Dabar populiaru
Publikuota: 2019 lapkričio 12d. 17:08

Komiksų kūrėjas Gipi: „Užuot užrašęs žodžiais pasirinkau piešinį, bet tai yra pasakojimo dalis“

Garsus italų komiksų kūrėjas Gipi
Leidėjų nuotr. / Garsus italų komiksų kūrėjas Gipi

„Mane žavi sugrįžusiųjų iš karo istorijos, jos pasakoja apie tai, ko, labai viliuosi, man niekada neteks patirti. Mane domina ne tiek dokumentinė, kiek žmogiškoji, kasdieniškoji pusė“, – interviu sakė garsus italų komiksų kūrėjas Gipi arba Gianas Alfonso Pacinottis.

– Perskaičius grafinį romaną „vienaistorija“ apima keista baimė: baimė sulaukti 50-ies. Ir Jūsų gimimo data išduoda tam tikrą paralelizmą su pagrindiniu romano personažu. Nejau taip siaubinga sulaukti penkiasdešimties?

– (Juokiasi). Mano padėtis truputį ypatinga. Aš neturiu vaikų. Paprastai žmonės, įveikę pusę amžiaus ir pasukę senatvės link, pamiršta savo amžių ir paguodą randa tėvystėje. Esu bevaikis ir neturiu galimybės nutolti nuo savęs, nuo savo egzistencijos rūpindamasis kažkuo kitu. Galynėjuosi su savo kūnu ir smegenimis lygiai kaip paauglystėje.

– Vadinasi, esama panašumų tarp Jūsų ir knygos „vienaistorija“ veikėjo?

– Taip, ta prasme, kad šis romanas atsirado po priverstinės 5 metų pertraukos nuo piešimo. Pagrindinis knygos personažas patenka į beprotnamį. Jei bandau apibendrinti savo patirtį, matau, kad istorijų kūrimas pareikalavo iš manęs daug energijos, kad patį gyvenimą ir mano laimės pojūtį nulėmė tai ką, pasakoju. Keista, jei pagalvoji. Tiesa ta, kad piešimas griovė mane iš vidaus. Tarsi mano gyvenime daugiau nieko nebūtų buvę, vien tai. Ši mintis mane gąsdino.

– „vienaistorija“ kupinas simbolinių vaizdinių: nuogas medis, degalinė... Ką jie reiškia?

– Pasikartojantys degalinės vaizdai knygoje ‒ paslaptis man pačiam. Vienintelis paaiškinimas, kurį sau randu, tai mano aistra Giuseppe Bartolini kūrybai. Tai mano Maestro, žmogus, iš kurio daug išmokau (jam to nežinant). Bartolini piešti degalinių vaizdai dar vaikystėje įsispaudė man į atmintį. Kartą tėvas, nerimaudamas dėl mano užsidegimo tapti menininku, nusivedė mane pas Bartolinį, kad šis tartų žodį ‒ turiu aš talentą ar ne. Nepamenu verdikto, bet manau viskas baigėsi (kitaip ir negalėjo būti) nejaukia tyla. Nudžiūvęs medis susijęs su negalėjimu turėti vaikų, tapti tėvu, bent jau biologiniu. Esu daugybę kartų piešęs nudžiūvusį medį, mėgindamas perteikti šią tuštumą. Sužinojęs apie savo sterilumą, maniau, kad Gamta manęs nekenčia. Tai buvo giliai įsišaknijęs skausmas ir man prireikė laiko, kad su tuo susitaikyčiau. Dirbti prie šios knygos man padėjo. Kaip kadaise darbas prie grafinio romano „S.“, apie mano tėvą, padėjo man susitaikyti su tėvo netektimi. Kartais šis amatas turi teigiamą šalutinį poveikį.

– Manote, kad knygos „vienaistorija“ kūrimas pasitarnavo Jums kaip savotiška terapija?

– Dar negaliu į tai atsakyti. Bet tikiu, kad knygos kūrimas leido man naujai save atrasti ir išsiaiškinti, kaip pasakoti istorijas per komikso žanrą. Nepaprastai sunku atsakyti į klausimą „Kas tu esi?“, o gal ir klaidinga žinoti atsakymą. Tačiau iki šiol visad atsakydavau: „Esu komiksų kūrėjas, piešiu istorijas“. Ir kada visas šis procesas užstrigo, nebeturėjau atsakymo, supranti? Dvidešimties normalu nežinoti, kas tu toks ir ko nori iš gyvenimo, bet sulaukus penkiasdešimties tai baugina. Bet man padėjo... reikėjo, kad atleisčiau sau ir kitiems tam tikrus dalykus, iš mano privataus gyvenimo, gal tik man regimus dalykus.

– Vartant grafinį romaną „vienaistorija“ stulbina akvareliniai, kone meditaciniai kraštovaizdžiai, pertraukiantys pasakojimo srautą. Kaip Jums pavyko sukurti pusiausvyrą tarp naratyvinės ir vaizdinės knygos plotmių?

– Kuriant pasakojimą man nepaprastai svarbi elementų dermė. Kartais komiksų pasaulyje, kuris tebėra barbarų žemė, diskutuojama apie grafinę kokybę: ar komiksas gerai nupieštas, ar blogai. Dažnai pražiūrime esmę, tai, jog komiksas „gerai“ nupieštas tada, kai vaizdinė dalis yra tobulai funkcionali pasakojamai istorijai. Knygoje „Vienaistorija“ vaizdinės dalys yra pajungtos naratyviniam registrui: penkios kraštovaizdį kuriančios akvarelės nėra joks „estetinis priedas“ – tai pati pasakojimo širdis: užuot užrašęs žodžiais, pasirinkau piešinį, bet tai yra pasakojimo dalis.

– Ar norint kurti komiksus būtina turėti literatūrinį, istorinį ar meninį pasirengimą? Kaip visa tai persipina kūrybiniame procese?

– Mano akimis, komiksai turi kiek agresyvią, anarchinę pusę, kurią reikėtų išsaugoti. Ta prasme, norėčiau, kad komiksai išliktų nutrūktgalvišku žanru. Greta žinių ir techninių įgūdžių, pirmiausia, manau, turi turėti, ką pasakyti, vidinę būtinybę kurti. Tik tada gali sau leisti infantilų braižą ar „kreivą“ rašyseną, bet sąmoningumo reikia visada. Praeityje maniau, kad kūryboje privalu būti ne tik nuoširdžiu, bet ir akiplėša, tik taip komiksų publika tave pamils. Šiandien tikiu, kad pakanka nuoširdumo.

Dažnai pražiūrime esmę, tai, jog komiksas „gerai“ nupieštas tada, kai vaizdinė dalis yra tobulai funkcionali pasakojamai istorijai.

– Esate sakęs, kad Jūsų gyvenime galima brėžti prieš ir po dalyvavimo Jus išgarsinusioje TV laidoje „Barbarai ateina“ (2008 m.), kas praktiškai sutapo su Jūsų pasitraukimu iš komiksų penkeriems metams. Kodėl būnant dvidešimties svajojame apie tam tikrą stabilumą ir garantijas, laukiame, kad mūsų darbas būtų pripažintas, o kai galiausiai tai išsipildo, kažkas netikėtai mus blokuoja? Skamba kaip paradoksas...

– Nežinau. Viena vertus, kai tavo kūryba sulaukia dėmesio, esi skaitomas autorius, tai suteikia tau tam tikrą saugumo ir ramybės jausmą. Kita vertus, šis amatas primena ilgą kelionę, tarsi turėtum įveikti begalę kilometrų. Nežinai, kur keliauji, tačiau beprotiškai mėgaujasi pro šalį plaukiančiu kraštovaizdžiu, be to, pakeliui randi puikių viešbučių, kur apsistoti. Pripažinimo rizika ‒ užstrigti ilgėliau viename šių viešbučių.

– Bet turbūt visada svajojote nuvykti ten, kur šiandien esate?

– Dėl vieno dalyko jaučiuosi labai laimingas: man pavyko surasti savo balsą. Taip, tai svarbu, jaunystėje dėl to daug kankinausi. Svarbu ne tai, spausdina tave ar ne, moka tau ar ne... Kaip kūrėjas jautiesi kažko kito atspindys, primenantis tą ar aną. Dar ir šiandien manyje atsispindi mylimi dalykai, skaitomi autoriai ar iliustratoriai, nuo to nepabėgsi, tačiau anksčiau kankinausi nerasdamas savo autentiškos linijos ar žvilgsnio, ir ypač nemokėdamas atsiplėšti nuo visko. Šiandien esu laisvesnis. Šiandien piešdamas neklausiu save, kas esu ar koks aš iliustratorius. Pripažinimas sušildo, bet manau, jame esama pavojingos pusės, ypač mano charakterio kūrėjams, t. y. pripažinimas gali tave blokuoti.

– Kodėl savo darbuose nuolat grįžtate prie karo temos?

– Į karo tematiką žvelgiu iš dviejų skirtingų perspektyvų. Viena vertus, mano kaip berniūkščio kasdienybė, esu užaugęs su pasakojimais apie karo metus, kieme mėgome žaisti karą, Antrasis pasaulinis karas galų gale buvo praūžęs ne taip ir seniai. Vaizduoti karą buvo mūsų vaikystės dalis: piešti kareiviškas uniformas, tankus ‒ estetinė pusė. Kita vertus, visi mano tėvo pasakojimai sukosi apie anuos laikus, pasakojimai apie žmogiškumą, augau maitinamas tomis vertybėmis... Tėvui teko sprukti laukais šaudant vokiečių kulkosvaidžiui MG 34, tuo tarpu man problema jaunystėje buvo, kad nepavyko rasti „Joy Division“ disko ar kažkas panašaus. Supranti, ką noriu pasakyti? Todėl kai noriu permąstyti asmeniškus jausmus ar patirtis, dažniausiai fonui renkuosi karą.

– Kokią vietą Jūsų kūrybiniame procese užima grožinė literatūra, istorinės medžiagos rinkimas ar iliustracija?

– Skaitau daug istorinės literatūros, domiuosi Antruoju pasauliniu karu, Vietnamu ir Irako karu. Mane žavi sugrįžusiųjų iš karo istorijos, jos pasakoja apie tai, ko, labai viliuosi, man niekada neteks patirti. Mane domina ne tiek dokumentinė, kiek žmogiškoji, kasdieniškoji pusė. Kalbant apie dailę, didelę įtaką man padarė Davidas Tindle’as, kurio asistentu dirbau kurį laiką, artimas Franciso Bacono ir Luciano Freudo bičiulis. Taip pat Riccardo Mannelli. Jų dėka supratau, ką reiškia būti dailininku, ne vien meninėje plotmėje, bet ir savo požiūriu į gyvenimą, visišku atsidavimu. Mane visada žavėjo žmogiškoji menininkų pusė. Mąstau apie Claude’ą Monet, rašantį žmonai iš nevilties, jog nepavyksta perteikti atmosferinės variacijos, arba Jacksoną Pollocką. Tai menininkai, siela ir kūnu besigalinėjantys su materija – mane jaudina jų istorijos ir kūrinių didybė. Kuriantis žmogus visada gyvena galimo pralaimėjimo akivaizdoje, bet priverstas niekada nenuleisti rankų, nuolat atnaujinti savo kūrybinį iššūkį. Kitaip jis negali.

Cristinos Zuppos nuotr./Komiksų kūrėjas Gipi
Cristinos Zuppos nuotr./Komiksų kūrėjas Gipi

– Kaip Jūsų grafiniai romanai pasitinkami už Italijos ribų?

– Prancūzijoje esu gavęs svarbių apdovanojimų, tokių kaip Premio Goscinny už geriausią knygą (2006 m. už knygą „Užrašai vienai karo istorijai“). Žinoma, Prancūzijoje visai kitaip žiūrima į komiksus, sudaromos puikios sąlygos lavintis nuo pat mažų dienų. Komiksų pasirinkimas knygynuose milžiniškas, įvairaus amžiaus skaitytojams. Kita vertus, stipri komiksų tradicija verčia prancūzus skeptiškiau žiūrėti į eksperimentavimą. Sėkmė JAV mane patį nustebino, bet patvirtino naratyvinės ir vizualinės raiškos svarbą: man rašė skaitytojai iš Meino valstijos, jie atpažino save tam tikrose situacijose, kurias piešiau galvodamas apie Pizos periferiją. Pietų Korėjoje mane pasitiko paauglių eilės, kantriai laukusios autografo. Knyga Sūnų žemė jiems buvo kvietimas maištauti ir svajoti apie laisvę. Geras jausmas: knyga palieka namus ir keliauja ten, kur niekada pats nesu buvęs, žadindama nenuspėjamas reakcijas, priklausomai nuo vietos tradicijų ir kultūros.

Partnerio turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

00:52
08:29
03:24

Esports namai

Maistas