G.Kelmelytė – rašytoja, filologė, Vilniaus universiteto (VU) dėstytoja, kūryboje dažnai atsigręžianti į Antikos paveldą ir praeitį. Tačiau naujausiame romane „Motinos“ ji pasitelkia naują, provokuojantį pasaulio vaizdą, kuriame apverčia įprastus lyčių vaidmenis, taip siekdama provokuoti ir ironizuoti visuomenės susikurtas normas ir jų dirbtinumą. Pasitelkdama apverstas lyčių roles, autorė iškelia moterų socialinius vaidmenis, lyčių santykius, joms taikomas kultūrines normas ir kelia klausimą: „Kieno dar motina turiu būti?“.
-
Šimtas tūkstančių, o gal – net keli milijonai: kiek verti Čiurlionio darbai?
-
Nuo noro sudeginti paveikslus iki „mūsų genijaus“ – menininko vertinimo kaita filme „Čiurlionis po Čiurlionio“
-
Filmo „Svečias“ režisierius Vytautas Katkus: „Galima emigruoti ne tik į užsienį, bet ir iš vieno Vilniaus rajono į kitą“
– Romaną „Motinos“ jūs apibūdinate kaip socialinę distopiją. Kas paskatino jus imtis būtent tokio pasakojimo žanro?
– Šis žanras man visada atrodė artimas. Visų pirma, traukė sugriuvusio, apleisto pasaulio vaizdiniai. Gal tai šiek tiek susiję su laikmečiu, kuriuo užaugau – mačiau, kaip kuriasi atgimusi Lietuva, pakyla iš pilko, trūkumu pažymėto sovietmečio.
Iš kitos pusės, viliojo galimybė perkonstruoti realybę, panaudoti naują pasaulį aprašyti tam tikroms idėjoms. Siekiau per pasikeitusį galios santykį parodyti ir dabartinėje visuomenėje egzistuojančias problemas, darbo pasidalijimą, vaikų priežiūrą.
– Iš kokių patirčių gimė romano „Motinos“ idėja? Gal buvo konkretus įvykis ar situacija, kuri tapo lūžio tašku?
– Tikrai daug įtakos romano idėjoms turėjo skyrybos ir patirtis vienai auginant vaiką. Tačiau ne mažiau svarbus ir mėginimas bendrai apmąstyti vyrų ir moterų santykius, skirtumus ir panašumus, suprasti, kas mus skiria ir sieja. Tai ypač svarbu šių laikų kontekste, plintant įvairioms radikalizmo formoms, kurios daugiau išskiria žmones nei leidžia rasti bendrumą.
Daug įtakos romano idėjoms turėjo skyrybos ir patirtis vienai auginant vaiką.
– Koks buvo jūsų pagrindinis motyvas rašant romaną? Ką svarbiausio norėjote perteikti skaitytojui?
– Svarbios kelios mintys. Pirma, išryškinti tam tikras nelygybes moterų ir vyrų santykiuose, kurios, maniau, įdomiai atsivers apvertus lyčių roles. Nemažiau reikšminga pasirodė apmąstyti ir potrauminę patirtį susiejant ją su atminties motyvu.
Romane aprašoma visuomenė negali prisiminti savo praeities. Mėginau visą visuomenės kūną pavaizduoti kaip vienos moters protą, kuri, patyrusi didelę nelaimę, nebegeba susidėlioti įvykių ir klausinėja savęs, kas tikra, o kas – ne. Prieš šios šliejasi ir kūrybos tema – kaip kurti, kai negali atsiminti? Kai už tavęs plyti kolektyvinė trauma?
– Tikriausiai, moterys šį romaną išjaus ir su juo susitapatins labiau nei vyrai. Gal jau gavote atsiliepimų iš vyrų?
– Taip, keletas pažįstamų vyrų jau perskaitė romaną ir su jais aptarėme teksto idėjas. Knygas skaitantys žmonės paprastai nebūna reakcingi, tad tiesiog gražiai pasikalbėjome apie tai, kas jiems pasirodė svarbu šiame pasakojime.
– Vis dėlto romanas labai išsiskiria ryškiu ir įtaigiu distopiniu tonu. Kaip jums pavyko jį atrasti ir išlaikyti?
– Skaičiau daug distopinės literatūros, kurių pasaulių vaizdinija man visada atrodė artima. Gal sąmoningai nenorėjau pavaizduoti itin sugriauto pasaulio, detaliai neaprašinėjau nei jo vaizdo, nei atsiradimo aplinkybių. Norėjau išlaikyti sapnišką toną, daugiau dėmesio sutelkti į veikėjų santykius.
– Dažnai skaitydami romanus daugiau ar mažiau galime nuspėti, kaip toliau rutuliosis veikėjų santykiai. Jūsų romane – priešingai. Pagrindinių veikėjų santykiai ir jausmai yra išties sunkūs perprasti, ypač Jono. Ką tais, galima sakyti, banguojančiais veikėjų santykiais, kaip autorė, norėjote perteikti?
– Šį komentarą jau girdėjau iš vieno knygą perskaičiusio draugo. Veikėjų santykiai taip klostosi, nes jų situacija neįprasta aprašomoje visuomenėje. Būtent todėl sunku atrasti, kaip būti kartu, kai yra tiek įtampos. Taip pat abu veikėjai yra sudėtingos asmenybės, mėginančios perprasti ne tik vienas kitą, bet ir save. O Jono jausmų sąmoningai neaprašinėjau norėdama, kad skaitytoja(-s) patirtų santykio painumą. Žmonės dažnai nepasako to, ką iš tiesų galvoja.
Mėginau pagalvoti, kaip kitaip moterys kurtų pasaulį, į ką atkreiptų dėmesį, kas rūpėtų tokiai visuomenei.
– Tikriausiai, ne vienam, skaičiusiam jūsų romaną, teko atsikvėpti ir permąstyti išdėstytas mintis. Kūrinys skamba kaip priešprieša mūsų šiuolaikiniam pasauliui – ypač, kai kalbama apie centrinę galią moterų rankose. Kodėl pasirinkote būtent tokią struktūrą?
– Mėginau pagalvoti, kaip kitaip moterys kurtų pasaulį, į ką atkreiptų dėmesį, kas rūpėtų tokiai visuomenei. Tačiau nors romanas ir distopinis, jame yra ir utopijos elementų. Moterų visuomenė kreipia daugiau dėmesio į ugdymo procesą, kūno, emocinio intelekto, kūrybiškumo lavinimą. Ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų moterų. Stengiamasi, kad nei viena moteris neliktų nuošalyje.
Mąsčiau, kad moterys kitaip naudotų galią – ne tiesiogiai, o švelniau, subtiliau. Ir vis tik toji visuomenė turi problemų, nes joje yra atstumtų narių. Turbūt viena iš pagrindinių minčių – visi, tiek vyrai, tiek moterys, turime darniai gyventi, gerbti vienas kitą ir turėti lygias galimybes.
– Tačiau knygoje moterys ir vyrai yra atskirti, vyrų parašyta literatūra joms beveik nepasiekiama. Kodėl?
– Vyrai ir moterys nėra visiškai atskirti. Moterys nuolat sutinka vyrus, mieste atliekančius įvairius darbus, o kai kurios su jais ir gyvena. Nėra oficialiai uždrausta su jais bendrauti. O dėl literatūros – prieiga prie „vyrų pasaulio“ likučių neskatinama, nelaikoma svarbia. Šia detale norėjau atspindėti tą faktą, jog seniau moterų sukurta kultūra buvo laikoma mažiau vertinga.
– Knygos aprašyme teigiama, kad „mūsų kultūroje moterys neša neadekvačiai didelę naštą“. Kiek, jūsų manymu, šis romanas atliepia šiandieninius socialinius lūkesčius, o gal net ir tam tikrą baimę dėl lyčių vaidmenų?
– Mano idėja ir buvo patyrinėti vyrų ir moterų santykius, jų roles pasitelkus būtent tokią struktūrą, apvertus, išryškinus kai kuriuos stereotipus. Norėjau atskleisti kai kurių reiškinių ir veiksmų absurdiškumą, kai įprastai jie priskiriami vienai lyčiai.
Mes lyg ir gyvename moderniame pasaulyje, kuriame visi esame lygūs, tačiau tai pasikeičia, kai tampi mama. Nuolat žongliruoji karjera ir vaiko priežiūra. Tačiau negali būti „tik mama”, nes tai neapmokamas darbas. O mamos, kurios turi galimybę likti namuose, jaučia spaudimą siekti kažko daugiau, išsipildyti kaip asmenybės, profesionalės. Nežinau, kaip iš tikrųjų subalansuoti šiuos dalykus, tačiau svarbu juos apmąstyti. Tai veikiausiai susiję ir su vertės klausimu – ar esu vertinga, jei esu „tik motina”? O kodėl mes būtent taip mąstome apie vertę?
Norėjau atskleisti kai kurių reiškinių ir veiksmų absurdiškumą, kai įprastai jie priskiriami vienai lyčiai.
Na, o kita – tai tiesiog pasakojimas apie moters gyvenimą. Kai sakau moters, turiu galvoje žmogaus. Mat frazė „moters gyvenimas” jau iškart implikuoja tam tikras moteriškas temas, tarsi tai nebūtų universalios, žmogiškos patirtys. Išties daug užsibrėžiau vienu kūriniu – kai kurias idėjas pavyko išpildyti geriau, kitas prasčiau.
– Užsiminėte apie stereotipus, kurie gvildenami romane, ypač tie, kurie priskiriami mamoms. Kokius dar stereotipus siekėte iškelti?
– Moterys taip pat dažnai laikomos rūpestingesnėmis, atidesnėmis būtybėmis, labiau tinkančiomis auginti vaikus. Sakyčiau, tame yra tiesos, nes pati tapusi mama pajutau, kaip manyje kažkas sušvelnėjo.
Vis dėlto tai ne viskas. Ar šis rūpestingumas yra išskirtinai moteriška, motiniška savybė, ar tiesiog taip atrodo kontraste su vyrais? O vyrai gali rūpintis, aukotis, atsisakyti savo tikslų dėl šeimos ir vaikų? Galiausiai, atsakymai į šiuos klausimus nėra tiek susiję su vyriškumu ar moteriškumu, kiek su žmogiškumu.
– Viename interviu esate iškėlusi mintį: „Mes vis tik kartu turime kurti šį pasaulį – vyrai ir moterys“. Kaip tai dera su distopine, kartais gana griežta pasaulio vizija, kurią piešiate „Motinose“?
– Pasakojimo pasaulis taip sukonstruotas, kad iškeltų tam tikrus lyčių skirtumus, nelygybes. Pasakojimo idėja turi porą lygmenų – tiek atskleisti egzistuojančias neteisybes, tiek per tai parodyti, kad geresnį pasaulį turime kurti kartu.
– Kaip manote, ar šiais laikais vyrai ir moterys yra pasiruošę kurti geresnį pasaulį kartu? Kiek, jūsų manymu, stereotipai, kuriuos aprašėte romane, vis dar išlieka problema šiuolaikinėse šeimose?
– Manau, visi stengiasi, kaip išmano, tačiau, kalbėdama su kitomis vienišomis mamomis, dažnai girdžiu liūdnas istorijas apie tai, kaip vyrai apleidžia savo šeimas ir vaikus, neskiria nei finansinių išteklių, nei laiko. Kartais atrodo, kad paraleliai egzistuoja du pasauliai – gražių, tvarkingų šeimų, kuriose egzistuoja abu tėvai, ir šeimų, kurias išlaiko ir kuria tik moterys. Jų yra tikrai nemažai ir mes nepankamai jas remiame ir apie jas kalbame.
– Minėjote, kad romaną galima interpretuoti labai įvairiai. O kokią knygos interpretaciją siūlote jūs, knygos autorė? Ką šis kūrinys reiškia jums pačiai?
– Žvelgti į sukurtame pasaulyje aprašomus veikėjus kaip į vienos sąmonės skirtingas dalis. Šia prasme pagrindiniai veikėjai Fausta ir Jonas yra tarsi vienas kito iškreipti atspindžiai ar viena kitą papildančios, atliepiančios dalys.
Man asmeniškai šis romanas yra mėginimas apmąstyti tiek tai, kas vyksta pasaulyje, tiek –asmenines patirtis. Žinoma, visa tai pateikta netiesiogiai. Galima ir plačiau pamąstyti, kas yra toji kūryba, kas joje sąmoninga, kas ne. Gal nesivelsiu į literatūros teorijas. Turėjau ir norą tiesiog papasakoti istoriją – tokią, kokia užgimė galvoje, tiesiog sekti raudoną jos siūlą per labirintą. O kodėl taip? Kodėl taip norisi papasakoti istoriją?
