo aplinkoje.
Anot režisierės, įprastai filmavimo procese būna daug įvairių vietų, kuriose vyksta veiksmas, tačiau „Renovacijos“ kūrybinė grupė turėjo „antrus namus“.
„Didžiausias iššūkis buvo sutilpti bute – jis nebuvo labai didelis, tad teko visiems atrasti savo vietą. Daugiausiai laiko praleidome vonios kambaryje – ten turėjome monitorių, sėdėdavome ant vonios krašto, nes reikėjo pasislėpti nuo kameros ir aktorių. Ši erdvė mus labai suartino, o pats filmavimas buvo labai jaukus“, – apie „Renovacijos“ filmavimo užkulisius pasakoja režisierė.
„Norėjosi užfiksuoti ypatingą laiką“
G.Urbonaitė ne tik režisavo filmą „Renovacija“, bet ir parašė jo scenarijų. Anot jos, būdama 25-erių sumąstė šio filmo idėją.
„Jau tuomet jaučiau spaudimą dėl artėjančio trisdešimtmečio. Kamavo mintis apie tai, kad reikia įsitvirtinti karjeros prasme, klausimai apie šeimą... Tuomet studijavau ir gyvenau JAV, o mintyse buvo grįžimas į Lietuvą, reikėjo apsispręsti. Norėjau kurti filmą, kurio veiksmas vyktų čia, Lietuvoje. Norėjau grįžti į Lietuvą. Taip pat norėjau kalbėti apie tai, ką gerai pažįstu ir jaučiu“, – dalijosi G.Urbonaitė.
Režisierė ir scenarijaus autorė teigia, kad nors idėja kilo iš jos pačios jausenų, tačiau kūrinys nėra autobiografiškas, o veikiau lydinys iš įvairiausių patirčių: tiek jos pačios, tiek pagrindinės aktorės Žygimantės Elenos Jakštaitės, tiek aplinkos stebėjimo.
„Norėjau užfiksuoti laiką, kuris buvo be galo keistas: net jeigu galvojame, kad trisdešimtmečiai vis dar yra jauni žmonės, šis laikas vis dėlto susijęs su įvairiais apsisprendimais: tarytumei turi priimti sprendimus dėl ateities, pastebi pirmus žilus plaukus, kyla minčių apie tai, jog aplinkui viskas yra labai trapu“, – dalijasi režisierė.
Režisierė prisipažįsta, kad Rusijos plataus masto invazija pakeitė scenarijaus planus.
„Privertė apmąstyti ir gyvenimo trapumą“, – dalijasi režisierė.
Dvejojantis žmogus
G.Urbonaitė teigia, kad sukurti dvejojančio, savo gyvenimo pasirinkimus nuolat apsvarstančio žmogaus portretą ją įkvėpė žmonių stebėjimas ir aplinka, bet ir literatūra.
Gabrielė teigia, kad vienas iš įkvėpimo šaltinių – Sarah'os Bakewell parašyta prancūzų filosofo Michelio de Montaigne'io biografija „Kaip gyventi?“ (angl. How to Live, or a life of Montaigne in one question and twenty attempts at an answer)
„Kaip gyventi autentiškai, o ne taip, kaip reikia, ne taip, kaip iš tavęs tikisi, arba ne taip, kaip tu įsivaizduoji, kad iš tavęs tikimasi. (...) Knygoje aprašomos įvairios Montaigne'io idėjos, o viena man labai patiko: reikia paleisti kontrolę ir atsipalaiduoti. Tuomet man tai surezonavo – pamaniau, kad Ilona yra toks personažas – ji nori kontroliuoti aplinką, jai reikia, jog viskas būtų tobula, daiktai – savose vietose, o vaikinas elgtųsi vienaip, o ne kitaip“, – apie įkvėpimo šaltinius pasakoja G.Urbonaitė.
Anot režisierės, pagrindinei veikėjai, matyt, labiausiai reikėtų paleisti įsitikinimus, kurie neleidžia jai gyventi.
„Manau, kad filmo laikas ją to išmoko“, – dalijasi G.Urbonaitė.
Žmonės, keičiantys gyvenimą
Režisierei norėjosi pabrėžti ir atsitiktinių žmonių bei įvykių galią – atverti visiškai kitas pagrindinės veikėjos sielos kerteles.
„Svarbi tema filme – atsivėrimas. Man svarbu buvo parodyti, kad tai, kas iš pat pradžių erzina – tarkime, renovacija, – galiausiai pasirodo kaip geras dalykas“, – dalijasi režisierė.
Vienas pagrindinių veikėjų filme – Olegas iš Ukrainos, kuris, nors ir yra menininkas, tapytojas, bet dirba Lietuvoje statybų sektoriuje. Anot G.Urbonaitės, jau prieš septynerius metus, kai gimė pirmosios idėjos kurti šį filmą, jos galvoje buvo veikėjas iš Ukrainos.
„Tuomet ir daugiabutyje, kuriame užaugau, vyko statybos, o jose dirbo nemažai žmonių iš Ukrainos“, – pasakoja režisierė.
Gabrielė pasakoja, kad ukrainiečių aktorių Romaną Lutskyi jau buvo pastebėjusi ir anksčiau, o vaidmuo jam puikiai tiko.
„Jis skleidė nepaprastą šilumą. Susiskambinome vaizdo skambučiu ir supratau, jog jis yra panašus į personažą. Tapo akivaizdu, kad mums reikia dirbti kartu. Beje, praėjus keliems mėnesiams po mūsų pokalbio, prasidėjo plataus masto invazija į Ukrainą“, – dalijosi G.Urbonaitė.
Pagrindinę aktorę Žygimantę Gabrielė atrado tradicinio „kastingo“ metu. Tiesa, ji dar tuomet nebuvo tokia žinoma kine.
„Tik po to pasirodė Andriaus Blaževičiaus filmas „Bėgikė“ ir Žygimantė laimėjo ir „European Shooting Stars“ apdovanojimą. Nuo Žygimantės sklido šiluma. Visuomet įsivaizdavau pagrindinę veikėją Iloną, kuri turi dalelę šaltumo, bet kartu tai turėjo būti aktorė, į kurią būtų gera žiūrėti, kad galima būtų su ja susitapatinti. Ieškojau dvylipumo. Tą ir pamačiau Žygimantėje“, – dalijosi G.Urbonaitė.
Reakcijos užsienyje
Anot režisierės, vienos įdomiausių patirčių yra galiausiai parodyti filmą ne tik lietuviškai auditorijai, bet užsienyje.
„Smagu, kad žiūrovai užsienyje atpažįsta save, manau, kad tai reiškia, jog filme yra pakankamai daug universalių elementų ir temų: savęs atradimas, abejonės, santykiai ir jų pilkosios zonos, klausimai apie tai, ar žmogus, su kuriuo esi, yra tikrai tavo, susižavėjimas kitu, santykiai su tėvais“, – dalijasi G.Urbonaitė.
Anot režisierės, filmas – vis dėlto apie Lietuvą, tad jos specifika gali sudominti ir užsieniečius.
„Man gražiausia, kad žmonės atsiveria per šį filmą, pavyzdžiui, pradeda kalbėti apie savo santykius. Ypač Meksikoje, galbūt tam įtaką daro ir temperamentas“, – šypsosi Gabrielė.
Anot režisierės, dažnai žiūrovai dalijasi, jog filme pamato save, o filmas – tarsi veidrodis.
„Beje, labai įdomu, kad priklausomai nuo žmonių asmeninės patirties, jie skirtingai interpretuoja ir filmo pabaigą“, – dalijasi režisierė.
Filmo lietuviškoji premjera – festivalyje „Kino pavasaris“ kovo 18-ąją, o kino teatrus filmas pasieks kovo 24-ąją.
