Dabar populiaru
Publikuota: 2019 lapkričio 24d. 14:39

Partizano portretą pristato šiuolaikiniam žiūrovui

Filmo „Vanago portretas“ pristatymas festivalyje „Scanorama“
Ryčio Šeškaičio nuotr. / Filmo „Vanago portretas“ pristatymas festivalyje „Scanorama“

„Lietuviai turi savo istoriją, kuria gali didžiuotis, nors sovietmečiu ji buvo drausta ir niekinta. Ir pokaryje, ir Sausio 13-ąją, ir kitu laikotarpiu yra įvykių, kuriais mes galime džiaugtis, juos nagrinėti ir rodyti, nes tuomet buvo stiprių žmonių, į kuriuos verta lygiuotis. Todėl būtina juos parodyti ir susipažinti su jais mums visiems“, – sako rašytojas, režisierius Vytautas V.Landsbergis, pristatydamas naujausią dokumentinį filmą apie partizanų vadą „Vanago portretas“, parodytą „Scanoramos“ festivalyje gausiai susirinkusiems žiūrovams.

Toliau filmas keliaus po Lietuvą, o artimiausia premjera – generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos bendruomenei, susirinkusiai tokiu būdu paminėti Lietuvos kariuomenės dieną.

Pasak filmo autoriaus, kuriant partizano portretą, jis norėjo nupiešti ne istorinį atviruką, o visų pirma jį padaryti šiuolaikišką – pažvelgti taip, kaip visuomenė, ypač jaunimas, jį mato dabar, suprasti, kuo jis aktualus ir gyvas šiomis dienomis.

Sieja su didvyriškumu

„Deja mūsų matymas dar yra sovietmečio iškreiptas, nes spaudoje ar televizijose dažniau grožimės ir domimės nešvariomis kriminalinėmis naujienomis, o koks nors puikus provincijos mokytojas ar šviesuolis nesulaukia jokio dėmesio ir tiesiog taip pamirštamas, – aiškina V.V.Landsbergis. – Būtina tai pakeisti, o „atspirties taškais“ tuomet mums gali tapti žmonės, kurie kūrė Lietuvą ir buvo „idėjos žmonės“, kuriems nerūpėjo gardaus valgio šaukštas...

Matydami, kiek jaunimo susirinko į Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų perlaidojimą ir kaip jį pagerbė, galime sakyti, kad tuomet matėme visos Lietuvos atgimimą. Sąjūdžio laikų atgimimas buvo daugiau „prieš“, t. y. nukreiptas prieš sovietinę sistemą. Dabar atgimimą matėme kaip „už mus“, t. y. už mūsų tapatumą, su kuo mes esame ir kuo galime būti. Perlaidojant Vanagą mes, lietuviai, save ir susiejome su didvyriškumu, noru ir ilgesiu to didvyriškumo, kurio nūdienos gyvenime dar pasigendame.“

Pati partizanų lyderio figūra, pasak filmo autoriaus, yra įkvepianti, leidžianti pajusti netolimą tautos istoriją, kada buvo daug išdavysčių ir niekšysčių, o kartu buvo ir tokių žmonių kaip Žemaitis, Vanagas, Daumantas ir kitų, kurie šį išbandymą praėjo ir gali liudyti, kad net tokiose nežmogiškose situacijose galima išlikti padoriu karininku, piliečiu ir šeimos žmogumi. „Vanago istorija tuo ir yra įstabi, kad jis ypatingai sudėtingomis aplinkybėmis kūrė savo šeimą ir ją saugojo – kas tuomet atrodė nelogiška. Tačiau žmogus norėjo, kad kažkas išliktų, o kartu būtų ir jo tąsa“, – apie tuomet buvusią šeimos reikšmę kariui pasakoja V.V.Landsbergis.

Istoriją pasakoja keliomis linijomis

Pasak autoriaus, iš artimųjų ir bendražygių atsiminimų atsirado pagrindinė filmo linija, kurioje jie pasakojo, kokį matė savo brolį, tėvą, savo vadą.

Tačiau realiai filme Vanago portretą piešė dailininkas Mantas Petravičius, kartu leisdamasis su filmavimo grupe į tas vietas, kur slapstėsi ir kovojo partizanų vadas, skaitydamas jo dienoraščius ir taip domėdamasis jo gyvenimu. Gamta šiame filme labai svarbi, nes tai buvo namai ir partizanų tėvynė – miškas buvo pagrindinis jų būstas. Taip pasak V.V.Landsbergio, iš kelių linijų susipynė poetinis pasakojimas, artimesnis net sakmei:

„Dailininkui tapant ar keliaujant po partizaniškus miškus dažnai jį filmuodavome iš nugaros – taip jam, o kartu ir žiūrovui, sukurdami jausmą, kad kažkas jį stebi „nuo peties“, tai yra kažkas iš anapusio pasaulio. Šis žaidimas davė rūstybės ir suvokimą, kad čia dalyvauja žmonės, kurių jau nebėra, bet buvo svarbi istorijos dalis.

Visoje lietuviškoje mitologijoje labai svarbūs paukščiai, kurie simbolizuoja negrįžusius karius ar mūsų išėjusius artimuosius. Vanagas pasirinko tokį mitinį slapyvardį ir jis toliau dalyvauja mūsų gyvenime, stebi, pataria – jis taip pat yra gyvas, tik kitokiu pavidalu. Tačiau ir toliau moko mus būti tiesoje, nebijoti.“

Kuriant partizanų vado portretą, filmo autorius atskleidžia, kad čia buvo paliesta ir šmeižto bei išdavysčių linija: „Iš tikrųjų yra dvi Adolfo Ramanausko-Vanago istorijos. Vienoje – praeities Vanagas prisiminimuose ir dienoraščiuose, o kitoje – šių dienų partizanas, kada dailininkas dirbdamas dirbtuvėje žiūri televizorių ir mato, kaip paskelbus Vanago metus staiga prasideda šmeižto ir jį puolančių naujienų lavina, už kurios slepiasi Rusija. Jeigu pirmoji istorija baigiasi tragiškai, tai dabarties Vanago istorija baigiasi laimingai – šmeižtai paneigiami ir Vanagas, galima sakyti, prisikelia, kuomet filmavimo metu Našlaičių kapinėse atrandami jo palaikai. Todėl ir filmas yra su laiminga pabaiga, kai nešamas karstas ir visi jaučia šventišką pakylėjimą – ne liūdesį kaip įprastai būna laidotuvėse, bet tas laidotuves, kuriose gali būti ir yra labai gera.“

Leidžia pažinti iš visų pusių

Režisierius tvirtina, kad šmeižtas ir visa vykusi Rusijos propaganda rodo, jog partizanų lyderis Vanagas yra gyvas ir jam iki šiol negali atleisti už Lietuvos laisvės kovas, vykusias pokaryje, kuriose pats jų vadas matė gražesnį pasaulį:

„Vanagas buvo įstabus vadas, kuris jautė laiko dvasią ir 1952 m. jau pradėjo suprasti, kad tolimesnis ginkluotas partizaninis pasipriešinimas tampa komplikuotas, kad toliau reikia taupyti kiekvieną žmogų, kiekvieną kraujo lašą. Jis net bendražygiui ryšininkui varpeliui pataria „nebeiti į mišką, nes ten nebėra nei vieno partizano...“ Tai reiškė, kad jau reikia pereiti į kitokią rezistenciją – nebe ginkluotą, o žodžio ir pogrindžio, kuri vėliau pasireiškė „Katalikų kronikose“ ar kituose disidentiniuose susibūrimuose bei leidiniuose. Jis tai numatė ir kaip vadas nebe organizavo kovos operacijas, bet dėkojo žmonėms, kurie palaikė partizanus, rašė atsiminimus. Pabaigoje jis perėjo į taikų pasipriešinimą, sakydamas, kad tokio atviresnio pobūdžio karas jau yra baigtas dalykas. Čia Vanagas irgi buvo humanistas.“

Pasak V.V.Landsbergio, kuriant Vanago portretą buvo įdomu parodyti jį kaip asmenybę iš visų pusių – ir tėvo, ir mokytojo, ir kariškio, ir netgi mažai žinomą literato, kurią atskleidžia išlikę dienoraščiai, kurių citatos taip pat naudojamos filme.

Filmo autorius, kalbėdamas apie visos Lietuvos partizanų kovą, pabrėžia, kad pagrindinis filmo herojus atstovavo garbingąją jos pusę, bet tokių idealistų kovotojų buvo ne taip jau daug, o šalia jų veikė ir tie, kurie tiesiog bandė išlikti, pasirinkdami neutralesnę poziciją, o kitąsyk pereidami ir į išdavikų gretas. „Nenoriu jų teisti, bet noriu suprasti, kas yra žmogiškoji silpnybė, kuri turbūt didelės laimės ir karjeros neatneša. Prisiminkime kad ir Kosto Kubilinsko istoriją, kuris bandė žūtbūt išlikti, išduodamas partizanus, netgi šaudydamas į juos. Jis liko gyvas, liko pripažintas sovietinis poetas, bet... ar buvo laimingas? Ir kas tada geriau – ar ne garbinga žūtis su ginklu nei toks bandymas „sukti uodegą“ ir prisitaikyti?“ – klausia režisierius, sakydamas, kad tai visų pirma yra pamoka jaunam žmogui, kuris gali matyti dvi perspektyvas ir vieną iš jų pasirinkti.

V.V.Landsbergis tikisi, kad filmas „Vanago portretas“ visų pirma bus įdomus ir sulauks jaunimo dėmesio: „Darysime specialius seansus moksleiviams ir jeigu istorijos mokytojai ar klasių vadovai matys prasmę ugdyti kitokią kartą Lietuvoje, tai tikrai visus kviesime atvykti. Džiaugsimės, jeigu ir mus pasikvies – esame pasiruošę atvykti ir pristatyti filme rodomą partizaninę kovą už Lietuvos laisvę“.

Galvoja, kaip tęsti

Režisierius galvoja, kaip tęsti pradėtą rodyti „Vanago portretą“ ir jau užsimena apie vaidybinio filmo pradžią: turime komplikuotą istorinio kino paveldą, savotišką partizaninio filmo netiesos žymę, lydinčią mus nuo „Niekas nenorėjo mirti“ laikų. Ir tai reikia bandyti paneigti. Tema unikali ir kiekvieno vado portretu galima tai padaryti. Tam tik reikia nusiteikimo, kurį mes turime. Šiuo metu ruošiamės vaidybiniam filmui, kuris bus pinamas iš kelių partizanų vadų portretų ir partizanus išdavusio Kosto Kubilinsko istorijos.“

Filmas apie partizanų vadą Vanagą yra šeštasis V.V.Landsbergio filmas apie partizanus. Šią temą jis pasakoja, pradėjęs nagrinėti Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, kai atsirado būtinybė viešinti ir rodyti tokią istoriją, kokia ji buvo iš tikrųjų. Taip atsirado serija filmų – apie Juozą Lukšą-Daumantą, Povilą Pečiulaitį-Lakštingalą, po to sekė vaidybinis filmas „Kai aš buvau partizanas“, tada „Trispalvis“, nominuotas sidabrinėms gervėms už geriausią metų dokumentinį filmą, spektaklis „Bunkeris“ ir kiti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai
Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/