Kubos baleto žvaigždė Loipa Araújo giria Lietuvą: „Tokį spektaklį galima rodyti bet kurioje Europos scenoje“

– Esate dirbusi su garsiausiomis pasaulio trupėmis. Kaip šiandieniniame Europos baleto kontekste matote mūsų teatrą?

– Pirmą kartą Vilniuje lankiausi 1961 metais, gastrolių su Kubos trupe metu. Svečiavomės vos keturias dienas, todėl neturėjau galimybės iš esmės pažinti teatro. Nors viešnagė buvo trumpa, jau tuomet pastebėjau aukštą šokėjų lygį.

Kai šįkart mane pakvietė Jurgita Dronina, iš anksto buvo aišku, ko tikėtis. Dirbome anksčiau, todėl žinau jos darbo etiką ir aukščiausius meninius standartus. Visa pasitvirtino ne tik repeticijų salėje, bet ir scenoje. Malonia staigmena tapo mano stebėtas „Arlekino milijonų“ pastatymas. Tokį spektaklį drąsiai būtų galima rodyti bet kurioje Europos scenoje.

J.Droninos asmeninio archyvo nuotr. /(iš kairės) Alejandro Virelle, Jurgita Dronina, Loipa Araújo, Tamara Tojo.

– Turbūt gausiausių ovacijų sulaukia „Arlekino milijonų“ spektaklyje pasirodantys vaikai. Kaip vertinate jaunųjų M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokinių dalyvavimą spektakliuose didžiojoje scenoje?

– Nepaprastai svarbu, kad mokykla būtų glaudžiai susijusi su teatru. Visada sakau, kad daugiausia išmokstama stebint. Vaikystėje gali pamatyti artistą scenoje ir pagalvoti: „Noriu būti toks kaip jis.“ Tokie troškimai formuoja asmenybę.

Dar vakar grupė vaikų atėjo stebėti mano vedamos pamokos. Tokios patirtys yra būtinos baleto ateičiai. Įkvėpimas turi būti matomas.

J.Droninos asmeninio archyvo nuotr./(iš kairės) Jurgita Dronina, Loipa Araújo

– Kuo žavėjotės anksčiau ir kas Jus įkvepia šiandien?

– Labiausiai mane savo pavyzdžiu žavėjo primabalerina Alicia Alonso – ne tik kaip menininkė, bet ir kaip nepaprastos valios žmogus. Didžiąją gyvenimo dalį ji buvo beveik akla, tačiau nenustojo šokti. Matydama tokią stiprybę, negalėjau skųstis dėl menkiausio ištikusio skausmo.

Jungtinėse Valstijose sutikau tokių menininkių kaip Cynthia Gregory ir begalę kitų didžių asmenybių. Iš kiekvieno sutikto artisto perėmiau tai, kas man artima – tik taip scenoje galima augti.

Mane visada įkvepia šokėjai. Štai ir šiandien – žengiu į salę, matau atvirumą bei smalsumą. Žinoma, tai skatina grįžti kitą dieną ir duoti dar daugiau.

L.Arlauskaitės nuotr. /Kubos baleto žvaigždė Loipa Araújo giria Lietuvą

– Kaip tarptautinių mainų kontekste šiandien kinta skirtingų baleto mokyklų tapatybė?

– Mainai arba patvirtina, kad eini teisingu keliu, arba parodo, ko dar turi išmokti.

Šiemet man sukanka 85-eri, aš vis dar mokausi. Pati įsikvepiu iš šokėjų, kuriuos mokau. Kai tik pradedi galvoti, kad jau viską žinai, tavo kelias baigtas.

Be abejo, net ir šiandien balerinas iš skirtingų Europos mokyklų lengva atpažinti, tačiau pati technika yra universali – tendu (aut. pastaba – pranc. battement tendu reiškia ištemptas, įtemptas. Tai vienas pagrindinių baleto judesių) visur išlieka tendu.

J.Droninos asmeninio archyvo nuotr./(iš kairės) Jurgita Dronina, Loipa Araújo, Kristina Gudžiūnaitė.

– Kokias profesines savybes šiandien laikote svarbiausiomis baleto artistui ir ar jas atpažįstate dirbdama su LNOBT trupe?

– Jie tikrai labai nori mokytis – tai svarbiausia savybė. Vien noro, žinoma, neužtenka. Be disciplinos neįmanoma išgyventi nei balete, nei gyvenime.

Labiausiai gailiuosi ne to, ko nepavyko pasiekti, bet to, ko nepadariau iš tingumo. Jei šiandien kažką atidedi rytojui, dažnai tas „rytoj“ taip ir neateina.