Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 11 24, 15:45

Dramaturgas Rimantas Ribačiauskas antikos mitą atrakina laiko temos raktu

Dramaturgas, „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatas Rimantas Ribačiauskas šiuolaikinio baleto „Orfėjas, Euridikė“ premjeros, kuri lapkričio paskutinę dieną vyks „Dūmų fabrike“, su kūrybine komanda nešvęs. Tuo metu Italijoje dramaturgas gilinsis į socialinį teatrą – iš 11 šalių į Neapolį suvažiavę kūrėjai dirba su įvairiomis šio miesto socialinėmis grupėmis ir pagarsėjusių rajonų gyventojais, rašoma organizatorių pranešime spaudai.
Rimantas Ribačiauskas
Rimantas Ribačiauskas / Vismantės Ruzgaitės nuotr.

Kartu su R.Ribačiausku į Neapolį išvykęs ir teatro režisierius Mantas Jančiauskas. Kūrybinių dirbtuvių organizatoriai lietuvius panardino į legendinį Neapolio Scampia rajoną, kuriame kadaise siautėjo italų mafijos „Camorra“ grupuotė. Vienu metu šis rajonas buvo vienas svarbiausių narkotikų platinimo taškų Europoje.

– Neapolis garsėja savo mafija. Ar jaučiatės šiame mieste saugūs?

– Šiandien mafijos grupuotės čia kiek aprimusios, Scampia rajonas lėtai transformuojasi, šalia kovos su organizuotu nusikalstamumu jame vyksta svarbesnė kova – tai žmonių, paprastų rajono gyventojų, kova už teisę gyventi oriai, atsikratyti stereotipų ir klišių. Mūsų rezidencija čia tik prasideda, pažiūrėsime, kaip viskas klostysis. Gyvename visai šalia Scampia, vakarais vaikštinėju vienas, negaliu pasakyti, kad jaučiuosi nesaugiai, – niekas čia nešaudo.

– Ar galima pasakyti, kad Neapolyje jūs tarsi tęsiate tai, ką pradėjote Lietuvoje? Socialinės temos aiškiai kalbėjo iš jūsų dramaturgijos darbų spektakliams „Glaistas“, „Taksai. Bandymai įveikti atstumus“, „Dreamland“, „Žalia pievelė“. Kodėl jus vilioja užkampiai ir tai, apie ką menas nelabai nori kalbėti?

– Pastaruoju metu atsakymo į šį klausimą ieškau savo praeityje. Mano paauglystė – laukinis Lietuvos 10-asis dešimtmetis – praėjo gatvėse, augau pramoniniame Kauno rajone, kuris tuo metu buvo ne ką saugesnis už Neapolio šiaurę.

Kita vertus, turėjau laimės augti teatro aplinkoje, spektakliai, literatūra visada buvo šalia. Šios dvi terpės pynėsi. Tad tai, kas vyksta dabar, turbūt tėra ano laiko tąsa – bandymas sujungti paribius ir, jei norite, „aukštąją kultūrą“. Tačiau kartais jaučiu, kad dokumentinio, socialinio teatro etiketės man prilipusios net per smarkiai, norėtųsi nuo jų kiek atsitraukti.

Kita vertus, turėjau laimės augti teatro aplinkoje, spektakliai, literatūra visada buvo šalia.

– Ir imtis klasikinių temų?

– Jūsų paminėtuose spektakliuose gvildenamos temos irgi gana universalios, klasikinės – atminties ir vaizduotės santykis, laikinumas, bendruomenės tapatybės paieškos... Tad tiksliau būtų sakyti – ieškoti pasakojimo būdų, kuriuose dokumentika jungtųsi, žaistų su fikcija. „Glaiste“, pavyzdžiui, dokumentika naudojama itin poetiniu būdu. Iš kitos pusės, tos socialinės temos juk ne šiaip sau, man norisi kalbėti apie svarbius dalykus.

Kai dirbi su bendruomene, labai svarbus procesas, susibūrimo momentas, kalbėjimas, tačiau ne mažiau rūpi ir galutinis rezultatas, kurį pamatys žiūrovas. Norisi ir vieną, ir kitą sujungti. Gal prisideda ir mano polinkis į žurnalistiką – nors jos niekada nestudijavau, mane domina interviu forma, patinka kalbėtis su žmonėmis, rinkti medžiagą. Prakalbinti žmogų – sudėtingas menas, nuolat to mokausi.

– Galbūt poreikis ieškoti visuomenės skaudulių ir apie juos kalbėti meno kalba atėjo iš asmeninės patirties?

– „Žalia pievelė“, pavyzdžiui, gimė todėl, kad tuo metu dėl asmeninių priežasčių dažnai lankydavausi Visagine, bendravau su gyventojais ir jaučiau, kad yra ką pasakyti apie miestą ir kad pats miestas nori kalbėti. „Glaistas“ atsirado po Rūtos Vanagaitės knygos, mums, jo kūrėjams, norėjosi atrasti savo poziciją diskurse apie Holokaustą. Iš tiesų, būna įvairiai, bet, žinoma, asmeninis santykis anksčiau ar vėliau atsiranda, kitaip negali būti. Kartais jis – impulsas, o kartais susiformuoja vėliau, kūrybos procese.

– Naujausias tavo darbas – libretas šiuolaikinio baleto spektakliui „Orfėjas, Euridikė“. Be galo įdomus tas seno ir naujo susiliejimas: legendinė istorija ir visiškai moderni jos pasakojimo forma.

– Idėja kalbėti apie laiką kilo Lietuvos nacionalinio dramos teatro „Versmės“ festivalio kūrybinėse dirbtuvėse, į kurias reikėjo atsinešti kūrinio idėją. Įsivaizdavau vyrą ir moterį, užsidariusius erdvėje, bute, už kurio langų kažkas įvykę – gal atominė katastrofa.

Toje erdvėje jų laiko suvokimas pradeda kisti. Reikia paminėti, kad dirbtuvės vyko dar prieš pandemiją, o kai ji prasidėjo, ši situacija daug kam tapo realybe. Tiesa, tose dirbtuvėse nieko apčiuopiamo nesukūriau. Pamenu, mentorius, rašytojas Sigitas Parulskis rekomendavo neužsiimti teatre dalykais, kuriuos kino platformos gali padaryti geriau.

Savo sumanymą prisiminiau gavęs pasiūlymą kurti šiuolaikinį baletą. Vieno knygyno vitrinoje pamačiau Carlo Rovelli knygą „Laiko tvarka“. Ši knyga – tai fizikos ir filosofijos derinys, kurio kertinė mintis turbūt yra ta, kad neegzistuoja joks objektyvus laikas, kad pats jo mechanizmas – skirstymas į praeitį, dabartį ir ateitį – glūdi tik mūsų viduje, tad ir kentėjimo, kurį jaučiame dėl laiko (o geriau pagalvojus, mes visada kenčiame dėl laiko), kyla iš mūsų.

Kitą impulsą suteikė spaudoje aptiktas tekstas apie Prancūzijoje vykusį eksperimentą „Deep Time“ („Gilusis laikas“), per kurį grupė žmonių nusileido į urvus ir pasiliko ten be jokių technologinių prietaisų, be laikrodžių. Jie norėjo patirti, ar būdami uždaroje erdvėje laiką suvokia kitaip. Ir tada šie įvaizdžiai – du žmonės, urvai – priminė Orfėjo ir Euridikės mitą.

Spektaklyje pabandėme antikos mitą atrakinti per laiko temą. Atrodo, kad idėjos iš Rovelli knygos darniai susiveria ant mito struktūros. Kompozitoriai Albertas Navickas ir Jūra Elena Šedytė sukūrė fantastiško grožio kūrinį, kuriame atsispindi kintantis laiko suvokimas, tai, kaip laikas lėtėja, kaip dingsta kryptis iš praeities, mėginimai suderinti laiką ir belaikiškumą.

– Šiuo metu kvantinės fizikos idėjos yra ypač madingos. Apie ją kalba ne tik fizikai, bet ir filosofai bei teologai. Jūs, menininkai, taip pat žvelgiate pirmyn, gilyn?

– Jos madingos turbūt todėl, kad kalba apie giluminę pasaulio sąrangą, kurioje niekas negali būti numatyta, įvykiai vyksta chaotiškai arba, kaip pasakytų Rovelli, be jokios tvarkos. Tai primena mums apie mūsų trapumą, laikinumą, kaitą.

Čia galima prisiminti, kad bene populiariausias Orfėjo ir Euridikės mito užrašymas yra Ovidijaus „Metamorfozėse“, kalbančiose apie nuolatinę visa ko transformaciją, vienų esybių virtimą kitomis. Įdomu ir tai, kad dabar ypač gajus bandymas atskirti mokslo ir tikėjimo sritis šiuolaikinės fizikos kontekste, pasirodo, labai netvirtas.

Jis nieko neaiškina, jis kviečia žiūrovus laiko – ir tos kančios, kurią jis taip dažnai mums atneša, – meditacijai.

Mes kalbame apie tai, kad reikia remtis tik moksliniais faktais, bet kartu juos nusitveriame, integruojame į savo tikėjimo sistemas, – kartais individualias, kartais kolektyvines. Kraštutinė to forma – visokių internetinių pranašų kuriamos kvantinių revoliucijų idėjos, kuriose visi klausimai atsakyti, pasaulis išaiškintas. Norėtųsi, kad mūsų spektaklis būtų tokių pranašysčių antitezė. Jis nieko neaiškina, jis kviečia žiūrovus laiko – ir tos kančios, kurią jis taip dažnai mums atneša, – meditacijai.

– Baleto spektaklyje „Orfėjas, Euridikė“ susijungs daug skirtingų medijų. Ar dramaturgo tekstas diktuoja spektaklio formą?

– Spektaklio tarpdiscipliniškumas glūdi ne tiek medijų gausoje, kiek krūvių tarp jo sudedamųjų dalių paskirstyme: šalia dviejų šokėjų scenoje veikia ir du muzikantai – „Twenty Fingers Duo“. Scenovaizdis kuriamas tik šviesa, tad jai tenka išskirtinis vaidmuo. Išnaudojama specifinė „Dūmų fabriko“ erdvė, tad spektaklis įgyja ir įvietinto teatro bruožų. Tačiau mano užduotis visų pirma buvo sukurti libretą šokiui, galvojau apie muziką ir veiksmą scenoje.

Anksčiau daugiausia dirbau kolektyvinės kūrybos principu, kai tekstai gimsta per repeticijas. Šiame spektaklyje daugiau ar mažiau išlaikėme įprastą grandinę: iš pradžių atsirado libretas, tada muzika, o dabar viskas – choreografo Martyno Rimeikio ir šviesų dailininko Arvydo Buinausko rankose.

Tarpdisciplininis šiuolaikinio baleto spektaklis pagal antikinį Graikijos Orfėjo ir Euridikės mitą, remiantis naujausiomis fizikos idėjomis apie laiką, „Orfėjas, Euridikė“ – 2022 metų lapkričio 30 dieną 19 ir 21 val. „Dūmų fabrike“, Vilniuje. Spektaklio finansais pasirūpino Lietuvos kultūros taryba ir autorių teisių bendrija LATGA.

„Pranešimas spaudai“ – tai naujienų agentūrų, juridinių ir fizinių asmenų sukurti bei platinami pranešimai apie paslaugų, gaminių, įmonių ar įstaigų naujienas ir pan. Spręsdama dėl turinio publikavimo UAB „15min“ atsižvelgia į informacijos aktualumą, naudą visuomenei, viešąjį interesą. Už šio turinio skelbimą UAB „15min“ nėra atlyginama. Redakcija turi teisę pranešimus redaguoti, trumpinti, papildyti, šalinti tekste esančias nuorodas ir pavadinimus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą