Naujoje knygoje skaitytojas gali keliauti ir laiku, ir geografiškai: knygos skyreliai atskleidžia dabartinės Jono Basanavičiaus gatvės Vilniuje paskirų namų istoriją nuo 1795 m. iki 1940 m.
Viena iš knygos pasakojimo linijų – augantis, modernėjantis Vilnius, o Didžioji Pohulianka atsiskleidžia kaip šio proceso liudininkė. Taip gatvė vadinta ilgiau nei šimtmetį, kol 1939 m. pabaigoje gavo Jono Basanavičiaus vardą.
„Dėkinga vieta ir gatvė, kuri puikiai tinka iliustruoti, kaip miestas XIX a. antroje pusėje peržengė ilgai nusistovėjusias savo sienas. Pohulianka – tipinis urbanizacijos proceso ir lūžio pavyzdys“, – pristatyme Vilniaus knygų mugėje teigė G.Polkaitė-Petkevičienė.
Anot knygos autorių, Pohuliankos gatvės rajonas buvo prabangus nuo pat jo kūrimo pradžios.
„Turtingumą žymi išplanavimas ir geras, modernus remontas, vonios, kurios tuo metu pradėjo plisti Vilniuje, elektra, inžineriniai įrenginiai, būtinas atributas – tualetas, kuris nuo XIX a. pabaigos pradėjo veržtis į turtingų vilniečių namus“, – teigė A.Ambrulevičiūtė.
Diskusijos moderatorius, istorikas N.Černiauskas džiaugėsi, kad pastaruoju metu skiriama daug dėmesio Vilniaus miestui.
„Paskaičius šią knygą justi ne tik chronologinė, datomis įrėminta, formalioji istorija, bet ir tikroji istorija – praeities realybė, kurioje gali pamatyti konkrečius žmones, gal net su jais pakalbėti, užuosti gatvės kvapus ir sužinoti, kaip Vilniuje per 150 metų gyveno žmonės, kaip jie jautėsi ir ką jie veikė“, – įspūdžiais dalijosi diskusijos moderatorius.
Laikotarpio kasdienybės detalės
Anot A.Ambrulevičiūtės, rašant knygą buvo dirbama su įvairias lietuviškais ir lenkiškais archyvais, o G.Polkaitė-Petkevičienė pridūrė, jog svarbūs šaltiniai istorijos pažinimui – kriminalinių nusikaltimų suvestinės, adresų knygos, kaimynų skundai, atvirukai.
„Detalės padeda „prakalbinti“ namus“, – teigė G.Polkaitė-Petkevičienė.
A.Ambrulevičiūtė pabrėžia įvairių archyvinių dokumentų svarbą tyrimo procese.
„Pavyzdžiui, vienas atvirukas, kurį radome Lenkijos archyve, prasidėjo žodžiais „Brangioji Vytūne“. Atvirlaiškis rašytas rusų kalba: siuntėjos vardas nėra įskaitomas, o rašoma tai „Vytūnei“, kuri nuviliojo brolį ar bernelį – nėra aiškiai užrašyta. Čia ir prasideda intriga. Atvirukas atskleidžia XIX–XX a. sandūros kasdienį gyvenimą ir tai, kaip žmonės tarpusavyje bendrauja. Laiškas pašaipus, bet parašytas minkštai ir stilistiškai gražiai. Tekstas nuteikė, kad Pohuliankos gyventojai galėjo būti tokie patys intrigantai (kaip ir mes – 15min) visokių vaidų ten buvo milijonų milijonai“, – šmaikštavo istorikė A.Ambrulevičiūtė.
„Nevaldomi vaikai“
Istorikas N.Černiauskas pasakojo, kad jam viena labiausiai akį patraukusių detalių – pasakojimai apie „siautėjančius nežabotus paauglius dviratininkus, važinėjančius nuo kalno ir pasirengusius numušti visas močiutes, pasipainiojusias po keliu“. Tikėtina, kad šie jaunuoliai buvo iš turtingų šeimų, nes dviračius įsigyti galėdavo ne kiekvienas.
„Jeigu duonos kepalas kainavo dvi kapeikas, tai dviratis – apie šimtą šešiasdešimt rublių. Auksinio jaunimo pramoga. Nuo teatro leisdavosi link Pilies gatvės, o vėliau į Bernardinų sodą, nes ten irgi buvo skundų dėl tokios paauglių veiklos – jais skųsdavosi nuo jų „kenčiančios“ auklės su mažais vaikučiais“, – šypsojosi istorikė A.Ambrulevičiūtė.
Kasdienybės istorijos detalės leidžia atrasti bendrumą su šiuo jau dingusiu laiku.
„Vaikai visgi nėra labai pasikeitę, nes rašinėdavo nešvankius užrašus ant ant sienų, važinėdavo su dviračiais, kaimynams akmenukus mėtydavo į langus, rūkydavo mokyklos tualetuose, čiuožinėdavo nuo Tauro kalno. Visa tai buvo – kažkas yra, kas išlaiko tęstinumą“, – pasakojo G.Polkaitė-Petkevičienė.
Lietuviai Pohuliankoje
Anot autorių, tuometiniame Vilniuje lietuvių nebuvo daug – tą liudija statistika.
„Didesnė tikimybė, kad namo savininkas bus lenkas, žydas, carinės Rusijos valdininkas. Vartant namų anketas randame įvairiausių tautybių – vokietis, namo savininkė, ištekėjusi už italo, atvyksta žmonės iš dabartinės Baltarusijos teritorijos ir įsikuria Pohuliankoje“, – pasakojo G.Polkaitė-Petkevičienė.
Pohuliankos ypatybė – nuomojami namai ir butai.
„Nuomininkai keičiasi dažnai ir tarp jų jau galėsime rasti daugiau lietuvių“, – teigė istorikė.
Anot jos, svarbus ir tapatybės klausimas: vietiniai gyventojai, kurių atsiminimus tyrinėjo istorikės, patys nesijaučia vienos ar kitos tautybės ar valstybės dalimi, dvejoja.
„Tapatybės skirstymas į lietuvius, lenkus, žydus Vilniaus krašte gal nėra tikslingas anuo laikotarpiu“, – dalijosi G.Polkaitė-Petkevičienė.
Skaudžiausias šaltinis
Vienas skaudžiausių šaltinių, kuriuos teko tyrinėti istorikėms – nacionalizacijos bylos.
Anot A.Ambrulevičiūtės, 1939–1940 metų laikotarpį, kai prasideda pirmoji sovietinė okupacija, buvo ypatingai skaudu tyrinėti dar ir dėl to, kad dabar gyvename karo Ukrainoje metu. Nacionalizacijos bylos šiame kontekste sukelia stiprias emocijas, nes priartina prie baimių, susijusių su Rusijos agresija, šiuolaikiniame pasaulyje.
G.Polkaitė-Petkevičienė pritarė sakydama, kad nacionalizacijos bylos sukėlė daug emocijų.
„Vartant bylas labiausiai išgyventa emocija – pyktis. Pykau, kai skaičiau apie žmones, kurie rizikavo ir ėmė paskolas tam, kad pasistatytų namus, staiga netenka visko. Pykau, kai skaičiau, kaip sena dvarininkų giminė, besigelbėdama turi išvykti ir palikti net du namus Pohuliankoje, o motina turi parduoti šeimos brangenybes tam, kad išmaitintų vaikus. Pykau, kai mačiau, kaip į erdvius butus, kur anksčiau gyveno vilniečiai, jau įsikrausto Raudonosios armijos karininkai. Dokumentuose matosi, kiek gyventojai mokėdavo už tuos butus, o karininkai ten gyvendavo nemokamai. Paimdavo pyktis, kai skaitydavau dukros raštus institucijomis, nes tėvas, kuris yra turto savininkas, patyrė širdies smūgį ir staiga mirė. Žmogus neatlaikė“, – pasakojo savo įspūdžius G.Polkaitė-Petkvičienė.
Istorikė dalijosi ir tuo, kad į Pohulianką įsikraustė ir lietuvių kilmės žmonės.
„Apimdavo pyktis, kai matydavau, kad kažkoks pogrindinis komunistėlis iš Kauno Lietuvos atvykęs pradeda rašyti skundus ir kategoriškai trankydamas kumščiu į stalą reikalauti, kad savininkai išsikraustytų iš pastato, nes jam tos patalpos pasirodė labai tinkamos spaustuvei „Raudonarmietis“, – pasakojo G.Polkaitė-Petkevičienė.
Skaitant šias istorijas apima neviltis, sakė istorikė A.Ambrulevičiūtė.
Knygą „Vilniaus Didžioji Pohulianka (1795–1940)“ išleido leidykla „Aukso žuvys“ ir ji yra ketvirtoji serijoje „Prabilę namai“.
-
Julius Sasnauskas apie susipriešinimą visuomenėje: prisiminkime, kad neįmanomomis sąlygomis atkūrėme valstybę
-
Iš chruščiovkių į betonines pilaites: kodėl savo pirmąjį namą 90-iniais lietuviai statė priešui?
-
Knygą apie kolūkius Lietuvoje parašęs istorikas Terleckas: „Kolūkių likvidavimas buvo sudėtingas ir bjaurus procesas“
-
Mūsų literatūra mažokai rizikuoja. Virginija Kulvinskaitė kalbasi su Gyčiu Norvilu
