Filmo herojės Linos gyvenimą apverčia keistas įvykis – vieną dieną į morgą, kuriame ji dirba, pristatomas žuvusio jūreivio kūnas. Žmona tvirtina, kad jį atpažįsta, bet Lina tuo nepatiki. Nepaisydama grėsmių ir pavojingų situacijų, ji leidžiasi į nenuspėjamą kelionę, bandydama suprasti, ką reiškia „jōhatsu“ – pradingti tarsi į nebūtį.
„Jōhatsu“ reiškia „išgaravimą“, „nenorėjimą būti ten, kur esi“, tačiau man šis filmas yra ne apie nebūtį, o apie ieškojimą“, – teigia viena filmo režisierių L.Lužytė.
-
„Politiškai aktyvūs, smalsūs ir užsiknisę“: kaip radikalūs dešinieji pasisavino žaidimų industriją
-
Kai Vilnius tapo Paryžiumi: kiek lietuviškų žodžių žinojo Napoleonas ir kur paslėpti prancūzų lobiai?
-
Istorikas Julienas Gueslinas: „Kaip teigė Kundera, maža valstybė gali greitai išnykti ir ji tai žino“
Prieš premjerą su abiem kūrėjais susėdome pasikalbėti apie trileriu virtusią kelionę, „socialinės savižudybės“ fenomeną ir šių dienų pasaulį, vis labiau primenantį absurdą.
– Filmą pavadinote japonišku terminu „jōhatsu“. Gal galite plačiau papasakoti apie šį fenomeną?
Lina Lužytė: „Jōhatsu“ galima versti ne tik kaip „socialinę savižudybę“, bet ir gerokai plačiau – tai žmogaus nenoras būti ten, kur jis yra, ir siekis persikelti kur nors kitur, perkrauti savo gyvenimą. Šis fenomenas atsirado Japonijoje, tačiau dabar yra paplitęs įvairiuose pasaulio kraštuose. Pažodžiui tai reiškia „dingimą“, „išgaravimą“. Štai kodėl apie žmones, kurie įvykdė „jōhatsu“, žinoma labai mažai.
Vis dėlto, šis japonų fenomenas nebuvo tai, kas įkvėpė mus kurti filmą. Pradžioje dirbome prie Nerijaus parašyto scenarijaus, kurio pamatu tapo Antigonės mitas. Tačiau galiausiai iš visos šios istorijos teliko vienas motyvas – sukeistas mirusiojo kūnas.
Kai vieną dieną Nerijus man atsiuntė nuorodą į straipsnį, kuriame buvo kalbama apie „jōhatsu“, staiga supratome, kad būtent apie tai ir yra mūsų filmas. Juostoje pasakojama universali istorija apie moterį, ieškančią būdų išgyventi šiame beprotiškame pasaulyje.
Nerijus Milerius: Filmo mįslė yra sukeisti mirusiųjų kūnai. Vienas – miręs, bet, pasirodo, ne tas, kuo jis yra įvardijamas. Netrukus ima aiškėti, kad mirusiu palaikytas žmogus gali būti gyvas. Kas nutiko su juo – būtent tai ir bando suprasti filmo herojė Lina.
Kai pradėjome analizuoti šią temą, pamatėme, kad tokių istorijų yra pasitaikę ir Lietuvoje. Iš esmės kūnų supainiojimas – tai gan banali techninė klaida. Tačiau „jōhatsu“ fenomenas į visa tai leido mums pažvelgti kur kas giliau ir kelti egzistencinius klausimus – „kas aš esu?“, „ką čia darau?“, „ar tai tikrai mano gyvenimas?“.
– Pagrindinė veikėja Lina gyvena įprastą gyvenimą: turi mylimąjį, namus, mėgstamą darbą. Kodėl vieną dieną ji ima ieškoti to, kas su ja niekaip nesusiję, maža to, kas net nenori būti surastas?
Lina Lužytė: Iš asmeninės patirties turbūt kiekvienas galime pasakyti, kad esminius pokyčius gyvenime dažniausiai nulemia smulkmenos – sulūžęs degtukas, išpilta kava ir pan. Tai įprastai vadinama „paskutiniu lašu“.
Supainiotas kūnas bei mirusiojo žmonos melas Linai kaip tik ir tampa tuo paskutiniu lašu. Tai istorija, kurioje jai nesueina galai... Leisdamasi į paiešką filmo herojė nejučia ima klausti savęs, ar tie „galai sueina“ ir jos pačios gyvenime.
Nerijus Milerius: Kartais žmonės nesąmoningai ar pasąmoningai žino tam tikrus dalykus, tačiau negali jų įvardyti, neranda tam tinkamų žodžių. Būtent tokia yra ir Lina. Ji jaučia stoką, tačiau negali to išsakyti. Gal būtent todėl, pati nesuprasdama kodėl, ji ir leidžiasi į tą pavojingą, klaidžią, neaišku kuo galinčią pasibaigti kelionę.
„Nesueinantys galai“ – tai labai tikslus situacijos apibūdinimas. Albert'ui Camus absurdas kaip tik ir yra būtent tai. Jo romanuose „Krytis“ ar „Maras“ viskas ir prasideda nuo smulkmenos, o ilgainiui tampa akivaizdu, kad „galai nesueina“.
Tas pats nutinka ir Linai. Sukeistas lavonas ir žmonos melas tampa pretekstu leistis į nežinią, šokti į bedugnę racionaliai nežinant nei kodėl, nei ką ten ras. Toks yra jos kelias į savižiną.
Lina Lužytė: „Jōhatsu“ reiškia „išgaravimą“, „nenorėjimą būti ten, kur esi“, tačiau man šis filmas yra ne apie nebūtį, o apie ieškojimą. Pradingimas yra filmo siužetas, intriga, bet esminis akcentas – tai pastanga susivokti, kas yra mano pačios gyvenimas, ar jis tebėra tikras. O gal jis sukeistas lygiai taip pat, kaip ir tas lavonas morge?
– Kodėl šiai egzistencinei dramai atskleisti pasirinkote detektyvinio trilerio žanrą?
Nerijus Milerius: Tiek pildant paraiškas dėl rėmimo, tiek ir kvietimus į festivalius būtina nurodyti filmo žanrą. Tokios yra žaidimo taisyklės, tad anksčiau ar vėliau savo darbą turi priskirti kažkuriai kategorijai. Tačiau kaip gyvenimas niekada nebūna vieno žanro, taip ir filmai gali varijuoti ir laužyti įprastas žanro ribas.
Kuriant šį filmą nesinorėjo personažų palikti jų egzistencinių dramų apsuptyje, bet įstatyti į tam tikras išorines situacijas, kurios suaktyvina jų vidines patirtis.
„Jōhatsu“ įvardijame egzistenciniu trileriu, tačiau dar tiksliau būtų jį nusakyti kaip kelio filmą. O kelionė visuomet yra dvipusė – tai ir išorinis keliavimas ir vidinis. Žinoma, pastarasis mums yra svarbesnis.
Lina Lužytė: Kai pradėjome dirbti su Nerijum, jis visada pabrėždavo siekį filme išvengti bet kokio psichologizavimo. Štai kodėl trileris su šiam žanrui būdingais elementais – lavonu, mafija, bosu, policija, ginklais ir panašiais dalykais – padėjo užpildyti psichologijos trūkumą.
Dabar žiūrėdama į tai, kas mums iš viso to išėjo, džiaugiuosi, nes filme nėra vieno atsakymo, kodėl Linos istorija nutinka būtent dabar ir kodėl ji meta viską ir eina ieškoti to, kas su jos gyvenimu, rodos, niekaip nesusiję?
Trileris turi ne vieną mįslę ir visos jos sukasi apie tą patį pradingusį žmogų, kurio ieško ne tik Lina, bet ir mafija bei Aleksandras. Jų priežastys skirtingos, tačiau tas žmogus visiems reikalingas. Kodėl? Žiūrovai turės atsakyti patys.
– Įdomu tai, kad apie trumpalaikius dingimus filme liudija ir kiti personažai – prisigėręs direktorius, nepamenantis savo namų adreso, arba morgo darbuotojo žmona, kuri pabūna namie, o paskui savaitei nežinia kur prapuola... Ar galima sakyti, kad esama daugybės būdų pradingti, nebūti ten, kur esi, todėl svarbiausias filme keliamas klausimas yra tai, ar mes tikrai gyvename savo pačių gyvenimus?
Lina Lužytė: Dėl skirtingų priežasčių filmo veikėjai kontempliuoja dingimą – ilgesnį ar trumpesnį, sąmoningai suvoktą arba intuityvų, neįvardijamą. Išties yra daugybė būdų negyventi savo gyvenimo ir pamiršti, kas esi. Kažkas tai suvokia, kažkas nuo to bėga, o kažkas ima ir pradingsta...
Nerijus Milerius: Rašydamas pirmąjį filmo scenarijų tyrinėjau įvairių šalių situaciją, susijusią su dingusiais žmonėmis ir jų trajektorijomis. Čia yra tiek sąmoningai pasirinkti išgaravimai, tiek prievartiniai, susiję su prekyba žmonėmis ir pan.
Ukrainos karo kontekstas taip pat yra itin iškalbingas – šioje šalyje yra daugybė pradingusių žmonių. Dalis jų, žinoma, susiję su karo veiksmais ir žūtimis. Tačiau yra ir tokių, kurie į Ukrainą atvyksta todėl, kad šios ekstremalios sąlygos yra tinkamos sąmoningai pasirinktam pradingimui.
Tad „jōhatsu“ nėra tik japoniškas fenomenas – dingimai turi gausybę socialinių ir egzistencinių atmainų.
– Religinėse praktikose egzistuoja tokia samprata kaip senojo „aš“ mirtis bei tikėjimo perkeistas naujas gyvenimas. Ar ši idėja gali suteikti papildomų prasmių ir šiam filmui?
Nerijus Milerius: Tiesiogiai apie tai nemąstėme, bet kaip viena iš koncepcijų bei gyvenimo keitimo formų išties egzistuoja. Įprastas gyvenimas yra nusakomas lotynišku posakiu „omnia mea mecum porto“ – „viskas, kas yra mano, su savimi nešuosi“. Tuo tarpu „jōhatsu“ – tai radikalus pokytis, kai viskas paliekama ir išeinama tartum į niekur. Bet tai nėra nebūtis, o kita, kitokia būtis. Gyvenimas kažkur kitur pradedant nuo visiško nulio.
Įdomiausia yra tai, kad atsidūręs tokioje situacijoje žmogus neprojektuoja savo gyvenimo. Tarkime, gyvensiu Teksase arba Indijoje, dirbsiu tą patį darbą, kaip ir dabar, turėsiu šeimą arba būsiu vienas ir pan.
Radikalaus pokyčio poreikis reikalauja visiško atsiribojimo nuo to, kas yra dabar. Šia prasme tai labai panašu į tikėjimą atradusio žmogaus permainą – senojo „aš“ nebelieka, o žmogus pradeda kitokiais principais grįstą savo gyvenimą.
Vis dėlto, „jōhatsu“ yra gerokai radikalesnis: viskas, kas buvo – „aš“, namai, artimieji, darbas, praeitis, – viso to atsisakoma negrįžtamai. Apsisprendimo akimirką žmogus nebeturi nei praeities, nei ateities. Jis – niekas. Nuo šio taško prasideda naujas gyvenimas, nauja tapatybė, nauja istorija.
– Bet ar tai nėra paprasčiausia išeitis – viską mesti, o ne bandyti keisti?
Lina Lužytė: Man ir pačiai ne kartą yra taip nutikę, kad padariusi tam tikrą veiksmą, tik po laiko supratau, kodėl pasielgiau būtent taip. Spontaniški sprendimai nebūtinai yra racionalizuoti, bet tai nereiškia, kad jie nėra autentiški, tikri.
Kita vertus, žmogus, kuris atlieka „jōhatsu“, staiga neatsiduria kitoje planetoje, kitoje tikrovėje. Ne. Šis gyvenimas tęsiasi kitame mieste, šalyje ar žemyne. Ši tikrovė lieka tuo, kas ji ir yra, tiesiog žmogus pasirenka naujas aplinkybes.
– Stebint tai, kas šiomis dienomis vyksta globalioje politikoje, filmo tema tampa itin aktuali ir kelia dar radikalesnį klausimą – ar šis absurdiškas pasaulis iš esmės yra tinkamas gyventi?
Nerijus Milerius: Per šiuos kelerius metus, kol kūrėme filmą, pasaulis radikaliai apsivertė ir dabar ima atrodyti, kad gyvenimas čia yra totalus absurdas. Šia prasme filmas išties yra itin aktualus, nes jame kalbama apie visa ko trapumą.
Kai staiga iki tol gyvavusi tvarka ima griūti akyse, kiekvienas į tai reaguoja labai individualiai. Kažkas imasi radikalių egzistencinių pokyčių, o kažkas bando tą trapų pasaulį lipdyti ir taip bent kuriam laikui stabdyti jo subyrėjimą į šipulius.
Visa tai liudija apie žmogaus būtį, jo ieškojimus ir pastangą tvarkytis su absurdu. Ir gal ne taip svarbu ar šiai žūtbūtinei egzistencinei kelionei jį paskatina kasdienybės smulkmena, ar radikalus pasaulinis įvykis.
Lina Lužytė: Kažkada man atrodė, kad Amerika yra šalis, kur galima būtų pradingti ir gyventi visiškai kitą gyvenimą. Tačiau dabar, matydama, kaip žmonės ima persikelti iš šio „svajonių“ krašto į Kanadą ar Europą, suprantu, kad pasaulis yra visiškai nenuspėjamas, o gyvenimui tinkamų vietų vis mažėja...
