Skaitytojų širdis pavergusioje ir prestižinių apdovanojimų pelniusioje knygoje, dabar išleistoje ir lietuvių kalba, autorė aprašo įkvepiančią kovą už teisę būti žmogumi.
– Kada atradote pomėgį rašyti? Kodėl nusprendėte rašyti knygas vaikams ir jaunimui?
– Vaikystėje trečiadieniais po pamokų leisdavau laiką vietos bibliotekoje. Skaitydavau pačias įvairiausias knygas, kartais net kelias vienu metu. Dievinau istorijas, tarsi pati išgyvendavau veikėjų nuotykius. Tai atrodė magiška. Norėjau kurti tą magiją pati – gyventi ir leisti kitiems gyventi tūkstantį skirtingų gyvenimų.
Taip pat daug klausydavausi prancūziškų dainų – senų ir naujų. Mėgau žodžių ritmą, pačius žodžius, jų vietą tekste. Rašymas tapo mano saviraiškos būdu. Rašydama galėjau žaisti kalba, drąsiai reikšti mintis ir jaučiausi laisva būti savimi.
Rašau vaikams ir jaunimui, nes juos myliu! Patinka jų spontaniškumas, jautrumas, neišsenkantis smalsumas, gebėjimas stebėtis ir rūpintis pasauliu aplink. Rašydama jiems jaučiuosi laisva nagrinėti bet kokią temą, paleisti vaizduotę, bet taip pat kalbėti ir apie rimtesnius dalykus – kaip dariau knygoje „Ne žvėris“.
Rašau vaikams ir jaunimui, nes juos myliu.
Vaikų literatūra man yra bendravimo forma – būdas perduoti emocijas, žinias ir idėjas. Tai ir vienas pirmųjų meninių langų, pro kuriuos vaikas atranda pasaulį. Magiškas langas, leidžiantis žavėtis, mąstyti, suprasti ir įsivaizduoti. Kaip vaikų literatūros autorė, stengiuosi tapti gyvenimo kanalu.
– Iš kur semiatės įkvėpimo savo knygoms?
– Mane įkvepia viskas. Stebiu aplinką, jos klausausi, ir į galvą ateina šimtai istorijų. Mane žavi žmonės – bet kas, bet kur. Iš paties paprasčiausio pokalbio gimsta veikėjai ir siužetai.
Mane įkvepia ir bendravimas su skaitytojais. Jie man pasako, kas patinka, kas jaudina, šokiruoja ar kelia nerimą, ir kiekvieną kartą iš to gimsta naujų idėjų. Taip pat daug įkvėpimo gaunu iš artimųjų – žmonių, kuriuos myliu.
– Apie ką yra jūsų knyga „Ne žvėris“?
– „Ne žvėris“ pasakoja apie Miraną – penkiolikmetį berniuką, priverstą bėgti iš savo karo nusiaubtos šalies. Jam tenka palikti motiną ir draugus, kirsti dykumą, vėliau jūrą, kol galiausiai jis pasiekia Europą ir po kurio laiko – Prancūziją.
Tai istorija apie išrovimą iš gimtos žemės, apie ilgą ir varginančią kelionę ieškant taikos. Tai istorija apie sugrįžimą į žmoniškumą, savo tapatybės atkūrimą ir kovą už teisę būti žmogumi.
– Kokią žinią šia knyga norėjote perduoti skaitytojams?
– Vakarų šalyse dažnai girdime apie migrantus sakant: „nelegalai“, „slapti“, „be dokumentų“. Tokia kalba kuria maišto įspūdį – tarsi vargšai kiltų prieš turtinguosius.
Norėčiau, kad politikai sakytų kitaip: žmonės, leidęsi į tokią kelionę, yra drąsūs, stiprūs ir gražūs dėl savo troškimo siekti laisvės ir žmoniškumo. Nėra nieko natūralesnio už šį troškimą.
Tvirtai tikiu – ir šių dienų įvykiai tai nuolat įrodo – kad taikiai gyvenantys žmonės gali ištiesti ranką tiems, kurie bėga nuo smurto. Tai ne mūšis, o dalijimasis.
Šviesa yra meilė, kurią jaučiame vieni kitiems. Tikiu žmogišku dosnumu ir viltimi – vertybėmis, kurias noriu perduoti per savo kūrinius.
– Kas paskatino jus parašyti istoriją apie penkiolikmetį karo pabėgėlį Miraną? Ar knyga paremta tikrais įvykiais, konkrečių žmonių liudijimais?
– Kai buvau vaikas, tėvai priėmė į namus dokumentų neturinčią moterį, bėgusią nuo priespaudos savo šalyje. Atsimenu jos pasakojimus apie tai, ką patyrė. Iš to gimė mano maištas prieš neteisybę ir bet kokią priespaudą.
Vėliau susipažinau su savo būsimu vyru, dirbančiu humanitarinį darbą. Per jį sutikau daugybę žmonių, kurie pasitraukė iš tėvynės, kad išvengtų mirties. Šiandien pati esu įsitraukusi į organizaciją, padedančią be tėvų likusiems nepilnamečiams migrantams.
Šį romaną nešiojausi savyje visą gyvenimą. Jis formavosi po truputį, susitikimas po susitikimo. „Ne žvėris“ gimė iš liudijimų, iš nutildytų balsų, sugniaužtų kumščių, sudaužytų likimų. Tai instinktas ir išlikimas, skausmas ir viltis – viena istorija ir šimtai istorijų vienu metu. Pasakotojas yra fiktyvus veikėjas, sukurtas remiantis tikrų jaunuolių patirtimis, ir jis pasakoja apie jų troškimą būti laisviems ir gyventi taikioje šalyje.
– Kodėl pasirinkote istoriją pasakoti paauglio balsu?
– Romanas skirtas paaugliams, nors jį skaito ir daugybė suaugusiųjų. Todėl natūralu, kad pagrindinis veikėjas – paauglys.
Man svarbu paauglių perspektyva ir balsas – jie dažnai nuoširdesni, spontaniškesni ir drąsiau išreiškia emocijas bei nuomones, ne taip užslopintas socialinių kaukių kaip suaugusiųjų.
– Ką jums reiškia knygos pavadinimas – ar tai užuomina į žiaurumą, ar į išlikimo instinktą?
– Norėjau tyrinėti žmogaus gyvūniškąją prigimtį – tą mūsų dalį, kuri iškyla didelio pavojaus, bado, šalčio ar vienatvės akimirkomis. Tai išlikimo instinktas, bet kartu – žmogiškų atramos taškų praradimas.
Kalbama ne tik apie žiaurumą, bet ir apie instinktyvias teigiamas reakcijas – savitarpio pagalbą ir solidarumą tarp tos pačios rūšies narių.
– Knygoje matome tiek žiaurumą, tiek atjautą. Kurią sceną rašyti buvo emociškai sunkiausia?
– Verkiau rašydama apie senolio paskendimą ir sceną, kurioje Miranas, vienas keliaudamas per Prancūziją, praranda viltį ir pats ima trokšti mirties.
– Kaip manote, ar Miranas išlieka vaikas iki galo, ar karas jį negrįžtamai paverčia suaugusiuoju?
– Miranas yra vaikas, priverstas pernelyg anksti tapti suaugusiuoju – neturėdamas laiko iš tikrųjų užaugti. Vis dėlto jame slypi jaunystės energija, viltis, laukianti, kol galės pražysti.
Jis – ir šešėlis, ir šviesa. Jis nepamiršta tamsos, bet renkasi judėti švieson.
– Knyga „Ne žvėris“ sulaukė daug dėmesio, pelnė reikšmingų apdovanojimų. Ką jums tai reiškia?
– Tai mane skatina. Atrodo, tarsi skaitytojai šnibždėtų man į ausį: „Tęsk. Mes tavimi pasitikime. Gali ir toliau pasakoti mums istorijas.“
