Eklektikų sąjunga – tai kūrybinis pokštas, rimtai nerimtas literatūrinis sambūris, įkurtas 1973 m. Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto studentų: Kazio Jonušo, Juozo Erlicko, Kęstučio Kaminsko ir Antano A.Jonyno.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Ši neformali grupė gyvavo apie dešimt metų, intensyviausiai – studijų laikotarpiu. Vėliau ji po truputį blėso – kaip teigė patys pašnekovai, su kiekvienais metais vis labiau nugalėjo buitis ir darbai. Besijuokdami jie skaidrino savo pačių niūrią sovietinę būtį. Parodijuodami socialistinę literatūrą bei kitas kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo apraiškas, prisidengę iškalbingais slapyvardžiais, kurių atsiradimo istorijos svyravo nuo bulviakasio iki sumaišytos egzamino temos, jie kartu kūrė: leido laikraštį „Čiuvakų tiesa“, rašė poeziją, operas ir net romaną.
Pokalbyje prisiminimais apie Eklektikų sąjungą dalijosi trys buvę šio sambūrio nariai: Antanas A.Jonynas, Kazys Jonušas ir Kęstutis Kaminskas.
Grupės idėja užgimė po vakarėlio
Studijų metais visi keturi buvo bendrakursiai. Linksmas ir jaunatviškas maištas prasidėjo būtent tuo laikotarpiu. „Susikūrėme 1973 m. kovo 9 d., labai vėlai vakare – galbūt jau buvo ir dešimtosios dienos pradžia. Su Kaziu Jonušu ėjome iš vakarėlio per dabartinį Žaliąjį tiltą ir turėjome išsiskirti: vienam reikėjo važiuoti į vieną pusę, kitam – į visiškai priešingą. Tuomet nusprendėme, kad reikia rasti vietą, kur galėtume reguliariai susitikti ir pradėti rašyti ką nors antitarybiško. Pasitarę su Kaziu, svarstėme, ką dar galėtume pakviesti prisijungti – tokius žmones, kuriais galėtume pasikliauti. Galiausiai nusprendėme kviesti A.A.Jonyną ir J.Erlicką“, – prisiminimais dalijosi K.Kaminskas.
Prozininkas taip pat pasakojo apie vidinę grupės politiką ir tradicijas. Panašu, kad kūrybiniame procese nebuvo vengiama svaigiųjų gėrimų, kuriuos patys Eklektikų sąjungos nariai šmaikščiai vadino „arbata“. Tam organizacijos darbų dalijimosi sistemoje net buvo numatytas ministro statusas.
„Pradžioje mes rinkdavomės kartą per savaitę, tada imdavom gerti „arbatą“ ir rašyti kūrinius. Visi savo eklezijose turėjome pasiskirstę pareigas. Būdavo išrenkamas prezidentas, „stukačius“, taip pat vyno ir tabako ministrai – visi atsakingi už savo sričių netrikdomą veikimą. Skundikas buvo būtinas, nes paprastai ten, kur trys menininkai, ketvirtasis turi būti išdavikas. Taigi, laikėmės visuotinių papročių“, – teigė K.Kaminskas.
Socialistinio pasaulio absurdas
Totalitarinės sistemos rėmai ir ideologinis diktatas tapo postūmiu Eklektikų sąjungos nariams imtis kūrybinės veiklos – rašymo bei satyrinės valstybės veiklos kritikos. Pasak K.Jonušo, pati tikrovė buvo eklektiška: „Užteko vieno dėmens, ir sovietinė pompastika pereidavo į visišką absurdą. Tuo metu aplinka buvo stipriai atsibodusi – norėjosi iš jos pasityčioti. Būtent absurdas ir tapo varomąja kūrybos jėga. Norėjosi, kad visa tai, kas supa, įgytų meninę išraišką“.
„Tas laikas, kuriame gyvenome, nebuvo labai smagus ar linksmas. Kita vertus, ir mūsų studijos – nors jos buvo įdomios ir naudingos – turėjo keletą privalomų dalykų, kurie varė į neįtikėtiną nykumą. Turiu omenyje „Partijos istoriją“, „Visuomenės mokslus“ arba „Karo mokslus“ – reikėdavo juose išsėdėti kiekvieną pirmadienį nuo ryto iki vakaro. Tai tiesiogiai veikė mūsų nuotaiką. Šioje socialistinio realizmo erdvėje norėjosi truputį kitaip pasižiūrėti į pasaulį – pasityčioti iš to, kas supa, nes tikrovė buvo niūri. Gali pasirodyti, kad mes buvome disidentai, bet, tiesą sakant, taip nebuvo. Paprasčiausiai aplinka buvo labai nyki, ir mums norėjosi iš jos pasišaipyti. Nors, žvelgiant iš dabarties perspektyvos, galvoju, kad kartais galbūt elgėmės per drąsiai“, – svarstė A.A.Jonynas.
Įvairios maišto formos
Jaunuoliai maištavo pasitelkę ne tik rašomąją mašinėlę, bet ir peilius. „Tuo metu gyvenome Markučiuose dviese su J.Erlicku. „Vagos“ knygyne buvo labai populiarus Brežnevo plakatas, kuriame jis vaizduojamas su visais savo medaliais. Mes nusipirkome šį plakatą, pasikabinome jį ant medinių durų ir mėtėme į jį peilius. Visos durys buvo suvarpytos“, – su šypsena prisiminė K.Kaminskas.
Vienas svarbiausių sąjungos kūrinių buvo laikraštis „Čiuvakų tiesa“. Jis šmaikščiai atspindėjo to meto realybę. Deja, savo kūryba pasidalinti su platesne auditorija sąjungos nariai negalėjo: kiekvienas iš 43 leidinio numerių buvo išleistas vos vieno egzemplioriaus tiražu. Žinoma, turinio aštrumas ir akivaizdus antisovietinis požiūris tikrai nebūtų likęs nepastebėtas atitinkamų tarnybų pareigūnų.
„Kūryba dalinomės tik tarp savęs, ji neišėjo už mūsų keturių rato. Vis dėlto sunku patikėti, kad aplinkiniai nieko nesužinojo. Gal mums tiesiog pasisekė? Nė vienas dėl Eklektikų sąjungos nesulaukė problemų. Labai akivaizdus sėkmės ženklas buvo ir tokia istorija: „Mes vis eidavome į Karininkų namus, kur iki vėlumos veikė kavinė.
Tą vakarą vėl prisiragavome „arbatos“, gan pigiai užkandom. Išėję iš kavinės sugalvojome padainuoti „1, 2, 3… graži Lietuva“. Ties Pamėnkalnio gatve mus išgirdo milicininkai, tad nutarėm bėgti. Viskas baigėsi ties KGB rūmais, kur mus apsupo ir teko pasiduoti. Pasisekė tik todėl, kad jie nesuprato lietuviškai ir nežinojo, ką mes dainavome. Būtų suėmę už partizaniškas dainas“, – pasakojo K.Kaminskas.
