A.Kurkovas Frankfurto knygų mugėje matomas ryškiai. Kaip ir visa ukrainiečių literatūra. Jis dalyvauja diskusijoje, pristato savo knygas. Kai kalba apie savo artimiausius planus, paskaitas, akivaizdu, kad jis karo Ukrainoje metu tapo žinios apie šalies kultūrą, jos istoriją nešėju Vakaruose. Ir šio pokalbio metu jis mini, kad kultūra tokiu metu tampa svarbiu ginklu. Kalbame ir apie tai, kas būtų, jei Vakarai anksčiau būtų daugiau sužinoję apie Ukrainą? Gal ir reakcija būtų buvusi kita?
A.Kurkovas puikiai žinomas ir lietuvių skaitytojams, lietuvių kalba yra pasirodžiusi ne viena jo knyga (naujausia – „Pilkosios bitės“), jis dažnai lankosi Lietuvoje, o Marcelijus Martinaitis jo gyvenime suvaidino itin svarbų vaidmenį.
– Pirmiausia norėčiau pradėti nuo temos apie rusų kalbą. Jūs kai kuriuos savo kūrinius rašote rusų kalba, tačiau mes dabar kalbamės angliškai, jūs viešumoje irgi nekalbate rusiškai. Jūs esate pavadinę rusų kalbą „priešų kalba“. Ką jums pačiam tai reiškia – nekalbėti rusiškai?
– Tiesą sakant, tai man nėra itin reikšminga, nes jau 25 metus visuose renginiuose Ukrainoje kalbu tik ukrainietiškai. Ukrainiečių kalba tapo pagrindine šalies viešojo gyvenimo kalba, o dėl nuolatinės įtampos su Rusija, dar iki karo, kalbėjimas rusiškai viešumoje neretai sukeldavo neigiamų reakcijų.
Rusų kalba yra mano vidinė kalba – ja rašau grožinę literatūrą, negrožinius tekstus rašau rusiškai, angliškai ir ukrainietiškai, o vaikams skirtas knygas – tik ukrainiečių kalba. Bet vienu metu turėjau pasirinkti, kas man svarbiau – motinos išmokyta kalba ar mano šalis. Žinoma, pasirinkau Ukrainą.
Niekas negali atimti gimtosios kalbos, tačiau jei tau pačiam nemalonu, o ir žmonėms nepatogu, kai ja kalbi viešai, o dar karo metu, kartais paprasčiau jos tiesiog nevartoti. Tai nereiškia, kad turiu jos išsižadėti ar pamiršti – vis dar ją naudoju. Bet dabar daugiau skaitau ukrainiečių kalba, nes rusų literatūra man tiesiog nebėra įdomi. Nors jei, pavyzdžiui, mano bičiulis Sorokinas išleis naują knygą, ją vis tiek skaitysiu rusiškai.
– Rusija savo kariniais veiksmais pasiekė visiškai kitų rezultatų nei tikėjosi. Net kalbine prasme. Prieš plataus masto invaziją daug buvo kalbama apie susiskaldymą Ukrainos viduje, o dabar tauta susivienijo labiau nei bet kada anksčiau ir dar stipriau ėmė ieškoti savo nacionalinio identiteto.
– Taip, net ir rusakalbiai ukrainiečiai suprato, kad rusų kalba tapo priešo kalba. Žinoma, yra žmonių, kurie vis dar aršiai ją gina, tačiau tai kelia tik dar daugiau problemų, – socialinių ir psichologinių. Daugelis žmonių yra patyrę trauminių išgyvenimų ir į rusų kalbą reaguoja taip pat, kaip į Putiną.
Iki 2014-ųjų mano knygos rusų kalba buvo parduodamos Ukrainos knygynuose, o dabar jie nebenori turėti jokių rusiškų leidinių. Net tie rašytojai, kurie vis dar leidžia knygas rusų kalba, jas gali parduoti tik internetu – ir nelabai sėkmingai, nes pagrindiniai pirkėjai dabar yra kalbantys ukrainietiškai. Rusakalbė auditorija sensta, ji mažiau kultūriškai aktyvi – mažiau perka knygų, rečiau lankosi teatre.
Iki karo maždaug 40 proc. Ukrainos gyventojų kalbėjo rusiškai, o po karo, manau, jų liks gal 15 proc. Tai natūralus procesas – kultūriškai aktyvūs žmonės dabar renkasi ukrainiečių kalbą.
Kultūra gali būti veiksmingesnė už dronus
– Mes kalbamės Frankfurto knygų mugėje. Jei ir įmanoma įžvelgti kažkokių pozityvių aspektų tame, kas dabar vyksta, turbūt būtų tai, kad Ukrainos kultūra tapo kur kas labiau matoma Vakaruose. Čia mes matome didžiulį Ukrainos stendą, vyksta daug diskusijų apie Ukrainos kultūrą, atrodo, kad pagaliau Ukrainos literatūra sulaukia pasaulio dėmesio. Bent jau dabar. Ir galbūt kultūra šiuo metu irgi gali būti laikoma viena iš karo priemonių?
– Kultūra iš tiesų gali būti veiksmingesnė už raketas ar dronus. Raketa nužudo vieną kartą, griuvėsiai atstatomi, ir gyvenimas tęsiasi. O kultūros siunčiama žinia lieka ilgam – jei kūrinys kokybiškas, jis išlieka žmogaus atmintyje visam gyvenimui. Tad kultūra formuoja žmonių požiūrį į kitas kultūras.
– Net ir mes Lietuvoje karo pradžioje supratome, kiek mažai turime ukrainiečių literatūros vertimų. Tas pats turbūt buvo ir kitose šalyse. Kaip manote, jei ukrainiečių rašytojų darbai būtų buvę verčiami anksčiau, galbūt Vakarai būtų geriau supratę, kas yra Ukraina, jos kultūra, istorija, galbūt šis karas net nebūtų prasidėjęs? Arba reakcija į jo pradžią būtų buvusi kitokia?
– Tai tiesa. Iki karo dauguma europiečių beveik nieko nežinojo apie Ukrainą, o leidėjai net neįsivaizdavo, kad turime klasikinę literatūrą. Vakaruose vyravo įsitikinimas, kad iš buvusios Sovietų Sąjungos tik Rusija turi didžią literatūrą, o visa kita – nieko verta.
Jei žmonės būtų skaitę mūsų klasiką, Europos politikai būtų geriau supratę, kas yra Ukraina. Galbūt tada jie būtų greičiau sureagavę ir į Rusijos agresiją.
– Viename interviu, dar prieš dešimt metų, jūs sakėte, kad Ukraina reikalinga tik Lenkijai ir Lietuvai, o Vokietija bei Prancūzija labiau rūpinasi gerais santykiais su Putinu. Ar manote, kad tos prognozės išsipildė?
– Taip, jos visiškai pasitvirtino. Angela Merkel net po Krymo aneksijos ir Rusijos agresijos prieš Sakartvelą vis dar sudarė komercinius susitarimus su Putinu. Tai reiškia, kad Vokietija ir kitos didžiosios Europos šalys toleravo jo veiksmus, leisdamos jam daryti, ką nori, tose teritorijose, kurias laikė „Rusijos įtakos sfera“.
Ir čia slypi didžiausias pavojus. Iki pat šio karo daugelis politikų manė, kad Ukraina turėtų likti Rusijos įtakos zonoje, kaip Moldova ar Baltarusija. Tačiau Ukraina visada buvo europietiška šalis.
Pavyzdžiui, pirmoji knyga, kurią parašė ukrainiečių autorius, buvo išleista lotynų kalba Romoje dar 1475 metais. Pasakykite, kuris rusų rašytojas tuo metu buvo ką nors parašęs ar išleidęs?
– Ar, jūsų manymu, šiandien Europa pasirengusi ginti tiek Ukrainą, tiek save?
– Europa visų pirma turi būti pasiruošusi ginti save pačią. Šiandien karas tarp Rusijos ir demokratinio pasaulio vyksta Ukrainoje. Jei Ukraina pralaimės, šis karas persikels į Europą – nežinau, kur pirmiausia – į Moldovą, Estiją, Lietuvą ar Lenkiją.
Putinas nesustos. Tai jo paskutinis karas. Jis nenori mirti kaip žmogus, pralaimėjęs ar neįgyvendinęs savo tikslų. Todėl šis karas – grėsmė visam pasauliui. Tai paskutinis Putino karas, ir jis darys viską, kad parodytų rusams, jog buvo teisus jį pradėjęs.
Būtent to turėtų bijoti Europos politikai – Putino negalima „nuraminti“. Jo neįmanoma mandagiai paprašyti sustoti.
– Bet ar Europa tikrai pasirengusi? Atrodo, kad vis dar daug kalbama, rengiami susitikimai, pamažu didinama parama, bet esminių pokyčių ne tiek ir daug.
– Taip, procesas vyksta labai lėtai. Europos politikams reikia laiko priimti realybę. Be to, niekas nenori pasakyti savo rinkėjams: „Turite būti pasiruošę mobilizacijai“. Dešimtmečius politikai žmonėms kartojo, kad karo Europoje nebebus, kad gyvename ramybės ir gerovės eroje, o karai vyksta kažkur toli – Pakistane, Konge ar Mozambike.
Bet dabar jie turi būti atviri: taikos era baigėsi. Reikia pasakyti žmonėms tiesą – jie turės būti pasirengę ginti savo šalį ar net visą Europos Sąjungą. O jei nenori, tegul svarsto emigraciją į Ameriką ar kitus žemynus.
Nes karas Ukrainoje – tai ne tik karas tarp dviejų šalių. Pirmame lygmenyje – tai Rusijos karas prieš Ukrainą dėl teritorijos ir europinės įtakos. Antrame – karas prieš ukrainietišką tapatybę, kurią sudaro kalba, kultūra ir istorija. Rusija su šia tapatybe kovoja nuo 1720-ųjų, kai Petras I uždraudė leisti religinius tekstus ukrainiečių kalba. Nuo to laiko iki 1917 metų Rusijos carai pasirašė apie 40 įstatymų, ribojančių ukrainiečių kultūrą – teatrą, dainas, švietimą. Jekaterina II uždraudė dėstymą ukrainiečių kalba Kyjivo akademijoje ir kituose universitetuose. Dabar, okupuotose teritorijose, ukrainiečių kalbos mokymas vėl uždraustas. Mokykloms siunčiami vadovėliai, išleisti Maskvoje, kuriuose vaikai „ukrainiečių kalba“ mokomi mylėti Rusiją.
Trečiame lygmenyje – tai geopolitinis karas tarp autoritarinių režimų, tokių kaip Iranas, Šiaurės Korėja, Kinija ir Rusija, bei demokratinių valstybių, ginančių europines vertybes.
– Prieš keletą metų Frankfurto mugėje kalbėjausi su ukrainiečių rašytoju Serhijumi Žadanu. Jis sakė, kad didžiausi Ukrainos draugai šiandien yra Lenkija ir Lietuva. Ar pritariate?
– Taip, visiškai. Ir mane liūdina, kas šiuo metu vyksta Lenkijoje, bet dalinai dėl to kalta ir Ukraina. Ukrainos politikai turėtų prisiimti istorinės atsakomybės dalį dėl Voluinės tragedijos.
Tai būtina, kad šiuo skausmingu laiku politikai nemanipuliuotų istorija ir kad santykiai su Lenkija būtų taikūs. Abi pusės turėtų pasakyti viena kitai „atsiprašome“ ir kartu atlikti istorinius tyrimus, kad ši tema pagaliau taptų istorija, o ne politiniu įrankiu.
Su Lietuva mūsų santykiai kitokie – jie visada buvo draugiški. Ukrainoje sakoma: Ukraina buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalis, bet iš to laikotarpio neturime nė vieno blogo prisiminimo. Lietuviai, valdydami Ukrainos žemes, niekada neslopino mūsų kalbos, kultūros ar religijos.
Įsimylėjo M.Martinaičio kūrybą
– Jūs ne kartą lankėtės Lietuvoje ir net parašėte knygą „Šengeno istorija“, kurios veiksmas vyksta Lietuvoje. Ar pastaruoju metu lankotės mūsų šalyje?
– Deja, ne. Nesu buvęs Lietuvoje jau trejus metus. Bet labai laukiu progos sugrįžti. Turiu ten daug draugų, su kuriais nuolat bendrauju, keičiamės straipsniais ir nuorodomis socialiniuose tinkluose.
– Beje, esate sakęs, kad jums labai patinka Marcelijaus Martinaičio kūryba. Kodėl būtent jis?
– Kai buvau paauglys, rašiau poeziją. Kyjive turėjome knygyną „Poezija“, man patikdavo ten užeiti, pavartyti knygas. Vieną dieną atradau rusų kalba išverstas Marcelijaus Martinaičio „Kukučio balades“, jas išvertė Georgijus Jefremovas.
Aš tiesiog įsimylėjau šiuos eilėraščius. Kadangi tuo metu mokiausi ir groti pianinu, pradėjau kurti dainas pagal „Kukučio“ tekstus. Tiesą pasakius, jau keturiasdešimt metų jas dainuoju savo draugams.
Iki pat 2005-ųjų buvau įsitikinęs, kad M.Martinaitis – klasikas, gyvenęs prieš šimtą metų. Iki tol, kai tuo metu Ukrainoje ambasadoriumi dirbęs Algirdas Kumža vieno susitikimo metu pasakė: „Jis gyvas, nori, kad jam paskambinčiau?“ Tada supratau, kad klydau. A.Kumža paskambino M.Martinaičiui. O tuo metu į ambasadą A.Kumža buvo atgabenęs fortepijoną. Tad aš prisėdau prie fortepijono ir dainavau „Kukučio balades“ jam į telefoną.
– Ar jums teko jį sutikti asmeniškai?
– Deja, ne. Kalbėjomės telefonu keletą kartų, bet kai tik atvykdavau į Vilnių, jis vis būdavo arba išvykęs, arba užsiėmęs, arba sirgdavo. Po jo mirties susitikau su žmona Gražina – ji mane nuvežė į jų namus netoli Vilniaus. Tai buvo labai jautrus ir svarbus momentas man asmeniškai, nes tada kaip tik rašiau savo knygą „Šengeno istorija“. M.Martinaitis tapo svarbia mano kultūrinio gyvenimo dalimi – nuo 17 metų gyvenau kartu su jo Kukučiu.
Prie karo nepriprantama
– Grįžkime keletą metų atgal – kai prasidėjo šis plataus masto karas. Ar jums teko palikti namus?
– Invazijos pradžioje mes su žmona išvykome į Užhorodą, į Užkarpatės regioną. Ten kurį laiką gyvenome su vyresniuoju sūnumi. Jauniausias sūnus, jam buvo aštuoniolika, grįžo į Kyjivą. Jis ten liko vienas. 2022-ųjų rudenį mes taip pat sugrįžome į Kyjivą. Aš daug keliauju, bet šeima lieka mieste. Dabar visi trys vaikai ir žmona gyvena Kyjive.
– Dalis ukrainiečių sako, kad netgi apsiprato su gyvenimu karo sąlygomis. Ar prie karo galima priprasti?
– Manau, tai ne visai tikslus pasakymas. Prie karo nepripranti – tiesiog išmoksti prie jo prisitaikyti. Išmoksti, kaip išgyventi karo sąlygomis. Pavyzdžiui, kai pasigirsta oro pavojaus sirenos, visada patikrinu telefone, kas vyksta: ar tai dronai, raketos, ar balistinės raketos. Nuo to priklauso, kaip elgsiesi toliau.
Taip pat išmoksti keliauti, kai neveikia aviacija, kai traukiniai perpildyti. Išmoksti, kur gauti bilietus, kaip grįžti į šalį, kai viskas uždaryta. Išmoksti, ką daryti Kyjive, kai jis atakuojamas.
Jei Kyjivas apšaudomas, pirmas dalykas – atsitraukti nuo langų. Tai taisyklė numeris vienas. Paskui – eiti į slėptuvę ar į koridorių.
Tačiau negali susitaikyti su faktu, kad negali užmigti. Po trijų bemiegių naktų tampi fiziškai išsekęs. Dieną dar funkcionuoji, nes žmonės vis tiek eina į darbą, geri daugiau kavos, bet ilgainiui tavo reakcija lėtėja, nebegali kontroliuoti savo saugumo. Nes po trijų bemiegių naktų tu tiesiog užmiegi ir nepabundi. Net jei šalia vyksta sprogimai, reaguoji lėčiau.
Kai pervargsti, reikia išvažiuoti į kaimą ar mažesnį miestelį, kur tyliau, nėra sirenų, kur mažiau pavojinga. Aš kas savaitę stengiuosi bent trims ar keturioms dienoms išvykti į kaimą –naktimis ten tikras poilsis. Ten gali dirbti, pailsėti ir atsigauti. Grįžti į įprastinę būseną.
Tačiau priprasti – tai reikštų nustoti kreipti dėmesį į karą. O tai neįmanoma.
– Turbūt prisimenate ir pirmąją karo dieną.
– Tai buvo penktą valandą ryto. Mus pažadino trys didžiuliai sprogimai. Mūsų vaikai buvo Lvive su draugais, o mes Kyjive su žmona. Iššokau iš lovos, pribėgau prie lango, bandydamas suprasti, kas vyksta. Tai užtruko apie 40 minučių, jaučiausi tarsi paralyžiuotas, stovėjau ir žiūrėjau į tuščią gatvę, lėtai suvokdamas, kad prasidėjo karas. Galvojau, kad eskalacija padidės Donbase, bet niekada nemaniau, jog bus puolama visa Ukraina.
Kitą dieną išvykome iš Kyjivo. Atsisveikinant su butu apėmė labai keistas jausmas – nežinojau, ar dar grįšime, ar pastatas išliks. Tada pajutau, kad turiu atsisakyti prisirišimo prie materialių dalykų. Man tai buvo sunku. Nuo vaikystės buvau kolekcionierius – rinkau monetas, ženkliukus, senus žurnalus, ikonėles. Mėgau daiktus, jų istorijas. Bet karo akivaizdoje supratau, kad visa tai gali būti sunaikinta per sekundę.
Karo metu materialus pasaulis praranda prasmę. Lieka tik žmonės – šeima, draugai, artimieji. Visa kita laikina ir trapu. Jei prie kažko per daug prisiriši, tampi pažeidžiamas.
– Esate sakęs, kad Rusijos sienos nėra geografinės, o mentalinės. Ar nemanote, kad per šį karą jos pasistūmėjo arčiau Europos? Europoje matome tiek daug dezinformacijos, propagandos.
– Taip, Rusija per pastaruosius 22 metus kūrė vadinamojo „rusiškojo pasaulio“ salas visur – tiek Ukrainoje, tiek Europoje, tiek Izraelyje ar JAV, naudodamasi rusų imigrantais ir buvusiais sovietų emigrantais. Taip ji kūrė vidines sienas.
Šios „salos“ tapo vidaus frontu, ir Europa į tai ilgai nereagavo, jai tai nerūpėjo. Dabar kiekviena Europos šalis turi savo vidinę propagandos liniją. Ir manau, kad Europos politikai dar nesupranta šio vidinės propagandos pavojaus, nors tai liečia rinkimus.
Tai jau matėme Moldovoje, Rumunijoje.
– Ir Sakartvele.
– Taip, žinoma, ir Sakartvele.
– Kaip manote, kas nulemia tokį dabartinį rusų mąstymą? Kažkada kalbėjau su Svetlana Aleksijevič, ir ji sakė, kad rusai po Sovietų Sąjungos griūties buvo tarsi išleisti į laisvę kaliniai. Kurie nežino, ką su ta laisve daryti.
– Taip, sutinku. Pamenu, 2004 metais kalbėjausi su Rusijos ambasadorium Kyjive Zurabovu. Tai buvo labai įdomus pokalbis. Jis žinojo mano proeuropietiškas nuostatas ir jis man bandė paaiškinti, kad rusai nepriims demokratijos. Nes demokratija suteikia pasirinkimą.
– O pasirinkimas reiškia atsakomybę.
– Taip, jie mieliau sutiks, kad jiems kažkas sakytų, ką daryti ir kuo tikėti.
– Esate sakęs, kad rusai labiau vertina stabilumą nei laisvę.
– Taip. O ukrainiečiams laisvė yra svarbesnė nei stabilumas, nes jie visada buvo laisvi ir už tai sumokėjo didelę kainą.
Ukraina niekada neturėjo karališkos dinastijos, valdovų kulto. Buvo mažos karalystės, jie rinkdavosi savo vadus ir, jei šie nepatikdavo, tuoj pat juos nuversdavo. Tai – tarsi demokratijos ir anarchijos mišinys, kuris iki šiol išliko ukrainiečių mentalitete ir politinėje elgsenoje. Jie kažką išrenka ir tuoj pat nori tai pakeisti kažkuo kitu. Jie supranta, kad gali tai daryti.
Kiekvienas ukrainietis turi savo politinę nuomonę, ir niekas negali jos primesti iš viršaus. Rusijoje – priešingai. Ten egzistuoja kolektyvinė nuomonė, suformuota televizijos ir Putino.
Todėl Ukrainoje neįmanoma primesti vienos tiesos. Būtent dėl šio individualizmo Stalinas kadaise ir kovojo prieš ukrainiečius – jis naikino ūkininkus, kurie nenorėjo jungtis į kolchozus. Iš to kilo Holodomoras – badas buvo sąmoningai sukeltas tam, kad sunaikintų individualistus ir palaužtų jų valią.
Individualistai visada buvo pavojingi. Iš tiesų, ir dabar individualistai Ukrainos vyriausybės laikomi pavojingais, nes karo metu jie vis dar protestuoja prieš tai, kas jiems nepatinka.
Iš tiesų, ir dabar individualistai Ukrainos vyriausybės laikomi pavojingais, nes karo metu jie vis dar protestuoja prieš tai, kas jiems nepatinka.
Skaitytojai pavargo nuo karo temų
– Kaip, jūsų manymu, karas pakeitė rašymą? Ar nėra jausmo, kad yra beprasmiška rašyti apie kažką kito nei karas? Nes visų tų kitų dalykų reikšmė nublanksta.
– Dabartinė Ukrainos knygų rinka rodo, kad skaitytojai pavargo nuo karo temų. Skaitytojai labiausiai perka vertimus – meilės romanus, bestselerius iš JAV, Prancūzijos, Belgijos, Vokietijos. Jie nori skaityti knygas, kuriose nėra karo, nes jie turi karą savo kasdieniame gyvenime.
Rašytojai rašo apie karą, nes jaučia pareigą tai daryti. Bet, mano manymu, šios knygos bus perskaitytos vėliau – po karo. Ateinančios kartos per jas supras, ką reiškė išgyventi šį laikotarpį.
– O kaip jūs pats? Kaip karas pakeitė jūsų kūrybą?
– Ilgą laiką negalėjau rašyti grožinės literatūros – beveik trejus metus. Tik dabar grįžau prie istorinių romanų apie 1919-uosius.
Tai istorinių detektyvų serija, pasakojanti apie Kyjivą antrosios bolševikų okupacijos metu. Šiek tiek panaši situacija kaip šiandien – vėl karas su Maskva, vėl bandymas sunaikinti mūsų nepriklausomybę. Ukraina paskelbė savo nepriklausomybę 1918 metais, ir tai buvo labai sudėtingas laikotarpis. Tuo metu Ukrainoje vyko du karai, kuriuose dalyvavo net septynios kariuomenės. Visi kovojo su visais, o Raudonoji armija visada buvo prieš visus ukrainiečius, prieš visas Ukrainos armijas ir politikus.
– Naujausia į lietuvių kalbą išversta jūsų knyga yra „Pilkosios bitės“. Kodėl joje nusprendėte į karą įtraukti ir gamtą?
– Todėl, kad žmonės nesupranta, jog karo poveikis aplinkai daug didesnis nei net Černobylio katastrofos. Šis karas teršia viską: dirvožemį, vandenį, orą.
Maždaug 30–40 procentų Ukrainos žemės dabar užteršta cheminėmis medžiagomis – paraku, sprogmenimis, naftos produktais. Milijonai tonų dinamito ir sprogstamųjų medžiagų kasdien patenka į aplinką.
Galite įsivaizduoti – kiekvienas žmogus Žemėje šiandien „įkvepia“ šio karo. Karas yra ore, tiesiogine prasme. Jis degina deguonį – ne tik ukrainiečių, bet visos planetos.
– Gal tai banalus klausimas, bet vis dėlto, mano manymu, svarbus: ar karo metu literatūra dar turi prasmę? Ką ji gali? Klausiu todėl, kad net ir Lietuvoje prasidėjus karui daugybė rašytojų sakė, jog jiems sunku susikaupti rašyti, nes tai atrodo beprasmiška, lyginant su tuo, kas vyksta aplink.
– Literatūra visada yra liudytoja. Apie Pirmąjį pasaulinį karą šiandien daugiau žinome ne iš istorikų, o iš to meto rašytojų. Jie parodė, kaip žmonės jautėsi, ką išgyveno. Mums svarbu matyti, kaip žmonės reagavo į šią istorinę situaciją. Dabar rašytojai, kaip Pirmojo, bet ne Antrojo pasaulinio karo metu, tampa viešais žmonėmis – jie ne tik gina Ukrainą ar teisybę, bet ir kalba apie tai, dėl ko kilo karas: apie neapykantą, visuomenių radikalizaciją, netoleranciją, įprotį ieškoti priešų ten, kur jų nėra. Svarbu kalbėti apie toleranciją ir išlaikyti visuomenę gyvą, nesusiskaldžiusią į nelaimingų žmonių grupes. Nes su nelaimingais žmonėmis šalies atstatyti neįmanoma.
Kol egzistuos Putinas, tol karas nesibaigs.
– Ir pabaigai – manau, sudėtingiausias klausimas. Kada, jūsų manymu, šis karas baigsis?
– Kol egzistuos Putinas, tol karas nesibaigs. Tai jo paskutinis karas, ir jis padarys viską, kad jį tęstų. Net jei nieko daugiau nepasieks, jam svarbu tik vienas dalykas – neatrodyti pralaimėjusiam. Klausimas tik toks: kas bus po jo? Kas pakeis jį? Kas nutiks Rusijos visuomenei?
Kartais pasirodo viltingų ženklų. Pavyzdžiui, neseniai Sankt Peterburge gatvės dainininkė atliko antikarinę dainą, o žmonės aplink ją šoko ir dainavo kartu. Tai rodo, kad bent jau jaunoji karta supranta, kas vyksta, ir nenori gyventi Putino sukurtame koncentracijos lageryje.
Žmonės sako, kad Rusijai nebėra vilties. Aš taip pat nesu optimistas, bet noriu tikėti, kad vieną dieną situacija pasikeis. Kaip kad buvo po Stalino mirties.
Galbūt atsiras kažkas, kas pasakys – mes buvome neteisūs. Mums reikia atsiprašyti.
Žinau, kad Rusija dar niekada neatsiprašė už savo nusikaltimus, bet tikiuosi, kad tai kada nors įvyks. Nes jei ne, ši istorija tik kartosis – su Ukraina, su Kazachstanu, su Lietuva.
– Kažkada kalbėjau ir su daugybę metų užsienyje gyvenančiu rusų rašytoju Michailu Šiškinu, kuris sakė, kad vienintelis būdas šiam karui pasibaigti – jog Rusija pralaimėtų, viską prarastų, sumokėtų už savo veiksmus ir būtų teisiama tarptautiniuose tribunoluose.
– Taip, visiškai sutinku.
