A.Shibli gyvena tarp Jeruzalės ir Berlyno. „Menka detalė“, anot autorės, rašyta apie 12 metų. Vilniuje susitikusi su skaitytojais A.Shibli teigė, kad kai kurie jos draugai nė nesitikėjo, kad ji romaną galiausiai pabaigs, o kiti svarstė, ar ji apskritai rašanti. Autorė ieškojo tinkamų žodžių, tono tam, ko išsakyti kalba, žodžiais gali būti nė neįmanoma.
Knygos veiksmas prasideda 1949-ųjų vasarą, metai po karo, palestiniečių vadinamo „nakba“ – katastrofa. Izraelis renkasi kitus žodžius – „Nepriklausomybės karas“. Žodžiai ir formuluotės, kalbos įtaka A.Shibli svarbi.
Romane ką tik susikūrusio Izraelio kariuomenė šukuoja dykumas ieškodama beduinų. Užpuolę vieną kaimą jį išžudo, o į nelaisvę paima jauną merginą. Ją prievartauja ir galiausiai nužudo. Pirmoje dalyje nutinkanti istorija yra paremta faktais, vyrai vėliau buvo Izraelio teismo nuteisti už nužudymą, bet ne už prievartavimą.
A.Shibli šiuos įvykius pasakoja pasitelkusi vaizduotę. Tekstas – reportažiškas, tiksliai aprašantis, atrodo, kad atsijęs nuo įvykių. Žodžio „prievarta“ jame nėra, tik smulkiai aprašomas pakartotinis geležinės lovos girgždėjimas.
Antrojoje dalyje, praėjus dešimtmečiams, bevardė moteris, palestinietė iš Ramalos perskaito apie šį įvykį laikraštyje. Ją apsėda ši „menka detalė“.
Romanas sulaukė tarptautinio pripažinimo – buvo nominuotas JAV „National Book Award“ vertimų kategorijoje ir pateko į „International Booker Prize“ ilgąjį sąrašą. Į lietuvių kalbą jį iš arabų kalbos išvertė Julija Gulbinovič, 2023-aisiais išleido leidykla „Rara“.
2023-aisiais A.Shibli buvo įsukta į nemenką skandalą Frankfurto knygų mugėje, kurioje jai turėjo būti suteiktas „LiBeratur“ prizas. Jis teikiamas ypatingos prozos kūrėjoms iš Afrikos, Lotynų Amerikos, Azijos ir arabiškojo pasaulio šalių. Pats apdovanojimas nėra kuo nors labai išskirtinis, teikiamas tik nuo 2013 m., bet ažiotažas po sprendimo Frankfurte šio prizo neįteikti A.Shibli pranoko visų įsivaizdavimus.
Vokiečių spaudoje, net ir pripažįstant išskirtinę romano literatūrinę vertę, buvo kalbama apie tai, kad tuomet įteikti prizą A.Shibli nedera dėl „Hamas“ sukelto karo su Izraeliu. Kai kurie vokiečių žurnalistai romaną vadino „antisemitiniu“. Filosofas Slavojus Žižekas „skandalingu“ pavadino sprendimą apdovanojimo ceremoniją mugėje atšaukti. Savo neigiamą nuomonę apie prizo neįteikimą išreiškė ir Nobelio literatūros premijos laureatės Annie Ernaux ir Olga Tokarczuk.
Spektakliui Jaunimo teatre režisierius A.Juška ėmėsi romano medžiagos klausdamas: „Kaip pasakoti apie smurtą? Kur yra riba, kurios negali įveikti pasakojimas, menas, empatija? Nuo istorijos, kurios pasakoti negalime ir kurios nepasakoti taip pat negalime.“
Pokalbis su rašytoja – apie kalbos ribas, kūną kaip politinę erdvę, pasirinktą knygos toną, nusikaltėliui „suteikiamą balsą“ ir kaip ji vertina Lietuvoje pamatytą spektaklį.
-
Nobelio literatūros premijos laureatas László Krasznahorkai: „Ši Vengrijos valdžia – klinikinis atvejis“
-
Režisierius Nadavas Lapidas: „Pasaulio beprotybė yra tapusi kasdienybės rutina“
-
Filmo „Meno karas“ režisierius Andrzejus Miękus: „Menas ir kultūra yra vienas pagrindinių agresoriaus taikinių“
– Romano „Menka detalė“ pasakojimo būdas atrodo atsijęs nuo jame vaizduojamų įvykių: emociškai, stilistiškai, beveik fiziškai. Kai jį rašėte, kokį vaidmenį jums atliko šis tonas? Ar tai buvo etinis ar estetinis pasirinkimas? O gal visai kitoks?
– Manau, kad šis klausimas yra ne apie atsietumą nuo įvykių, o apie tai, kas negali būti išreikšta kalba. Romanas parašytas remiantis šiuo suvokimu – neturime prieigos prie nužudytųjų kalbos, net prie paties skausmo – tiek savo, tiek kitų. Paprasčiausią pavyzdį galime atrasti kasdienybėje: kai patiriame skausmą, pradedame prarasti kalbą ir grįžtame prie nesuprantamų dejavimo garsų.
– Pirmoji romano dalis parašyta iš nusikaltėlio perspektyvos, beveik klinikiniu tonu. Ar jaudinotės dėl to, kad suteikiate erdvės ar dėmesio šiam balsui? Kodėl nusprendėte tai padaryti?
– Ši dalis nėra apie tai, kad suteikiu nusikaltėliui balsą, o veikiau apmąstymas apie tai, kaip nusikaltėlis gali turėti balsą, o auka lieka be jo. Teko susipažinti su šia tikrove lingvistiniu lygmeniu. Su ja susiduriu ir dabar, ji tęsiasi iki šiol: kaip įtikinamai nusikaltėliai kalba apie savo nusikaltimus ir jų „pagrįstumą“ ir „racionalumą“, o tie, kurie kenčia, turi vos pastebimą vietą, ir tai iš tikrųjų leidžia nusikaltimams toliau būti vykdomiems.
Kiekvienas iš mūsų gerai suprantame – esame ir nusikaltėliai, ir aukos, gebantys sukelti skausmą kitiems ir patirti skausmą savo kasdienybėje.
Pradėdama rašyti susidūriau su klausimu: kokią literatūrą toks suvokimas galėtų leisti ir sukurti? Atsakiau: nusikaltėlių kalbos aiškumas ir nukentėjusiųjų pasakojimo nepatikimumas bei nerangumas.
Tačiau ši mintis neturėtų būti priskirta vienam asmeniui. Kiekvienas iš mūsų gerai suprantame – esame ir nusikaltėliai, ir aukos, gebantys sukelti skausmą kitiems ir patirti skausmą savo kasdienybėje.
– Romane labai mažai psichologinio aiškinimo – retai „įeiname“ į veikėjų vidinius pasaulius. Ką jums kaip rašytojai leidžia šis atstumas?
– Šis sprendimas yra padiktuotas romano turinio ir formos, o ne iš anksto apgalvotas. Tai, kad tam tikrų personažų vidinės erdvės lieka nepasiekiamos, yra glaudžiai susiję su tuo, kas jie yra, ką jie veikia ir koks likimas jų laukia, – o ne su sprendimu, kuris jiems buvo primestas iš išorės. Ar galime kada nors turėti prieigą prie nužudyto žmogaus vidinio pasaulio? Ar galime turėti prieigą prie veikėjo, kuris atsisako matyti ką nors, išskyrus paviršių, vidinės erdvės?
– Smurtas romane nėra demonstratyvus. Jis yra procedūrinis, beveik administracinis. Kodėl jums buvo svarbu rašyti apie smurtą būtent taip?
– Tai yra tai, kuo veikėjai užsiima ir kuo yra įsitikinę. Svarstau apie neįmanomybę pastebėti savo pačių vykdomą smurtą. Manau, kad taip yra su visais, kurie sužeidžia kitus: jie niekada to nemato kaip smurto. Romanas seka būtent šiuos veikėjus, o ne tai, ką aš, kaip žmogus, galvoju apie smurtą.
– Nusikaltėlio kūnas – jo diskomfortas, liga, jautrumas – aprašomas detaliai, o auka lieka beveik neįvardyta ir tyli. Ką tyrinėjote per šią dispropociją?
– Tai yra būdas, kuriuo nusikaltėliai, arba smurtautojai, suvokia savo aukas – kaip abstrakcijas, nevertas būti įvardytomis, pastebėtomis ar išklausytomis.
– Abi romano dalys giliai susijusios su kūnais: apnuogintais, kontroliuojamais, pažeidžiamais. Ar rašydama mąstote apie kūną kaip apie politinę erdvę?
– Jei žiūrime į kūną kaip į vietą, kurioje atsispindi visi gyvenimo elementai, galime jame atvaizduoti ekonominį, socialinį ir religinį pradą, o ne tik politinį.
Politinis pradmuo iš tikrųjų gali būti mažiausiai matomas supaprastinta politikos prasme. Veikiau tai politika ta prasme, kaip ji judina kūną ir projektuoja jo gyvenimą iki smulkiausios detalės, įskaitant tai, kada praustis ir būti prausiamam.
Romanas seka pasakojimą apie, kaip istorija nesuteikia vietos tokioms marginalinėms ir menkoms detalėms.
– Visa antroji dalis prasideda trumpa laikraščio žinute – „menka detale“ iš istorijos archyvo. Kas jus traukia prie šių nepastebėtų, beveik nematomų istorinių pėdsakų?
– Romanas seka pasakojimą, kuris kalba apie tai, kaip istorija nesuteikia vietos tokioms marginalinėms ir menkoms detalėms. Didžiosios detalės yra kontroliuojamos galingųjų, kurie taip pat kontroliuoja ir istorijos rašymo priemones. Gali būti, kad tik literatūra gali suteikti vietą tam, kas menka ir maža, ir pati gimti iš to (kas menka ir maža – 15min).
– Pasakotojos tyrimas yra obsesyvus ir rizikingas, tačiau niekada neveda prie sprendimo ar užbaigtumo. Ar jums buvo svarbu priešintis „praeities atgavimo“ idėjai? Ir jei taip, kodėl?
– Manau, romanas labiau susijęs su laiku kaip tokiu, o ne su praeitimi, dabartimi ir ateitimi kaip kažkuo, ką galime matuoti taip, kaip paprastai matuojame laiką – valandomis, dienomis, mėnesiais ir metais.
Romanas atskleidžia ir bando suprasti, kaip laiką galime matuoti pagal pokyčius, vykstančius kalboje. Vienu metu šuns lojimas gali reikšti vieną, o kitu metu reikšti visai ką kitą.
Arba ką sakinys „Žmogus, o ne tankas nugalės“ gali mums pasakyti apie laiką per savo reikšmės pokytį – dabar, šiandien, ir daugiau nei prieš septynis dešimtmečius.
– Ar matote literatūrą kaip būdą mesti iššūkį oficialiems archyvams – ar labiau kaip jų ribų atskleidimą?
– Iš tiesų literatūra gali būti vieta, kuri priima ir net brangina tai, kam gali nebūti leista vietos istoriniuose pasakojimuose, įskaitant archyvus.
– Kaip tikitės, kad skaitytojai priims šį romaną – su diskomfortu, pykčiu, tyla? Ar yra tam tikras skaitymo būdas, kurį įsivaizduojate ar trokštate?
– Tai yra skaitytojų reikalas. Bet kuris romanas priklauso skaitytojui, tad galimybių, kaip su juo būti, yra tiek, kiek yra skaitytojų. Tas, kuris parašė, gali būti tik viena šio atviro skaitymo dalis.
Esu tiesiog dėkinga už patį skaitymo veiksmą – tai veiksmas, kurį pati be galo branginu.
– Kokių atsiliepimų ir nuomonių jau girdėjote iš savo skaitytojų? Ką jie pabrėžia, kai išsako savo nuomonę apie knygą?
– Kai kas nors, perskaitęs bet kurį mano kūrinį, pradeda kalbėti apie tai, ką pajuto, stengiuosi vietoj to paklausti apie juos pačius. Tai jų skaitymas, tai jų pačių esmė, ir aš esu tiesiog dėkinga už patį skaitymo veiksmą – tai veiksmas, kurį pati be galo branginu. Tokiu atveju su jais mezgu santykį kaip skaitytoja, kaip ir jie, o ne kaip tekstų, kuriuos jie skaitė, autorė.
– Ar „Menkos detalės“ rašymas pakeitė jūsų požiūrį į tai, ką literatūra gali ir ko negali padaryti istorinio smurto akivaizdoje?
– Šis romanas nesiekia tyrinėti istorinio smurto. Jis tyrinėja smurtą, slypintį kalboje ir pasakojime – ir kartu pasakojimo neįmanomumą, kai aukos balsas nepasiekiamas. Romanas klausia, kokia literatūra įmanoma tarp šių dviejų polių.
– Koks buvo jūsų įspūdis apie režisieriaus Adomo Juškos spektaklį? Ar turėjote kokių nors konkrečių reikalavimų ar lūkesčių prieš spektaklį?
– Tikėjausi, kad A.Juška ir visa komanda paims romaną ir pavers jį savu, ir būtent taip ir atsitiko – buvau įkvėpta to, ką jie sukūrė, tokiu laipsniu, kurio nesitikėjau ir neįsivaizdavau.
