Sekite 15min Google
Agnija Šeiko – choreografė, šokėja, pedagogė, „Šeiko šokio teatro“ įkūrėja. Ji tiesiog yra šiuolaikinio šokio avangarde. Ilgai būtų galima vardinti jos spektaklius, apdovanojimus ir titulus, visgi turbūt ne jie yra svarbiausi. Su tuo greičiausiai sutiktų ir pati Agnija.
Kalbėjomės vykstant repeticijoms, dar tik čiuopiant medžiagą, scenografijos elementus, bandant juos prisijaukinti, o ir erdvę, apie „Vienat“ genezę, ukrainietiškas šaknis, šokio santykį su tekstu, spalva, o ir futbolu. Agnija patikino, jog neatsisakytų dirbti ir su futbolo komanda.
A.Šeiko kalbino Gytis Norvilas.
– Kokia spektaklio „Vienat“ priešistorė? Koks tavo asmeninis motyvas jo imtis?
– Vienas svarbiausių išeities taškų – jau kelerius metus mane dominanti linija, t. y. vyresnio žmogaus kūnas ir vyresni atlikėjai. Per pastaruosius metus teko kurti spektaklius, kuriuose dirbau su vyresniais šokėjais, ir vis labiau supratau, kad mane domina kūnas, kuris scenoje dažnai lieka paraštėse. Vyresni aktoriai ir šokėjai dažnai gauna epizodinius vaidmenis arba paliekami nuošalyje. O man atrodo, kad darbas su vyresniu atlikėju yra be galo įdomus – jo kūnas jau turi savo istoriją, patirtį, atmintį, savo judėjimo būdą. Tai nėra kūnas, kurį reikia priderinti prie tam tikros technikos. Priešingai – pats kūnas tampa kūrybos medžiaga.
Gavusi kvietimą kurti spektaklį Senajame teatre beveik nedvejodama supratau, kad noriu dirbti su vyresniais trupės nariais. Ypač šiuo metu, kai pats teatras keičia savo kryptį, ieško naujo santykio su aktoriais, jų kūnu, patirtimi ir scenine raiška. Man įdomu, kas nutinka, kai dramos aktorius, turintis savo aktorinę mokyklą, patirtį ir įprastus darbo principus, atsiduria situacijoje, kurioje pagrindine kūrybos priemone tampa kūnas ir judesys. Natūralu, iš pradžių buvo tam tikro nerimo, neapibrėžtumo. Tačiau kartu labai aiškiai jutau norą su šiais aktoriais dirbti ir ieškoti būdo, kaip jų individuali patirtis gali tapti spektaklio medžiaga.
Kitas svarbus išeities taškas – kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo man padovanotas baleto „Dezdemona“ įrašas ir jo kvietimas, kada nors pastatyti šį baletą. Dėl įvairių aplinkybių pats „Dezdemonos“ projektas neįvyko, bet Dezdemonos simbolis – skarelė ir pati idėja liko, kaip svarbi kūrybinė pradžia. „Dezdemonos“ muzikos fragmentas tapo tam tikru atspirties tašku tiek scenografijos, tiek judesio sprendimams. Jis savyje turi nerimo, įtampos, artėjančios nelaimės pojūtį. Ir šiandien tai labai artima mūsų būsenai – tarsi jau būtume išgyvenę kažkokią katastrofą, bet vis dar bandome po jos susikalbėti, rasti ryšį, susitarti ir eiti toliau. Šis fragmentas kartu primena, kad jau esame kažkur nukeliavę, kad kažkas įvyko ir grįžti į ankstesnę būseną nebeįmanoma. Tad spektaklyje susitinka du segmentai – vyresnio žmogaus kūnas, jo patirtis, atmintis ir nerimo, katastrofos bei bandymo iš naujo užmegzti ryšį būsena.
– Kaip apskritai akiratyje atsirado tas keistas žodis „vienat“? Jis yra iš XVII a. Danieliaus Kleino gramatikos, prieveiksmių „visada“, „visados“ sinonimas. Kodėl jis tapo raktu ir nuo kokių jis durų?
– Su kūrybine komanda – dramaturge Goda Dapšyte, scenografe Sigita Šimkūnaite, kostiumų dailininke Sandra Straukaite – plėtodamos spektaklio idėją, besigilindamos į įvairius įvaizdžius bei idėjos kontekstą labai daug mąstėm, koks žodis galėtų apibūdinti tai, apie ką norime kalbėti. Pasikvietėm žodį „vienat“, kuris egzistuoja labai seniai, tuo pačiu norėjome šiek tiek pažaisti su lingvistinėmis prasmėmis.
Nors pats spektaklis yra bekalbis, tačiau lingvistinis motyvas svarbus.
Atėjome į daugiakalbį teatrą, kuriame kalbos klausimas visgi yra gana aktualus ir aštrus. Nors pats spektaklis yra bekalbis, tačiau lingvistinis motyvas svarbus. Labai norėjosi atrasti žodį, kurio lyg ir nebėra... Ir tuo pačiu leisti žiūrovui pasidomėti – ką jis reiškia, paskatinti grįžti... Mes juk vis prie kažko grįžtam.
– Kaip radai šiam spektakliui namus? Vilniaus senojo teatro DNR grandinėje šokis tikrai nėra paskutinėje vietoje. Erdvė diktuoja spektaklio formą, o kaip šiuo atveju?
– Šiuo atveju ne spektaklis ieškojo namų, buvau pakviesta į šituos namus kaip svečias – pasidalinti savo kūryba ir pakviesti žmones keliauti kartu su manimi ir mano komanda. Buvo aiškiai suformuotas uždavinys – šokio arba judesio spektaklis didžiojoje scenoje. Nuo to ir atsispyriau. Nors mano kūrybinis žemėlapis įvairus tiek vietų, tiek formų prasme, įdomu kurti netradicinėse erdvėse, tačiau didelė dovana atsidurti šio teatro scenoje. Šiame teatre veikė ir operos ir baleto teatras, tai tarsi suponuoja, kad šokis visada buvo šalia.
Tikrai nenoriu šių puikių aktorių staiga paversti šokėjais – tai neįdomu, ne tokias užduotis formuluoju. Man įdomu pasižiūrėti kitaip nei aktoriai įpratę dramos teatre. Istoriją kuriame per kūną. Su aktoriais jau dirbame mėnesį, jie jau suprato žaidimo taisykles, pradeda skaityti patys save, vieni kitus, kūno raišką. Tai, kas iš pradžių atrodė gana svetima – kalba ir metodika, dabar tampa vis labiau jų. Aktorių atvirumas bei noras ieškoti atvedė į labai saugų susitikimą, kuriame iš jų labai daug mokausi. Jie per kūną bando pažinti tiek save, tiek besikuriančią dramaturgiją. Taip spektaklis formuojasi pats, savaime.
Atėjau dirbti jau turėdama idėjų – apie ką norim kalbėti, kokios galėtų būti scenos – bet su sprendimais neskubu, labai intuityviai leidžiu užčiuopti, koks gi tas spektaklis nori būti pats. Tai mano kūryboje labai svarbus momentas. Tai nėra labai saugi zona – labai daug dirbi, bet turi to momento išlaukti. Kai išgirsti, koks spektaklis turi būti. Čia jokia ezoterika. Tiesiog tam tikru momentu pradedi nujausti, koks tas spektaklis yra. Žinoma, jau yra ir specifinis braižas, ir tam tikri estetiniai pasirinkimai, tačiau tas stebuklas visada ištinka. Išgirsti ir lyg pamatai – va, toks tas spektaklis.
– Spektaklyje lyg ir vadovaujamasi postapokaliptinio būvio psichologija. Apie kokią pabaigą kalbi kaip režisierė, kaip žmogus, kaip choreografė ir iš ko trokšti išsivaduoti?
– Žodis „postapokaliptinis“ šiek tiek per stiprus, jo krūvis kiek per didelis. Su aktoriais daug dirbame su užduotimis. Pavyzdžiui, kas yra sudėtinga situacija, ką reiškia patirti asmeninę tragediją. Dirbame ir su medžiaga, kuri leidžia kalbėti apie visos žmonijos patirtis. Spektaklis neduoda konkrečių nuorodų, kokia tai katastrofa, nesiekiame konkretizuoti. Tai gali būti vidinė, asmeninė katastrofa, po kurios įvyksta tam tikra transformacija. Bet ją galima atpažinti ir žmonijos istorijoje.
Visai neseniai kalbėjausi su savo kolega Benu Šarka ir klausiau, ar jis matė filmą „Odisėja“. Jis labai įdomiai pasakė: jo manymu, visi bando teisingai suprasti šią istoriją, atvaizduoti, kas įvyko, nors iš tikrųjų tai yra vidinė kelionė. Iškeliavimas ir grįžimas, karas – visa tai labai gerai apibūdina žmogaus vidinę transformaciją, jo kelionę.
Panašiai ir mūsų spektaklyje. Žinome, kokius klausimus keliame, su kuo dirbame, kokias patirtis nagrinėjame, bet žiūrovui tikrai nėra būtina prisirišti prie konkrečios katastrofos. Mes nekalbame apie pabaigą. Kalbame apie nuolat vykstančius dalykus, apie bandymą išlikti po kažkokios griūties, ieškoti šviesos, kelio, apie žmogiškumą, kaip jį išsaugoti, nesunaikinti to, kas mus daro žmonėmis. Tokia šio spektaklio mintis.
– Bethovenas esą yra sakęs, kad muzika turi eiti iš pilvo. Tai greičiausiai mitas. Visgi, iš kur, pagal Agniją Šeiko, turi „eiti“ judesys, šokis?
– Šokis labai susijęs su žmogaus pasąmone, intuicija, su gamtiškumu, kažkokiu pirmapradžiu žmogiškumu. Žinoma, esama labai intelektualaus šokio, paremto matematika, kitais intelektualiais dalykais, tačiau pats judėjimas yra labai prigimtinis. Juk vaikas, dar prieš pradėdamas kalbėti, pirmiausia pradeda judėti, šokti. Jis girdi ir savo vidinį ritmą, ir širdies plakimą. Mes šokame, nė vienas ritualas neapsieina be šokio. Tai susiję su labai pamatiniais, net instinktyviais dalykais. Todėl man labai svarbus yra pasitikėjimas savo kūnu, ypač kuriant choreografiją. Savo metodikoje dažnai remiuosi tiek somatinėmis praktikomis, tiek įvairiais intuityviais dalykais. Visada vengiu iliustratyvaus, plakatiško judesio, kuris tarsi turėtų apibūdinti vieną ar kitą emociją. Man svarbu, kad tai, ką šokėjas ar aktorius atlieka scenoje, žiūrovas perskaitytų pats, o ne kad atlikėjas tiesiog demonstruotų tam tikrą istoriją ar emociją.
Kūnas, o ypač pilvas, yra labai svarbus centras, susijęs ir su pasąmone, ir su mūsų vidiniu žinojimu. Mes labai aiškiai jaučiame kūno siunčiamus signalus, reaguojame į aplinką, į žmones, į situacijas. Jei labiau pasitikėtume savo reakcijomis, dažniau priimtume ir teisingesnius sprendimus.
– Šokiui, muzikai nereikia vertėjo, šie žanrai yra už kalbos barjero, įveikę sugriauto Babilono bokšto sindromą. Tu dirbi su substancija, kuri yra dar iki kalbos. Kalba iš esmės yra prakeiksmas. Visų konfliktų, nesusišnekėjimų priežastis. Koks tavo pačios santykis su tekstu?
– Labai gražiai apibūdinai dabartį ir visą tą susikirtimą. Tekstas man visada buvo labai svarbus, visada daug skaičiau ir iki šiol skaitau, kiek įmanoma. Net mano kolegos juokiasi, kad pas mane visur pilna knygų – kartais vienu metu būna pradėtos keturios ar penkios. Man kažkaip paranojiškai aplink save reikia turėti daug knygų ir tekstų. Ir, ko gero, taip yra nuo vaikystės. Visą laiką sakydavau, kad niekada nebūsiu šokėja ar balerina, o būsiu rašytoja. Šiek tiek ironiška, kad mano dienoraščiai, kuriuos rašiau pernai Japonijoje, šiemet buvo išspausdinti almanache „Baltija“. Juos tiesiog nusiunčiau redaktorei Sondrai Simanai – iš pradžių minties juos publikuoti net neturėjau. O ji pasakė: „Agnija, šituos tekstus reikia išspausdinti.“
Ir labai įdomu, kaip tekstas koreliuoja su tuo, kas vyksta scenoje. Vienas bičiulis juokauja: „Čia tie spektakliai, kuriuose niekas nekalba ir niekas nieko nesupranta“. Bet iš tikrųjų mano spektakliuose žodis vienokiu ar kitokiu pavidalu labai dažnai atsiranda. Šiame spektaklyje taip pat esama šiek tiek teksto, dainos, šnekėjimo.
Statydama spektaklį perskaitau labai daug įvairios medžiagos, ieškau, gilinuosi. Tačiau kartais sąmoningai vengiu iš karto duoti aktoriams ar šokėjams skaityti tekstus, kurie inspiruotų. Bijau, kad tekstas jų neuždarytų, kad nepradėtų per anksti nurodinėti, ką turi jausti ar kaip turi judėti. Pirmiausia noriu, kad atsirastų kūnas, judesys, intuityvi medžiaga. O vėliau jau galima pasiūlyti vieną kitą tekstą ir žiūrėti, kas iš to išeis.
Man apskritai labai svarbi graži kalba, įdomus tekstas. Ir kartu labai įdomu, kad choreografas tekstą skaito visai kitaip nei teatro režisierius. Kitaip jį interpretuoja, kitaip renkasi, kas svarbu. Man šokis yra arčiau poezijos. Judesys yra tam tikra koduota informacija. Kartais vienas gestas ar vienas šokio judesys gali pasakyti daugiau nei visas tekstas. Todėl, kad šokis neįduoda žiūrovui labai konkrečių, griežtų rėmų, kaip jį interpretuoti ir ką suprasti.
– Prieš dvidešimt metų Lietuvos eseistų karta siūlė siužetą nušauti. O gal ir nušovė. Spektaklyje regis jį irgi eliminavai. Bėgi nuo pasakojimo? Kodėl?
– Šokio pastatymuose klausimas apie siužetą kyla nuolat. Istorijos neįmanoma išvengti, nes tiesiog gyvename apsupti siužetų ir istorijų. Tačiau labai svarbu suprasti paties žanro prigimtį. Šokis yra kaip poezija. Mes juk iš poezijos nereikalaujame siužeto. Mes norime žodžio talpos, įvaizdžių, jausmo, ritmo, kompozicijos. Lygiai taip pat ir šokyje. Jei balete galima siužetiškai pasakoti per šokio judesius, nes baletas yra labai kanonizuota ir aiški sistema, tai šiuolaikiniame šokyje bandymas įsisprausti į siužeto rėmus kartais prieštarauja pačiai šokio prigimčiai.
Yra tikrai labai pavykusių siužetinių šiuolaikinio šokio kūrinių, bet man atrodo, kad jo grožis dažnai ir yra tame, kad jis neprivalo pasakoti istorijos. Dėl to ir kovojo XX a. choreografai – norėjo atsiriboti nuo reikalavimo šokiu pasakoti istoriją ar pasaką. Šokis kalba šiek tiek kita kalba. Jis labiau veikia žiūrovo pasąmonę, kaip tapyba ar abstrakcija, kalba apie idėjas, jausmą, asociacijas.
– Gal turi grandiozinę idėją, svajonę, sumanymą, viziją ar ramybės neduodantį vaizdinį? Galėtum tai įgarsinti? Gal tada atsirastų daugiau šansų įgyvendinti, įgautų kūną?
– Apie vizijas ir grandiozines idėjas visada pajuokauju, kad man labai patinka režisuoti arba kurti choreografiją dideliems pastatymams. Tokia galimybė pasitaiko retai, nes nėra daug renginių, kuriuose galėtum įgyvendinti didelio mastelio menines idėjas. Pavyzdžiui, Kauno kultūros sostinės uždarymo renginys buvo retas šansas dirbti plačiais potėpiais ir su daugybe žmonių.
Nors lygiai taip pat brangus ir intymus kūrybinis procesas. Kaip tik vakar repetavau solo darbą, ir tas artumas, kai gali susitelkti į vieną kūną, vieną žmogų, man taip pat labai svarbus.
Konkrečios grandiozinės vizijos galbūt ir negalėčiau įvardyti, bet jei Lietuvoje vyktų olimpinės žaidynės, tikrai bandyčiau dalyvauti režisūros konkurse.
– Ar vis dar tiki, jog pavyks Dnipre pagroti pianinu? Jei taip nutiktų – ką grotum?
– Jei klausi, ar aš tikiu, kad karas pasibaigs, tai tuo tikiu. Tikiu, kad visas šitas košmaras pasibaigs ir neperaugs į dar didesnį konfliktą. Gyvename tikrai labai keistu laiku. Jei klausi, ar aš dar groju pianinu, tai tikriausiai jau nebegroju. Ir į Dniprą, pas savo senelius, kurie ten kurį laiką gyveno, deja, nuvažiuoti nebegaliu. Seneliai iškeliavo ir tikriausiai to mano mitinio kambario su pianinu jau nebėra.
Tačiau šiemet mano gyvenime įvyko labai įdomus pokytis – grįžo mano ukrainietiška tėčio pusė. Sutikau labai artimus giminaičius, savo dėdę, jis tarsi užpildė didžiulę prarają, kurią jaučiau visą gyvenimą. Todėl tas pianinas dabar įgauna labai simbolinę prasmę. Jis tampa tarsi mano praeities, mano šeimos ir savęs derinimo simboliu.
– Ar įsivaizduotum save šokančią naktiniam bare? Apskritai, kur šokio neįsivaizduoji?
– Mano teatro toks moto – atnešti šokį ten, kur jo nebuvo. Tai gal ir nėra tokios vietos. Mėgstu šokti naktiniame klube, tik gal labai retai tai darau.
– Kokia tavo mėgstamiausia spalva? O kokios spalvos yra spektaklis „Vienat“?
– Neturiu mėgstamiausios spalvos. Kiekviena spalva skirtingame kontekste atsiveria savo grožiu. Nedėviu labai ryškių drabužių, nors atrodo, kad norėčiau, visgi grįžtu prie tokio monochromo. Rožinė nėra mano mėgstama spalva, tačiau ryto rožė – ar yra kas nors gražesnio? O „Vienat“ turbūt yra baltos spalvos. Aktorius apavėme baltais sportbačiais ir tas baltumas ant jų kojų labai juos pakylėja. Pats spektaklis kalba apie praradimus, skausmingus dalykus, netektį, meilės paiešką, bet visa tai mes tarsi norime pakylėti. Jie tarsi sklendžia ore.
– Mano dabar jau paauglio sūnaus mėgstamiausias filmas buvo (o gal ir tebėra) „Bilis Eliotas“ – apie šokėją berniuką. Sūnus ilgai žaidė futbolą, 7 metus, paskui traumos etc. Futbolas baigėsi. Dabar muša būgnus. Futbolą žaidė techniškai, vis jam sakydavau, kad tu futbolą žaisk lyg šoktum, kaip Bilis Eliotas. Geriausias rungtynes jis sužaidė, po jų sakė: „bandžiau šokti...“ Ar nenorėtum treniruoti futbolo komandos ar kaip šiuolaikinio šokio asociacijos vadovė priimti kokios futbolo komandos į asociaciją? Gal futbolo situacija Lietuvoje pasikeistų?
– Vienas mano mėgstamiausių spektaklių – norvegų choreografo Jo Strømgreno „Šokis lenkiasi futbolo menui“ (1997, angl. „A Dance Tribute to the Art of Football“). Man visada atrodė įdomus tas fenomenas – šokis niekada nesurinks tokių stadionų, kokius surenka futbolas.
Mano gi sūnus, kuris labai ilgai žaidė futbolą, o dabar studijuoja aktorystę, turėjo tikrai gerus futbolininko duomenis. Kai jis mane mokydavo žaisti, visada sakydavo: „Mama, žaisk taip, kaip šoki“. Ir iš tikrųjų šios sritys yra labai arti viena kitos. Futbolininkams taikomos baleto metodikos, padedančios lavinti plastiškumą, mobilumą, judesių amplitudę ir kūno pozicijas. Tai nieko naujo. Gal ir tavo sūnui reikėtų nueiti į šokio pamokas – galbūt ir jis ten atrastų kažką sau.
Ar norėčiau treniruoti futbolo komandą? Man iš tikrųjų labai patinka dirbti su skirtingais žmonėmis. Karjeros pradžioje teko kurti choreografiją renginiui, kuriame dalyvavo penkiasdešimt kareivių. Tuo metu, dar jaunai merginai, stovėti prieš tiek karių buvo gana keista patirtis.
Bet būtent tai ir yra viena įdomiausių mano kūrybos dalių – bandyti surasti kalbą su skirtingais žmonėmis, kurie galbūt yra šokę, turi savo supratimą apie šokį arba apskritai niekad nėra su juo susidūrę. Kaip juos atrakinti, pakviesti per judesį atsiverti, praplėsti savo mąstymą, požiūrį, galbūt net suabejoti kažkokiais nusistovėjusiais dalykais? Jei atsirastų galimybė dirbti su futbolo komanda, tikrai mielai to imčiausi.
Per Kultūros asamblėjos protestus taip pat buvo kilusi mintis sujungti sportininkus ir kultūros žmones, kartu kurti choreografijas, ieškoti įdomesnių protesto formų. Juk dalyvauti vieno savo spektaklio finalinėje scenoje esu kvietusi ir kultūristus. O atėjusių į festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ spektaklius esame matę ir futbolo ultrų.
Šios sritys yra daug arčiau viena kitos, nei kartais galvojame. Kūnas, judėjimas, bendruomenė, disciplina, emocija – visa tai sieja ir sportą, ir šokį.
