Gali būti, kad panašiai neracionalios yra ir kitos rašytojos; mes dėmesį skiriame ne visai tam, kas svarbiausia (tiesa, tikrai ne visos). Gali būti, apie teksto (kaip ir apie medžiagos) sąrangą kai ką esu sužinojusi intuityviai, išmokusi iš adymo ir lopymo. Kartais galvoju, kodėl tokiu būdu tarsi projektuoju save į tradicinę moterį – tikiuosi, kad tai ne vien būdas erzinti „queer“ ideologus.
Feministės dėl to gėdintų, moralizuotų – višta, gaišta laiką, užuot skaičiusi kokį Voltaire‘ą. O vis dėlto tie meditatyvūs rankdarbiai, kaip, beje, ir namų ruoša, man nuoširdžiai patinka.
Man tai ir egoistiškai smagu (siuvimas mašina primena traukinio garsus), sutaupau namų ūkyje, jaučiuosi neatitrūkusi nuo tikrovės – ekologinės katastrofos akivaizdoje turbūt išgyvenčiau. Patinka savo rankomis jausti, kaip padaromas daiktas, kas yra jo faktūra. Ne abstrakčiai, ne teoriškai.
– Vis dėlto koks yra lietuvių moterų rašytojų kontekstas: ar istorija, ar gan dar tylus feminizmas (kalbu apskritai apie žmogaus teises), ar tiesiog lytis jį išlaiko?
– Vyresniosios kartos rašytojų, kurios galėtų konkuruoti su iškiliausiais rašytojais vyrais, yra katastrofiškai mažai; literatūros institucijose (Lietuvos rašytojų sąjungoje, universitetų katedrose, literatūros institutuose) sprendžiamąją galią ir neginčijamą autoritetą, man rodos, dažniau turi vyrai, net jei moterų daugiau ir net jeigu jos vadovauja.
Vyresniosios, o ir viduriniosios, net jaunesniosios kartos rašytojos moterys dažniausiai linkusios atsiriboti nuo feminizmo idėjų, nors nėra su jomis net tinkamai susipažinusios. Dominuoja konservatyvios nuostatos, kad moteris pirmiausiai turinti atlikti „pareigą šeimai“, o talentingesni menininkai yra vyrai, todėl savo noru jiems užleidžiamos pozicijos savivaldoje ir taip leidžiama klestėti savaime suprantamoms hierarchijoms.
Vyresniosios ir viduriniosios kartos rašytojai vyrai, nors patys save pateikia kaip „labai tolerantiškus ir liberalių pažiūrų“, dalykinėje srityje neretai atskleidžia savo homofobijos, „mačizmo“, seksizmo automatizmus. Tačiau tai labiausiai susiję su bendra žmogaus teisių padėtimi šalyje ir tuo faktu, kad posovietmečiu beveik nebūta pilietinio švietimo. Taip pat su posttotalitariniu visuomenės būviu; vis dar gręžiojamasi į „puikią“ praeitį, trokštama daug ką uždrausti, turima įvairių Rytų Europai gan tipinių fantazijų apie moralės konvencijas ir nuosmukį.
Jaunoji rašytojų karta šiuo požiūriu yra smarkiai progresyvesnė, tačiau dar daug kas turi pasikeisti, kad iš feminizmo nebūtų šaipomasi, o rašytojos moterys imtų būti suvokiamos ne vien kaip akiai malonus objektas, kuris, lyg tarp kitko, dar ir moka rašyti. Gerbiu pilietinius Laimos Kreivytės, Paulinos Eglės Pukytės, Saros Poisson, Fioklos Kiurė, Aleksandros Fominos, Aušros Kaziliūnaitės, Neringos Dangvydės, Gabrielės Labanauskaitės-Dienos, Ramunės Brundzaitės ir kitų judesius.
Pati nelabai tame dalyvauju: nesu itin socialus žmogus, nuo renginių kaip tipinė „depresininkė“ patiriu atkryčius. Bet stebiu ir vertinu kai kurias jų replikas (gali būti labai atsitiktinės, vienišos, „Facebook“ tinkle). Kai ką vertinu kritiškai, kartais erzina aktyvizmo, kaip neišvengiamai kolektyvinio proceso, vulgarumas ir beskonybė.
Man labai keista, kad kai kurios feministės pripažįsta, jog tyčiotis iš LGBTQ yra tabu, tačiau patyčios iš motinystės (kuri, bent jau mano sąmonėje, gali būti panašiai neišbraukiama tapatybės dalis) yra jų norma.
– Ar buvimas mama daro įtaką jūsų kūrybai?
– Šitas klausimas visuomet kėlė nerimą – kad bus užduotas. Būna ir kita jo variacija: kas jums svarbiau – kūryba ar motinystė? Ką į tai norisi atsakyti klausiančiajam: ką jūs mieliau nusipjautumėt – ranką ar koją? Ir vis dėlto motinystė yra tapatybės dalis; su ja jau esu kita, gimdymas buvo labiau psichinis, negu fiziologinis procesas. Įdomu tai, kad vaiką kalbinu tarmiškai, suvalkietiškai, nors tą tarmę buvau ne savo noru numarinusi (mokykloje iš jos juokėsi) ir ja nesugebėjau prabilti net per Aldono Pupkio seminarus.
Matyt, kalboje neįtikėtinu būdu atsigamina šeimos moterų patirtys, žaidimai, dainos, kurias girdėjau dainuojant. Šiek tiek veikia hipsteriška panieka „supermamytėms“ – ir apie save esu tą žodį girdėjusi, ir į vartoseną (ne vien „kolumnistų“ dėka) jis baigia įeiti kaip bendrinis. Todėl viešuose pasisakymuose šiek tiek knieti smogti atgal.
Man labai keista, kad kai kurios feministės pripažįsta, jog tyčiotis iš LGBTQ yra tabu, tačiau patyčios iš motinystės (kuri, bent jau mano sąmonėje, gali būti panašiai neišbraukiama tapatybės dalis) yra jų norma. Pati motinystė anaiptol nėra toks jau taurus būvis, kaip dažniausiai apie ją šnekama. Priešingai, bent jau mano patirties lauke, ji išlaisvina žmoguje pačius agresyviausius, juodžiausius instinktus, kurių net nesitikėjai turinti.
Galimas daiktas, kiekvienas žmogus yra potencialus niekšas su žiauriais, neaiškiais instinktais; kultūra ar religija padeda juos slopinti, tačiau apskritai jie niekur nedingsta, egzistuoja kaip gamtos dalis. Motinystėje esama tos gamtiškos destrukcijos. Anksčiau daugmaž visas tikras ar tariamas traumas nurašydavai savo tėvams, o dabar supranti, kad jos keliauja jau į tavo asmeninę sąskaitą: tikrai darysi klaidų, būsi kaltinama, tavęs nekęs. Tai yra tapatybės konstrukcija ir ji negali nedaryti įtakos.
