„Hemingvėjus nieko nežino“: Ukrainos rašytojas aiškina, kodėl šio karo neįmanoma papasakoti pagal senąsias taisykles

Kūrinyje autorius fiksuoja ribines patirtis, atskleisdamas, kuo šis karas kitoks nei tas, kuris vaizduojamas XX a. literatūros klasikų kūriniuose. Tai kova, kurioje nebelieka vietos priešo romantizavimui ar sužmoginimui. Poetiškame, žiaurumo ir grožio persmelktame pasakojime mirtis, kančia ir tikėjimas tampa naujos tikrovės kertiniais akmenimis.

Šis kūrinys – ne apie strategijas, politinius sprendimus, o apie žmones, kurių likimai slypi anapus statistikos.

Arturas Dronis – poetas, knygų „Bendrabutis Nr. 6“ ir „Čia buvome mes“ autorius, Ukrainos ginkluotųjų pajėgų pėstininkas, savanoriškai prisijungęs prie Ukrainos 125-osios teritorinės gynybos brigados praėjus vos kelioms dienoms nuo Rusijos invazijos, išsirinkęs šaukinį Dovydas ir tarnavęs iki sunkaus sužeidimo. Iš pradžių vykdė kovines užduotis Charkivo kryptimi, o vėliau jo brigada buvo perkelta į Zaporižios frontą.

Asmeninio archyvo nuotr./Arturas Dronis

„Hemingvėjus nieko nežino“ – debiutinė autoriaus prozos knyga, sukurta gydantis po sunkaus sužeidimo.

Arturo Dronio knygos „Hemingvėjus nieko nežino” recenzija

Taras Pastukh

Ukrainiečių rašytojo ir rusijos karo prieš Ukrainą veterano Arturo Dronio trumposios prozos knyga „Hemingvėjus nieko nežino“ gimtojoje šalyje tapo bestseleriu. 2025 m. rugpjūčio viduryje trijų tūkstančių egzempliorių tiražu išleistas pirmasis knygos leidimas buvo išparduotas mažiau nei per du mėnesius. Apie šią knygą teko girdėti ir skaityti daug entuziastingų atsiliepimų – tiek asmeniniuose pokalbiuose, tiek socialiniuose tinkluose. Kuo ši knyga tokia ypatinga ir apie ką autorius kalba savo kūrinyje „Hemingvėjus nieko nežino“?

Įvedant į kontekstą svarbu paminėti, kad Arturas Dronis gimė Ivano Frankivsko srityje, baigė Lvivo Ivano Franko nacionalinio universiteto Žurnalistikos fakultetą ir dirbo vadybininku leidykloje „Vydavnyctvo Staroho Leva“. Rusijai pradėjus plataus masto invaziją į Ukrainą, jis savanoriškai prisijungė prie Ukrainos ginkluotųjų pajėgų Teritorinės gynybos 125-osios brigados.

Kare buvo sužeistas ir patyrė ilgą reabilitaciją, kurios metu parašė šią knygą. Pavadinimas sufleruoja kritišką autoriaus požiūrį į Ernestą Hemingvėjų, Ukrainoje puikiai žinomą karo tematikos romanų „Atsisveikinimas su ginklais“, „Kam skambina varpai“ ir „Salos vandenyne“ autorių.

Į karą Dronis išėjo būdamas karštas E.Hemingėvaus knygų gerbėjas, tačiau ilgainiui nusivylė savo mėgiamu rašytoju ir ėmė kritikuoti jo požiūrį. Dronis taip pat kritiškai žiūri ir į kitus garsius, apie karą rašiusius autorius, tarp jų – Erichas Marija Remarkas, Ernstas Jungeris, Ivlinas Vo, Tomas Kenylis ir Kurtas Vonegutas.

Dronio manymu, šie rašytojai vienaip ar kitaip įkūnija antikarinį naratyvą (paliekant nuošalyje klausimą, kiek Jungerio kūryba iš tiesų dera su tokiu naratyvu), europinėje kultūroje išplitusį po dviejų pasaulinių karų, o Ukrainą pasiekusį šiai gavus nepriklausomybę. Šis naratyvas pabrėžia individualias ir masines žūtis, luošinimą, karo sugriautus žmonių likimus.

Pokario veteranai buvo priskiriami „prarastajai kartai“ – tiems, kurie negali sugrįžti į normalų civilio gyvenimą ir yra „pasimetę“ naujojoje aplinkoje. Iš esmės visa tai vedė prie išvados, kad karas yra blogis, todėl militaristinės nuotaikos, galinčios jį skatinti, turi būti slopinamos visomis išgalėmis. Be to, derėtų šalintis visko, kas tik vienaip ar kitaip yra susiję su karu (išskyrus, žinoma, tiktai karo pasmerkimą).

Іrynos Korovchenko nuotr./Arturas Dronis

Ernestas Hemingvėjus Droniui faktiškai tampa simboliniu šio naratyvo atstovu. Hemingvėjų jis mato kaip žmogų, kuris išvyksta „į užjūrį“, kad dalyvaudamas kare „leistųsi į nuotykį“, mat nori „tapti didvyriu“, o laikui bėgant karą ima smerkti. Pats Dronis, priešingai, buvo priverstas eiti į karą su priešu, įsiveržusiu į jo tėvynę Ukrainą. Tokiomis aplinkybėmis mintis, kad galima išvengti karo, yra visiškai netinkama, nes „tai karas dėl mūsų išlikimo, iš kurio pabėgti ar pasiduoti reikštų visos tautos pražūtį“.

Pirminės rašytojų pozicijos nėra vienodos: tolimas karas kaip nuotykis ir karas savo kieme, metantis egzistencinį iššūkį, lemia visiškai skirtingą jo suvokimą. Amerikiečių rašytojas tokį karą gali smerkti, o jo kolega ukrainietis pabrėš būtinybę imti į rankas ginklą ir ginti savo tėvynę. Šiaurinė šalies kaimynė, vis dar neatsisakanti imperinių ambicijų, nesuteikia ukrainiečiams prabangos išpažinti pacifizmą.

Dronis cituoja ukrainiečių rašytoją Hryhirą Tiutiunyką: „Po karo būna atokvėpis, kol vaikai užauga kareiviais. Po šio atokvėpio vėl ateina karas.“ Dronis neakcentuoja šioje citatoje slypinčio nyčiško požiūrio į karą kaip į vis pasikartojantis kolektyvinių destruktyvių energijų proveržį. Jis suformuluoja naujo naratyvo idėją: „Mums reikia naujos, antikarinės, bet ne antimilitaristinės literatūros. Literatūra įprato smerkti ginklus. Tačiau ji turėtų atskirti tuos, kurie su ginklu puola, nuo tų, kurie ginklu ginasi. Šiuo metu mes, ukrainiečiai, tai suprantame geriausiai. Niekada neatsisakysime teisės šauti atgal, nes tai mūsų saugumo klausimas. Mūsų literatūra visada smerks agresorių, bet niekada nepasakys „ne“ ginklams.“

Šį pasaulėžiūros pokytį – perėjimą nuo žavėjimosi antikarine literatūra iki jos kritikos ir karinės dvasios kultūriniame naratyve gynimo – lemia pasikeitęs karo suvokimas: nuo netiesiogiai, per literatūrą pažinto reiškinio iki tiesioginės akistatos.

Kritišką požiūrį į atitinkamą literatūros kanoną lemia ne vien jame vyraujantis antimilitaristinis naratyvas. Dronis rašo: „Taip atsitiko, kad kanoniniai kūriniai iš tikrųjų negali mums nieko pasakyti apie karą, kuriame dabar gyvename ir mirštame. Karą, kurio liudininkais jie netapo.“

Asmeninio archyvo nuotr. /Arturas Dronis

Jis prisimena sceną iš Remarko romano „Vakarų fronte nieko naujo“, kurioje pagrindinis veikėjas, vokiečių kareivis Paulius, atsidūręs tame pačiame apkase su priešu, jį nužudo. Pažvelgęs į nužudytojo dokumentus ir žmonos nuotrauką, Paulius suvokia, kad jiedu turėjo daug bendro: abu jauni ir palaužti beprasmio karo, kuriame politikai „žaidžia dalydamiesi teritorijas“ žemėlapyje.

Dronis tvirtai įsitikinęs, kad Remarko vaizduojamas karas ir jo kontekstas visiškai nesuderinamas su dabartiniu rusijos karu prieš Ukrainą, kuriame rusai „nuo pirmųjų valandų vykdė nusikaltimus žmoniškumui. Kasdien žudė ir tebežudo civilius gyventojus. Užfiksuota daugybė atvejų, kai rusai prievartavo, o paskui žudė motinas jų vaikų akivaizdoje, prievartavo vaikus, net mažamečius.

Mokyklose jie įrengia kankinimo kameras. Belaisviams jie vykdo egzekucijas, gyviems nupjauna galvas, galūnes, lytinius organus, o šių nusikaltimų vaizdo įrašus skelbia internete. Jų žmonos sako, „leidžiančios“ vyrams „linksmintis“ su ukrainietėmis. Kai kurios net skatina ir juokauja, kad reikia parodyti, „kas yra tikras rusų vyras“.

Dronis pabrėžia neparastą rusų žiaurumą, suteikiantį šiam karui itin nežmonišką atspalvį ir neleidžiantį abiejų kariaujančių pusių vertinti kaip lygiaverčių. Be to, ukrainiečių rašytojas teigia, kad Remarko įtvirtinta „vargšų [politikų] apgautų kareivių“ pozicija ateityje bus pasitelkta rusams mėginant save „nubalinti“, teigiant, kad „iš prigimties gera tauta buvo apakinta, apgauta ir žiauraus putino bei jo bendrininkų įmesta į skerdynes“.

Dronis pabrėžia neparastą rusų žiaurumą, suteikiantį šiam karui itin nežmonišką atspalvį ir neleidžiantį abiejų kariaujančių pusių vertinti kaip lygiaverčių.

Tokiu būdu rusams suteikiama galimybė išvengti kolektyvinės atsakomybės už jų nusikaltimus žmoniškumui. O jei nebus kolektyvinio kaltės jausmo ir atitinkamos atgailos, istorija kartosis. Tai bus karo istorija, pasižyminti itin žiauriomis apraiškomis.

Dabartinis rusijos karas prieš Ukrainą turi savitą specifiką, kurią lemia tiek karinių operacijų vykdymo metodai, tiek šiuolaikinis kultūrinis kontekstas.

Kaip Dronio knygoje pažymi prancūzų žurnalistas Davidas Di Nota, kalbai pakrypus apie vieną Hemingvėjaus romanų: „Žmonės kare taip nekalba!“ Po dviejų pasaulinių karų vyravusios lyties normos, literatūrinės konvencijos ir raiškos stilistika akivaizdžiai pasikeitė. Šiuolaikinis kultūrinis kontekstas reikalauja spontaniškesnio, gyvesnio, betarpiškesnio ir individualesnio žvilgsnio į įvykius, ypač kai jie susiję su karu. Dėl to atsisakoma ilgų įžangų, greitai pasineriama į situacijos esmę, pasakojimas tampa fragmentiškas ir impulsyvus, o raiška – itin intensyvi.

Šiuolaikinis literatūrinis naratyvas apie karą vis labiau krypsta link dokumentinės literatūros. Viena vertus, pabrėžiamas pasakojimo autentiškumas ir asmeninis autoriaus ar veikėjo dalyvavimas aprašomuose įvykiuose. Kita vertus, atsisakoma tam tikrų literatūrinio ir meninio pobūdžio reikalavimų, šiandien suvokiamų kaip dirbtiniais ir pertekliniai.

Šiuolaikinė karo literatūra apskritai ima naikinti grožinės ir dokumentinės literatūros ribas. Jos vis labiau persipina, blunka. Jų susiliejimas lemia tekstus, kuriuose perteikiamos realios gyvenimo istorijos, situacijos ir veikėjai, tačiau kartu išryškėja tipizacijos, ekspresyvaus ir semantinio apibendrinimo, simbolikos ir ekspresyvumo bruožai. Tokio teksto autorius iš esmės nebepasitiki literatūriniais ir meniniais naratyvais bei „didžiosiomis istorijomis“ su joms būdingomis pasakojimo schemomis – kitaip tariant, pačia literatūra. Vietoj to jis rašo apie save, apie tai, ką pats matė ir ką asmeniškai patyrė. Taip būtent asmeninė patirtis suteikia pasakojimui patikimumą ir autoritetingumą. Knygoje „Hemingvėjus nieko nežino“ pasakotojas yra pats Arturas Dronis, vaizduojantis tikrą savo karo patirtį (apšaudymus, sužalojimus, žuvusiųjų išvežimą iš mūšio lauko), reabilitaciją ir kitus išgyvenimus.

Dronis aprašo kai kurių savo bendražygių, o ypač anksčiau Lvive mokytoju dirbusio Oleksandro Kobernyko (šaukiniu „Dokas“), žūtį. Autorius remiasi realiais įvykiais, kurie yra jo asmeninės istorijos ir karo dalis. Pasakojime jie įgyja egzistencinę reikšmę ir simbolinę išraišką. Vienas itin paveikus tokių Dronio pasakojimo epizodų – Menčykovo gatvės Lvive aprašymas. Vienoje jos pusėje yra gimdymo namai, o priešais juos, kitapus gatvės, vadinamasis „Marso laukas“, kur laidojami rusijos–Ukrainos kare žuvę kariai. Šis konkretus miesto peizažas autoriaus žvilgsnyje įgyja itin simbolišką prasmę:

„Tuos, kurie ateina į gyvenimą, ir tuos, kurie jį paliko, skiria dvi Mečnykovo gatvės eismo juostos. [...] Kare atstumas nuo gyvenimo iki mirties atrodo labai trumpas. Kaip Mečnykovo gatvė. Štai gyvenimas, o už dviejų juostų – jau mirtis. Vos dvi juostos, ir baigta.“

Šis dokumentinio konkretumo ir simbolizmo suliejimas su grožinei literatūrai būdingu tipizavimu yra vienas charakteringiausių autoriaus pasakojimo bruožų.

Knygą sudaro 25 dalys, kurių kiekviena – tarsi netikėtai iškylantis tam tikrų įvykių prisiminimas vienaip ar kitaip susijęs su karu. Dronis rašo gana laisvai, kartais fiksuodamas tam tikrus prisiminimų fragmentus ar apmąstymus įvairiomis temomis. Vienose dalyse jis pasakoja apie vykusius aplink įvykius, o kitose – sutelkia dėmesį į savo paties prisiminimus ir refleksijas. Šias knygos dalis dažniausiai galima būtų įvardyti eskizais: laisvai sukurtais vaizdais, fiksuojančiais būdingiausius konkrečios situacijos bruožus. Šiais eskizais galima būtų pasinaudoti kuriant platesnį paveikslą, tačiau kiekvienas jų yra reikšmingas ir pats savaime.

Knygą sudaro 25 dalys, kurių kiekviena – tarsi netikėtai iškylantis tam tikrų įvykių prisiminimas vienaip ar kitaip susijęs su karu.

Droniui literatūros prasmė yra galimybė užfiksuoti reikšmingas žmogaus egzistencines patirtis, neleisti sau nugrimzti į užmarštį ir tarti mirčiai: „Tu negali iš manęs atimti visko.“ Literatūrai čia tenka itin svarbi atminties saugotojos funkcija. Juk, kaip pažymi pats autorius: „Tai prisiminti kraupu. Blogiau – tik pamiršti.“

Iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas. Parengta pagal „Chytomo“ publikaciją.