Režisierė Laura Kazbaraitė: „Pavojingiausia galia – kasdieniška ir beveik nepastebima“

Filmas pasakoja apie jauną dėstytoją Iloną (vaidina Raminta Verseckaitė), pakviestą prisijungti prie studentų vertinimo komisijos. Iš pirmo žvilgsnio formalus posėdis greitai virsta nepatogiu susidūrimu su kasdieniais, bet normalizuotais galios mechanizmais, verčiančiais rinktis tarp prisitaikymo ir pasipriešinimo.

Interviu 15min režisierė pasakoja apie tai, kodėl sąmoningai vengė „blogų personažų“, kaip kūrė santūrų pagrindinės herojės Ilonos portretą ir kodėl jai svarbu, kad žiūrovas po seanso išeitų ne su atsakymais, o su klausimais sau.

Laura Kazbaraitė / E. Maniušio nuotr.

– Filmas „Vertinimas“ pirmiausia buvo parodytas tarptautiniame festivalyje, o neseniai įvyko ir premjera Vilniuje. Ką Jums, kaip režisierei, reiškia filmo pristatymas „namų“ auditorijai?

– Tarptautinė premjera užsienyje nėra kažkas neįprasto – dažniausiai taip ir būna, kad filmas pirmiausia pradeda savo kelią festivaliniame kontekste. Visada labai įdomu pamatyti, kaip filmą priima kita kultūra.

„Vertinimas” – tai drama, bet filme yra ir tam tikrų komiškų elementų. Italijoje pastebėjau, kad žiūrovai reagavo atviriau – buvo daugiau juoko, garsesnių reakcijų. O Vilniuje jutau visai kitą energiją: mažiau šypsenų, daugiau susikaustymo, tylos, susigūžimo kėdėje. Manau, tai labai susiję su atpažįstamumu. Kai situacijos pernelyg artimos, kai atpažįsti ne tik sistemą, bet ir jos toną, kalbą, gal net save, reakcija tampa daug intymesnė ir sudėtingesnė.

Todėl parodyti šį filmą Lietuvoje man buvo labai jautru. Užsienyje stebiu kultūrinį vertinimą, o namuose – savotišką kolektyvinį veidrodį.

– Filmas labai taikliai pagauna kasdienius, beveik nepastebimus galios mechanizmus. Iš kur kilo ši istorija – iš asmeninių patirčių ar iš aplinkos stebėjimo?

– Tai negimė iš vieno konkretaus įvykio, bet labiau iš pasikartojančio jausmo. Prieš maždaug ketverius metus pradėjau girdėti daug skirtingų žmonių pasakojimų apie labai ryškius, bet kartu visiškai normalizuotus galios žaidimus.

Man tai kėlė nuostabą, nes atrodė, kad tokie santykių modeliai jau turėtų būti praeitis, o ne dabartis. Būtent tai ir paskatino tyrinėti, kas vyksta erdvėse, kur galios diskriminacija tampa tokia įprasta, kad žmonės nustoja pastebėti jos daromą žalą. Akademinė vertinimo komisija tapo savotišku mikrokosmosu – uždaru pasauliu, kuriame sprendimai atrodo formalūs ir rutininiai, bet jų pasekmės labai realios ir veikiančios ne tik sėdinčius posėdžių kambaryje, bet ir plačiąją visuomenę.

Kiekvienas žmogus turi savo vidinę logiką, pasiteisinimus ir argumentus, kuriais vadovaujasi kasdienybėje.

– Kodėl pasirinkote kalbėti apie institucinę galią, o ne apie vieną „blogą“ personažą?

– Dramaturgijoje „blogų personažų“ nėra. Jei sukuri personažą kaip vien tik blogį, greičiausiai jo dar nepažinai. Kiekvienas žmogus turi savo vidinę logiką, pasiteisinimus ir argumentus, kuriais vadovaujasi kasdienybėje. Jei personažą paverčiame karikatūriniu blogiečiu, žiūrovas nuo jo labai greitai atsiriboja.

Šiame filme komisijos nariai nėra monstrai. Jie – profesionalai, su savo silpnybėmis ir stiprybėmis. Tačiau kai skirtingos asmenybės susėda prie vieno stalo, pradeda formuotis struktūra. Ir būtent ta struktūra po kurio laiko, po vienos ar kitos netinkamos replikos, tylos ir konformizmo, gali imti veikti iškreiptai, įtraukdama visus į bendrą mechanizmą.

Man buvo svarbu, kad žiūrovas neatmestų šios situacijos sakydamas „čia ne apie mane“. Priešingai – kad atpažintų dėsningumą ir galbūt save tyliai pritariančiojo, neskubančio įsikišti vaidmenyje. Todėl šiame filme nėra aiškių blogiečių – yra sistema, kuri veikia per kasdienius, iš pirmo žvilgsnio racionalius sprendimus. Galios diskriminacija retai atrodo dramatiškai. Dažniausiai ji yra kasdieniška, beveik nepastebima. Ir būtent tas kasdieniškumas yra pavojingas.

„Vertinimas“ / Filmo stopkadras

– Ilonos personažas labai santūrus – daug kas vyksta jos viduje. Kaip kūrėte šį personažą kartu su aktore Raminta Verseckaite?

– Darbą pradėjome nuo labai nuoseklaus, techninio proceso: analizavome scenarijų, Ilonos personažo arką – kur ji kovoja, kur susitelkia, kur lūžta, o kur išoriškai nieko nevyksta, bet viduje vyksta labai daug.

Vėliau sekė daug asmeninių, moteriškų pokalbių – dalijomės savo patirtimis, girdėtomis istorijomis, reflektavome, kaip tokios situacijos veikia mus pačias.

Taip pat Raminta turėjo erdvės improvizuoti. Jos intuicija labai stipri, o ir šios patirtys, deja, jai pačiai nėra svetimos. Filmavimo aikštelėje mums buvo svarbiau išlaikyti emocinę būseną nei tiksliai atkartoti tekstą – kamera daug geriau pagauna tai, kas išjausta kūnu ir siela.

– Kamera dažnai lieka labai arti Ilonos. Ar tai buvo sąmoningas sprendimas jau scenarijaus stadijoje?

– Taip. Filmas struktūriškai turi dvi ryškias dalis. Pirmoje – gyvybė, studentų pasirodymas, šventė, judanti kamera. Tačiau vos Ilona įžengia į komisijos kambarį, viskas pasikeičia: kadrai tampa statiški, stambesni, erdvė – vis labiau spaudžianti, klaustrofobiška.

Norėjau „pasodinti“ žiūrovą į Ilonos kėdę, kad jis ne stebėtų iš šalies, o fiziškai pajustų tą spaudimą ir diskomfortą. Kamera čia veikia ne tik kaip estetinis, o kaip emocinės patirties įrankis.

„Vertinimas“ / Filmo stopkadras

– O buvo sprendimų ar scenų, kurių teko atsisakyti, kad filmas išliktų toks koncentruotas?

– Trumpametražiame kine dažniausiai viskas suplanuota labai tiksliai dėl limituoto laiko ir resursų, todėl radikalių pokyčių paprastai nebūna. Tačiau montažo metu supratome, kad turime sustoti anksčiau, nei galbūt buvome numatę scenarijuje.

Norėdami palikti žiūrovą įtampos taške, nusprendėme, kad kai kurios dalys gali likti už kadro. Tai buvo sąmoningas sprendimas, leidęs filmui išlaikyti savo ritmą ir koncentruotą emocinį svorį. Man buvo svarbu, kad filmas nepaleistų dar ir po peržiūros.

– Filmas baigiasi be aiškaus moralinio verdikto. Kodėl nusprendėte jo neformuluoti?

– Moralizavimas mene dažnai paverčia kūrinį pamokslu, o aš to vengiu. Kinas neturėtų atsakyti už žiūrovą – jis turėtų kelti klausimus.

Mano tikslas buvo sukurti situaciją, kurioje visi supranta, kad kažkas ne taip, bet niekas nedrįsta to garsiai pasakyti. Atsakomybę perkeliu žiūrovui: ką daryčiau aš? Ar prabilčiau, ar tylėčiau? Jei po filmo lieka nerimas – vadinasi, filmas veikia.

– Ką Jūs pati išsinešate iš „Vertinimo“, jau pamačiusi galutinį filmo variantą?

– Kai kūrėjai pamato galutinį filmo variantą, vis dar lieka daug klausimų. Iki premjeros filmas toliau gyvena mūsų pokalbiuose, abejonėse. Tačiau kinematografinio darbo parodymas publikai yra momentas, kai jis nebepriklauso mums – jis išeina iš uždaros kūrybinės erdvės ir pradeda gyventi kitų patirčių, kitų biografijų fone.

Todėl šiandien iš „Vertinimo“ išsinešu ne tiek išvadas, kiek reakcijas. Diskusijas po seansų, prieštaravimus, net švelnų pyktį, vedantį į pokyčius. Klausimus, kuriuos žmonės užduoda – ir man, ir sau.