Vertimai į lietuvių kalbą
Iranietis rašytojas Kaderas Abdolah šiuo metu gyvena Nyderlanduose – į šią šalį išvyko po revoliucijos. 2013 metais jis viešėjo ir Vilniaus knygų mugėje (apie šį apsilankymą galite perskaityti čia), ir tuomet sakė esąs įsitikinęs, kad dabartinė valdžia Irane neišliks labai ilgai – ateis laikas, ir ji turės trauktis: „Sovietų Sąjunga žlugo, diktatorius Irane irgi pasitrauks“. Lietuvių kalba yra pasirodę dvi šio rašytojo knygos – „Mečetės namai“ (vertė Birutė Mumėnaitė, „Baltos lankos“) ir „Mano tėvo užrašų knygelė“ (vertė Saulė Rygertaitė, „Baltos lankos“, šios knygos apžvalgą galite skaityti čia), ir abiejose jose rašytojas grįžta į Iraną, siekdamas Vakarų skaitytojams papasakoti savo šalies istoriją, jose yra ir autobiografinių motyvų. Knygų autorius pasakoja apie tai, kaip šalyje įvyko lūžis, aprašo tradicijų susidūrimą su modernumu, greta chaoso ir fundamentalizmo įsigalėjimo jis nori perteikti ir krašto grožį, kone magiško realizmo pripildytą kaimų gyvenimą ir poetišką tikrovės pajautimą. Ši knyga gali patikti tiems, kas mėgavosi skaitydami Khaledo Hosseini knygą „Bėgantis paskui aitvarą“.
Salaro Abdoho knygą „Teheranas temstant“ (vertė Vitalijus Šarkovas, „Versus Aureus“, knygos apžvalgą galite perskaityti čia) galima būtų apibūdinti kaip politinį trilerį, ir čia jis nuveda mus į tamsiąją Teherano pusę. JAV šiuo metu gyvenantis rašytojas savo kūryboje dažnai grįžta į savo kilmės šalį, ir šiuolaikinį Iraną jis aprašo kaip šalį, draskomą daugybės prieštarų, korupcijos. Knygoje autorius leidžiasi į keliones po tamsius Irano sostinės rajonus, prieblandos vietas, kuriose telkiasi narkomanai, vagys, valdžios nepageidaujami radikalai, o tamsiuose kambariuose sklaidosi opijaus dūmas. Esminė knygos tema – žmogaus prisitaikymas sudėtingų istorinių įvykių metu, jo sugebėjimas perkainoti, permąstyti savo moralines normas, bandymas keistis, suvokti, ką reiškia draugystė ir kiek galima dėl jos aukotis.
K.Abdolah – ne vienintelis iraniečių kilmės rašytojas, kuris lankėsi Lietuvoje. Mūsų šalyje ne kartą lankėsi ir rašytoja Anita Amirrezvani (interviu su ja galite perskaityti čia), kuri gimė Teherane, tačiau beveik visą savo gyvenimą praleido JAV. Beje, ji turi ir lietuviškų šaknų – jos mama Kotryna pokario metais iškeliavo iš Lietuvos į JAV. Nors gyvenimo Irane jai teko pamatyti ne tiek ir daug, savo knygų puslapiuose ji vis grįžta į savo gimtinę, ir lietuvių kalba yra išleistos dvi knygos, kurios sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo: „Gėlių kraujas“ (vertė Leonas Judelevičius, „Alma littera“), bei „Lygi su saule“ (vertė Aušra Lapinskienė, „Alma littera“). Jos kūriniai rekomenduojami istorinių romanų mėgėjams, rašytoja nukelia skaitytojus į XVI-XVII amžiaus Persiją. Jos knygose – ir politinės intrigos, ir meilės istorijos, ir to laikmečio tradicijų, kultūros perteikimas, ir, žinoma, daugybė spalvų. Pati rašytoja sako, kad savo knygose stengiasi parodyti Iraną ir iraniečius iš visų pusių, tiek blogųjų, tiek gerųjų, tačiau labiausiai jai rūpi atskleisti žemiškas, žmogiškas jų savybes.
„Kiekviena mūsų perskaityta puiki knyga tapdavo iššūkiu viešpataujančiai ideologijai“, – knygoje „Skaitant Lolitą Teherane“ (vertė Aistis Žekevičius, „Lapas“, knygos apžvalgą galite perskaityti čia) rašo iš Irano kilusi anglų literatūros profesorė Azar Nafisi, šiuose memuaruose sudėjusi savo patirtis apie gyvenimą Irane, dėstymą Teherano universitete. A.Nafisi į Teheraną atvyko po 1979 metų revoliucijos. Puoselėdama viltis supažindinti studentus su Vakarų literatūra ji dėstė universitete, tačiau vėliau, situacijai vis aštrėjant, šio kurso galiausiai neliko. Nusprendusi nepasiduoti ji subūrė kelias studentes, su kuriomis toliau skaitė Vakarų literatūros kūrinius. Knygos joms tapo išsilaisvinimo simboliu, vartais į platesnį pasaulį, savęs suvokimą. Rašytoja perteikia įvykius šalyje per tą laiką, kol ji ten gyveno (iš Irano ji išvyko 1997 metais), aprašydama besikeičiantį politinį, socialinį klimatą, pasakodama, ką reiškia būti moterimi tokioje santvarkoje, kuomet mokslas uzurpuojamas politiniams tikslams.
Tiems, kas mėgsta magiškąjį realizmą, knygas, kuriose išsitrina ribos tarp realybės, vaizduotės, mitologijos, istorijos ir pabėgimų į sapnų, svajonių pasaulį, rekomenduojama Shokoofeh Azar knyga „Nušvitimas žaliojoje slyvoje“ (vertė Austėja Merkevičiūtė, "Sofoklis").
Kai Irano, apie kurį kalbama šioje knygoje, tikrovė tampa pernelyg sudėtinga, žiauri, apie ją imama pasakoti simbolių pagalba, prasmę bandant surasti fantazijų pasaulyje, senojoje kultūroje, kuri prasiskverbia į mąstymą, pasąmonę, gyvenimo būdą. Autorės kalba labai sodri, ji supina persiškas pasakojimo tradicijas su šiuolaikinėm, kai kurie epizodai svajingi, poetiški, tačiau netrukus istorija gali peraugti į realistiškus kirčius. Knygoje veikia džinai, žmonės pasitelkia burtus ir užkerėjimus, tačiau taip pat matome ir islamo kovotojus, po revoliucijos kankinančius kitaminčius, deginančius knygas, sėjančius šalyje siaubą. Knygoje gausybė nuorodų, citatų, aliuzijų, ir kontekstinis išmanymas šios knygos perskaitymą paverstų dar kitokiu potyriu. Ir nors knyga gali tapti vartais į gilesnį Persijos kultūros, Irano istorijos supratimą, tai visgi daugiau pojūčių erdvėmis vedantis kūrinys, veikiantis emociniame, pasąmoniniame lygmenyje, vaizduotės srityje.
Dar viena knyga šiame sąraše apie represyviąją santvarką Irane, šįkart papasakota iš kitokios perspektyvos – „Dangus be grotų“ (vertė Jovita Liutkutė, „Alma littera“). Jos autorė – Didžiosios Britanijos ir Australijos mokslininkė Kylie Moore-Gilbert, kuri 2018 metais buvo sulaikyta Teherano oro uoste ir nuteista už šnipinėjimą 10 metų įkalinimo bausme. Kalėjime ji išbuvo 804 dienas, ir galiausiai buvo paleista įvykus trišaliams mainams. Tai knyga ne tik apie rūsčią realybę Irano kalėjimuose, ne tik išgyvenimo istorija, bet ir būdas pažvelgti į Irano režimą, žmogaus teisių krizę šalyje, tai, kokius metodus Iranas naudoja siekdamas savo tikslų tarptautinėje arenoje. O taip pat ir žvilgsnis į pačius sistemai tarnaujančius žmones, kurie, kaip teigia autorė, negali būti įvertinti vienprasmiškai – nemažai jų išties žavisi Vakarų kultūra, o ideologiją naudoja tiesiog siekdami asmeninės karjeros.
Nemažai rašytojų, savo knygoms pasirinkę Iraną, dėmesį nukreipia į moterų padėtį šioje šalyje. Viena tokių knygų – Jasmine Darznik kūrinys „Įkalintos paukštės giesmė“ (vertė Nomeda Berkuvienė, „Balto“). Irane gimusi, tačiau dar vaikystėje su tėvais į JAV persikėlusi rašytoja savo knygos pagrindui pasirinko XX amžiaus viduryje gyvenusios iranietės poetės Forugh Farrokhzad istoriją. Drąsi moteris ryžosi eiti prieš to laiko normas, taisykles, norėjo gyventi ir kurti pagal savo principus ir turėjo už tai sumokėti savo kainą.
Iš visų čia paminėtų knygų savo forma išsiskiria visame pasaulyje nemažai dėmesio sulaukusi Marhane Satrapi „Persepolis“ (vertė Raimonda Kraujalienė, „Kitos knygos“). Daugybę apdovanojimų gavusiame, ekranizacijos sulaukusiame kūrinyje komikso forma pasakojama Marži ir Irano istorija: šalis po revoliucijos tampa teokratija, valdoma religinių fanatikų, kurioje moterų teisės imamos vis labiau riboti. Marži jos tėvai išsiunčia į Europą, tačiau čia prisitaikyti nėra taip jau paprasta. Nuoširdus, su humoru parašytas, tačiau rimtas problemas tyrinėjantis grafinis romanas siūlo į Irano istoriją pažvelgti nauju žvilgsniu.
Puiki ir lietuvių kalba pasirodžiusi Amino Maaloufo „Samarkandas“ (išvertė Stasė Banionytė, „Žara“), tiesa, Lietuvoje nesulaukusi, mano manymu, pelnyto didesnio dėmesio. Tai – istorinis romanas, nukeliantis mus į Persijos praeitį, tačiau temos, kurios nagrinėjamos šiame romane, labai aktualios ir šių dienų Irane – žmogaus laisvės, šalies modernėjimas, religijos vieta valstybėje, politinės reformos. Knygoje mes matome dvi epochas – XI amžių, ir tuomet gyvenusį Omarą Chajamą bei šalį jau po aštuonių šimtmečių. Knyga leidžia pažinti persišką kultūrą, istoriją, daugiau sužinoti apie O.Chajamą, ir jos autorius rašo elegantiškai, įtaigiai, poetiškai, įpindamas ir nuotykinį siužetą.
Poezijos vertimai
Kai viešėjau Irane, mane nustebino tai, kokią svarbią vietą iraniečių gyvenime užima poezija. Tai – labai svarbi jų tapatybės dalis. Žinoma, režimas irgi išnaudoja poezijos svarbą, atrinkdamas, kokiems autoriams skirti daug dėmesio, o kuriuos išstumti į paraštes.
Lietuvių kalba irgi turime bent keletą iraniečių, persų poezijos vertimų. Vienas garsiausių persų poetų iki šiol yra Rumi, jo kūryba žinoma bet kam, kas nors šiek tiek domisi Rytų kultūromis, jis taip pat buvo sufijų mistikas, ir jo kūryba vertinama ne tik dėl poetinio grožio, bet ir dėl jose besiskleidžiančios išminties, jo tekstai – tarsi mokytojo kelio ženklų parodymas mokiniams. Savo kūryboje jis stengėsi supinti tekstus su muzika ir šokiu, Rumi kūrinių tyrinėjimas yra ir galimybė suprasti sufijų tradicijų esmę. Norintieji susipažinti su jo kūryba gali perskaityti „Meilės ir išminties knygą“ (vertė Eugenijus Ališanka, „Alma littera“), kurioje surinkti vertimai iš įvairių jo veikalų.
Omaro Chajamo tekstai – irgi neatsiejama persų literatūros dalis, ir lietuvių kalba yra išleisti jo „Rabajatai“ (vertė Linas Broga, „Trigrama“). Jis buvo ne tik poetas, bet ir mokslininkas, filosofas, ir iki šiol laikomas vienu iš Irano kultūros simbolių. Savo kūryboje jis rašė apie gyvenimo laikinumą, apie džiaugsmo troškimą, malonumų paieškas, apjungdamas tai su egzistenciniais patyrimais, visa tai sugebėdamas perteikti taikliais, trumpais grybšniais.
Norintieji pažinti šiuolaikinę persų poeziją turėtų susirasti pirmąjį poezijos vertimą į lietuvių kalbą iš persų kalbos – Ali Abdolah „Sielos smailė lanke“ (vertė Austėja Merkevičiūtė, Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga). Savo kūryboje A.Abdolah apjungia Rytų ir Vakarų tradicijas, senąją pasaulėžiūrą su modernumu, kūriniai turi stiprų filosofinį krūvį. Čia rasime eiles iš penkių jo knygų ir dar viena neskelbto rankraščio. Beje, už šį vertimą A.Merkevičiūtė buvo apdovanota „Poezijos pavasario“ premija.
A.Merkevičiūtė lietuviškai prakalbino ir kitą iranietį poetą – Sohrabą Sepehri, išleista jo knyga „Mažos mano akimirkos“ (Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga). Kaip apie šį rinkinį rašė pati vertėja, jo kūrybai būdingas dailininko žvilgsnis į pasaulį, kuriame žmogus – neatskiriama gamtos dalis, gyvenimas ir mirtis neatsiejami, mirtis netgi lemia gamtos grožį. „Paprastutė sintaksė ir sykiu neįprasti konkretybių junginiai, o tarp šių netikėtai įsiveržianti abstrakcija išskelia kibirkštis, visiškai naujai nušviečiančias žodžio reikšmės horizontus“, – poeto kalbą apibūdino vertėja.
Lietuvių autorių įspūdžiai iš Irano
Pasaulio klajūnas Marius Abramavičius-Neboisia tai, ką patyrė keliaudamas po Iraną, surašė knygoje „Iranas – kita Mėnulio pusė“ („Didakta“, knygos apžvalgą galite rasti čia). Šis kūrinys turėtų patikti tiems, kas pasakojimuose apie keliones visų pirma ieško asmeniškų patirčių, vaizdingų aprašymų, kur per kraštą keliaujama ne turistų nutryptais keliais. Tai – tarsi kelionė į pilną paslapčių realybę, kur susipina turtinga persų kultūra, skleidžiasi kvapai, žydi sodai, kur autorius vaikštinėja ištuštėjusiuose naktiniuose turguose, šoka vestuvėse, jo kelyje – mauzoliejai ir mečetės, Persijos įlankos miesteliai ir Teherano megapolis. Na, ir svarbiausia, žmonės, kurie – tiesiausias kelias į šalies pažinimą. Autorius rašo labai gyvai, kelionės įspūdžius supindamas su bandymais suprasti save toje kultūroje, toje žemėje. Tai – tarsi savotiškos kelionių meditacijos.
Dar vienas lietuviškas žvilgsnis į gyvenimą Irane – Ritos Matulionytės „Kerintis Iranas“ („Aukso pieva“, knygos apžvalgą galite perskaityti čia). Autorė turėjo galimybę neblogai pažinti Iraną, ji gyveno iraniečių šeimoje, tyrinėjo persų literatūrą. Knygą ji rašo su akivaizdžia meile Iranui, tačiau kartu neužmerkia akių ir į tai, kas šioje šalyje blogo, kokios tamsiosios gyvenimo šioje šalyje pusės. Knygoje autorė stengiasi perteikti kaip įmanoma platesnį vaizdą apie Iraną, ji rašo apie jo turtingą istoriją, kultūrą, religiją, gamtą, klimatą, santykius šeimoje, maistą, meną, aprangą, šventes, viską stengdamasi pateikti neakademine kalba, iliustruodama ir savo pačios patirtimis šioje šalyje. Įdomu ir tai, kaip ji neigia dažnai vyraujančius stereotipus apie šią šalį, ir kūrinys gali būti puikus būdas pažinti šios šalies žmonių mentalitetą.
Knygos anglų kalba
Apie Iraną išleista daugybė knygų anglų kalba, iš jų atrinkau keletą, kurias teko skaityti ir kurios padarė įspūdį. Pirmiausia rekomenduočiau perskaityti legendinio lenkų žurnalisto, rašytojo Ryszardo Kapuscinski knygą „Shah of Shahs“. Žurnalistas kaip niekas kitas sugebėdavo savo knygose, užfiksuodamas svarbius pasaulio įvykius, papasakoti apie juos labai įtraukiančiai, lengva plunksna, jo pasakojimas intensyvus, sudarytas iš daugybės kasdienybės detalių, susitikimų su žmonėmis. Knygoje jis ne tik iš vidaus aprašo šacho žlugimą ir islamo revoliuciją, bet ir rodo, kaip tai paveikė žmonių gyvenimus, kokios buvo šių pokyčių priežastys. Norintiems pajausti tų laikų nuotaikas, tarsi išvysti tai savo akimis, ši knyga labai verta dėmesio.
Iš naujų knygų, skirtų Irano temai, rekomenduočiau Scotto Andersono „King of Kings“, kuri jau pakliuvo į įvairius geriausių praėjusių metų negrožinių knygų sąrašus. Ši knyga padeda geriau suprasti įvykius, privedusius prie revoliucijos Irane ir kartais rekomenduojama kaip kūrinys, puikiai papildantis R.Kapuscinski knygą. Knygoje jis analizuoja to laiko diplomatiją, vietos ir tarptautinį politinį klimatą, Šaltojo karo įtampas, Irano visuomenės situaciją tuo laiku ir aiškinasi, kaip Iranas tapo tokiu, kokiu jis buvo pastaruosius kelis dešimtmečius. Knyga parašyta labai įtraukiančiai, ją gali skaityti kone kaip trilerį, ir ji rekomenduojama norintiems suprasti ne tik Irano, bet ir visų Artimųjų Rytų istoriją.
Norintieji suprasti ir ankstesnius įvykius Irane, turėtų atkreipti dėmesį į Stepheno Kinzerio knygą „All the Shah's Men“. Šiame kūrinyje koncentruojamasi į 1953 metų perversmą Irane ir tai, kaip šachas perėmė valdžią šalyje. Autorius pabrėžia JAV vaidmenį šiuose įvykiuose, slaptas operacijas ir politines intrigas. Šis kūrinys padeda paaiškinti antiamerikietiškas nuotaikas šioje šalyje, suvokti, kokiu pagrindu susiformavo režimas, išlaikęs iki pat islamo revoliucijos. O kartu perteikia ir platesnį vaizdą apie JAV slaptąsias operacijas ne tik Irane, bet ir kitose pasaulio šalyse.
Norintys gilesnio žvilgsnio į Irano politiką gali perskaityti Vali Nasr knygą „Iran's Grand Strategy“. Jei kituose rekomenduotuose kūriniuose daugiausia rašoma apie režimų pokyčius, revoliucijas, perversmus, tai šios knygos autorius analizuoja tai, kaip dabartinis režimas mato savo politiką, kaip išnaudoja ideologiją, aprašo svarbiausius šio laikotarpio įvykius (tarkime, karą su Iraku). Knyga gali padėti suvokti tiek konkrečius Irano veiksmus, tiek ilgalaikę strategiją, o kartu padeda prognozuoti, kas gali įvykti ateityje.
Visai kitokio pobūdžio, kur kas lengvesnis yra Stephano Ortho kūrinys „Couchsurfing in Iran“. Galbūt čia ir nerasite gilesnio žvilgsnio į šios šalies istoriją, sudėtingas socialines, politines problemas, tačiau joje perteikiami autoriaus įspūdžiai – tai, ką jis pamatė keliaudamas po Iraną, susitikdamas su žmonėmis, dalyvaudamas pogrindiniuose vakarėliuose, būdamas kelyje. Viena yra šalies valdžia ir ją palaikantys žmonės. Kita – žmonės, kurie visgi sugeba nepaisyti draudimų, gyventi nematomą viešumoje gyvenimą. Autorius keliavo prieš keletą metų, ir dabar situacija jau, žinoma, visiškai kitokia, tačiau dabartinių įvykių kontekste verta paskaityti tokias knygas kaip ši, kad praplėstum savo akiratį apie šią šalį ir jos žmones.
