– Kaip ir kada jūsų gyvenime atsirado teatras?
– Atsimenu save kaip labai kūrybišką vaiką. Kartais tiesiog atsistodavau ant kėdės per kokį suaugusiųjų susibūrimą ir pradėdavau deklamuoti ar vaidinti. Pradėjusi mokytis pradinėje mokykloje, nuėjau į teatro būrelį. Vaidinome spektaklį visai mokyklai, kuriame man atiteko pagrindinis – raganos – vaidmuo
Pažintį su teatru tęsiau Marijampolės dramos teatre įsikūrusioje teatro studijoje „Gaja“. Kol didžiojoje scenoje vykdavo profesionalūs spektakliai, mažojoje salėje virė mūsų studijos gyvenimas. Vėliau nusprendžiau stoti į vaidybą. Nuo vaikystės mėgau ir vaidinti, ir piešti, bet apie septintą klasę supratau, kad piešimą galiu lavinti savarankiškai, o vaidybos reikia mokytis. Tad vaidybą pasirinkau kaip amatą, o piešimas liko kaip laisvalaikio užsiėmimas.
– Piešimas liko vaikystės prisiminimu ar vis dar tęsiate šią veiklą?
– Iliustracijų ir atvirukų liejimas akvarele man yra būdas atsipalaiduoti. Kita vertus, šia kūryba dalinuosi – sulaukiu individualių užsakymų sukurti vestuvių pakvietimus, kalėdinius atvirukus. Dažniausiai į mane kreipiasi artimi draugai ir pažįstami. Praėjusį gruodį pirmą kartą dalyvavau kalėdinėje mugėje, kurioje pirmą kartą viešai pardavinėjau savo kalėdinius atvirukus. Bet suinteresuotai šios veiklos nevystau, dažniausiai šventiniu laikotarpiu. Anksčiau susidurdavau su tuo, kad dalis žmonių mane pažinojo kaip iliustratorę, bet nežinojo, kad vaidinu. Kiti atvirkščiai. Šiandien šios sritys vis labiau susijungia. Esu kūrusi iliustracijas spektaklių scenografijai ar rekvizitui, spektaklių plakatams.
Vis dar turiu mintį ateityje sujungti teatrą ir piešimą. Pradėjus vystyti meninį tyrimą, buvau sumaniusi, kad jį pristatysiu triptiko – parodos, spektaklio ir dar kitos meno šakos – pavidalu. Kontrastas tarp šių sričių yra vienas iš dalykų, kuris mane domina kituose ir manyje. Scenoje aš – garsiai, ryškiai, groteskiškai. Piešiniuose aš – švelniai, tyliai, jaukiai. Žmogaus poliariškumas. Kaip tokios visiškai priešingos būsenos gali sutilpti viename kūne?
– Kas yra bufonada?
– Bufonada – tai vienas iš fizinės komedijos, fizinio teatro žanrų, priskiriamas ir šiuolaikiniam cirkui. Jam būdingas groteskas, parodija ir deformuota išvaizda, kelianti publikai pasibjaurėjimą ir smalsumą. Tai vadinamasis šaipymosi, įžeidinėjimo žanras. Žiūrovas juokiasi iš klouno, o bufonas juokiasi iš žiūrovo. Bufonas visada taikosi į konkretų visuomenės reiškinį, temą ar stereotipą.
– Kaip susipažinote su bufonados žanru?
– Su bufonada pirmą kartą susipažinau 2018-aisiais. Tuo metu buvau ketvirtame kurse ir dalyvavau Marijos Baranauskaitės organizuotose dirbtuvėse „The shit is a gift“. Iki tol apie šį žanrą nebuvau girdėjusi. Dirbtuvės truko tris dienas: žaidėme žaidimus, atlikome kūno deformacijų pratimus. Pirmas įspūdis buvo prieštaringas. Daug juoko, bet kartu ir daug nepatogumo. Nors jau buvau išbandžiusi klounadą, čia viskas atrodė kitaip. Tai buvo iššūkis, bet pajutau, kad būtent tame slypi kažkas labai tikra.
Prieš pradėdama studijuoti vaidybos magistrantūroje, nusprendžiau dalyvauti mėnesio trukmės „Embodied poetics“ mokyklos kursuose Lietuvoje. Šios mokyklos įkūrėjai, mokytojai Amy Russell ir Normanas Tayloras yra tiesioginiai Jacques'o Lecoqo mokiniai. Šios mokyklos pagrindas – J.Lecoqo pedagogika. Tą vasarą jie rengė kursus, nagrinėjančius skirtingas temas, vieni jų buvo apie bufonadą ir dramą, juose ir mokiausi. Ši patirtis padėjo suprasti, kad magistro studijose noriu gilintis ne į klounadą, kaip galvojau, o į bufonadą. Iš to galiausiai gimė ir magistrinio darbo tema.
– Kas jums yra bufonas?
– Bufonas man pirmiausia yra tas Nulis, kurį sukūriau savo spektakliui „Nulis“. Jis yra mano tyrinėjimo atspirties taškas. Plačiau žiūrint, bufonas tai ieškojimų erdvė. Bufonas man dar nėra iki galo apibrėžtas. Jis nuolat kinta, juda. Kartu tai jau tapo mano sritimi, kurioje jaučiuosi pakankamai tvirtai, kad galėčiau dalintis su kitais, vesti dirbtuves, kalbėti, rašyti. Smagu matyti, kaip bufonas ima rastis ir kitų žmonių akiratyje. Atsiranda ne tik norinčių patirti, bet ir diskutuoti.
– Praeitą vasarą mokėtės garsiojoje Philippe'o Gaulier klounados mokykloje Prancūzijoje. Kaip atrodo bufonados studento kasdienybė? Kaip ši patirtis praplėtė jūsų suvokimą apie fizinės komedijos žanrą?
– P.Gaulier mokykloje tęsiau bufonados mokslus. Visas dienas praleidome procese. Ir buvome labai arti vieni kitų. Kai trisdešimt žmonių visą dieną žaidžia, kvailioja, daro kvėpavimo, fizinius, improvizacinius pratimus, jie tampa kone bendru kūnu. Visi greitai tapo „mūsiškiai“, ir tas ryšys padėjo atsikratyti gėdos jausmo, kuris kyla darant keistus ar nepatogius dalykus. Ši patirtis iš esmės išplėtė mano suvokimą apie fizinę komediją. Iki tol ji buvo labiau teorinė. O čia viską supratau savo kūnu. Suvokiau disciplinos, pasitikėjimo partneriu svarbą, kiek reikia laiko ir bandymų, kol atrandi savo bufoną – būtybę, kuri ir juokina, ir trikdo. Ir kad bufonas ne tik išvaizda. Tai būdas per groteską kalbėti apie temas, kurios dažnai nutylimos. Man tai pasirodė aktualu. Ir kaip teatro forma, ir kaip socialinis įrankis. Supratau, kad noriu gilintis toliau ne tik kaip atlikėja, bet ir kaip mokytoja, tyrėja, galbūt prisidedant šio prie žanro augimo Lietuvoje.
Ne ką mažiau svarbi šios patirties dalis, susijusi su kavine „Café Du Depart“, įsikūrusia priešais traukinių stotį P.Gaulier mokyklos miestelyje. Ten rinkdavomės beveik kiekvieną vakarą. Susitikdavome su kolegomis, dalindavomės įspūdžiais. Per tas dvi savaites atrodo, jog daug sužinai, bet iš tiesų viskas tik prasideda. Kaip sakė vienas iš mokytojų, vėliau tapęs mano tyrimo mentoriumi – toks ir yra P.Gaulier principas: manai, kad jau viską žinai, bet iš tiesų, tai tik pati pradžia.
– Kokia istorija slypi už bufonados spektaklio „Nulis“ pavadinimo?
– Pavadinimas atsirado tada, kai pats bufonas dar nebuvo sukurtas. Su magistro darbo kūrybinės dalies vadovu Žilvinu Beniušiu kalbėjome apie tai, ką galėtų kalbėti bufonas ir koks galėtų būti spektaklio formatas. Kadangi jau buvo aišku, jog tai bus monospektaklis, kilo mintis apie bufoną, kurio vardas galėtų būti Nulis. Tokį, kuriame sutelpa visi visuomenės įvaizdžiai, bet kartu ir niekas. Apie bufoną, turintį daug ką pasakyti, bet visiškai atstumtą ir vienišą. Kai spektaklis proceso metu pasikeitė, su režisiere dar svarstėme, ar palikti tokį pavadinimą, bet nusprendėm, kad tinka. Taip ir liko – „Nulis“. Tai tapo savotiška etikete. Net socialiniuose tinkluose pastebiu, kad kai dalinuosi procesu, žmonės sako: „ai, čia tas Nulis“.
– Klounai dažnai suklysta ir moka iš to pasijuokti. Arba juokiasi iš kitų žmonių klaidų. Kaip jums sekasi pasijuokti iš savo klaidų profesiniame ir asmeniniame gyvenime?
– Profesinėje veikloje užsiimu ne tik bufonada, vaidinu ir kituose spektakliuose, pavyzdžiui, lėlių teatro, vedu užsiėmimus vaikams. Visgi šiuo metu bufonada yra viena svarbiausių mano gyvenimo veiklų. Kuriant spektaklį „Nulis“ ir ieškant, kaip įvaldyti bufoną scenoje, patyriau daug nesėkmių. Buvo sunku, bet dabar, atsigręžus atgal, tas kelias man atrodo labai įdomus.
Buvo bent keletas momentų, kai supratau, kad tai, ką dariau, visai nėra bufonas. Nors tuo metu buvau tuo šimtu procentų įsitikinusi. Kai kūriau personažą be rankų ir kojų, man atrodė, kad čia jau tikras bufonas. Bet tada mentorius Thomas Toppleris pamatė įrašą ir pasakė: „Čia ne bufonas.“ Ir nors mokytojas iš P.Gaulier mokyklos buvo sakęs priešingai, supratau, kad reikia pradėti iš naujo. Ieškoti vėl. Pamažu mokausi priimti, kad nesėkmės irgi yra svarbi proceso dalis. Asmeniniame gyvenime taip pat stengiuosi laikytis požiūrio, kad net „šūdas gali būti dovana“. Taip pat nesijaudinti dėl to, ko negaliu kontroliuoti.
– Kaip pasikeitė jūsų santykis su teatru, pradėjus jame vaidinti profesionaliai?
– Kai baigiau bakalauro studijas, padariau penkerių metų pertrauką. Tik tuomet stojau į magistrantūrą ir nusprendžiau, kad nebesiblaškysiu ir grįšiu į teatro pasaulį. Nuo tada prasidėjo dažnesni darbo pasiūlymai. Iki tol jų pasitaikydavo vienas, du per metus, kaip dažnai būna. Bet kai pradėjau nagrinėti konkrečią sritį, atsirado daugiau pasiūlymų. Tapau labiau matoma ir paklausi. Nors mano pagrindinė kryptis yra bufonada, atsirado ir kitų pasiūlymų. Profesionaliai vaidinti pradėjau iškart po bakalauro studijų, bet tik po magistro įsiliejau į aktyvų darbo ritmą. Tiems, kas domisi klounada, bufonada ar šiuolaikiniu cirku, esu jau pažįstama. Šiuo metu esu laisvai samdoma aktorė, šiuolaikinio cirko atlikėja, bufonė, priklausanti Lietuvos šiuolaikinio cirko asociacijai.
– Tai kaip pasikeitė jūsų požiūris į teatrą?
– Baigus bakalaurą, atėjo aiškesnis supratimas, kad mane domina fizinis teatras ir fizinė komedija. Tik užtruko, kol pradėjau tuo rimtai užsiimti. Atsirado poreikis nuolatiniam mokymuisi ir žinių gilinimui. Galima sakyti, kad atradau savo kelią. Be to, pagaliau aiškiau supratau ir įsivardijau savo profesines stiprybes. Anksčiau jos likdavo nepastebėtos. Dramos teatro kontekste man dažnai sakydavo, kad esu tinkama tik „charakteriniams“ vaidmenims. Bet aš visada jaučiau, kad galiu daugiau. Dabar suvokiu, kad mano stiprybė ir yra charakteringumas, bet taip pat žinau, kad gebu daugiau. Pavyzdžiui, mano gebėjimas keisti balsus puikiai tinka lėlių teatrui ir bufonui. Fiziškumas, kuriam anksčiau nebuvo kaip pasireikšti, pamažu atranda savo vietą.
Taip pat įsisąmoninau, kad mokymasis nesibaigia. Vien J.Lecoqo ir P.Gaulier mokyklos parodė, kiek skirtingų metodikų egzistuoja. O visa tai kaupiasi, maišosi, tampa tavo savastimi. Atsirado daugiau atvirumo – supratau, kad nėra vieno teisingo būdo. Ir tai labai įdomu.
– Bufone dažnai paliečiamos jautrios socialinės temos. Turint omeny, kad Lietuvoje bufonas labai mažai pažįstamas, socialinės komedijos žanras taip pat nepopuliarus, kaip sekėsi atsirinkti, kokiomis temomis kalbėti, o kurių geriau neliesti?
– Man patiko viena citata iš Johno Wrighto knygos „Why Is That So Funny? A Practical Exploration of Physical Comedy“ apie fizinę komediją. Joje pacituotas Rowanas Atkinsonas sako, kad parodijoje neturėtų būti temų, apie kurias negalėtum juokauti. Man ši mintis labai artima. Aišku, kaip kūrėjai visada reikia atsižvelgti į kontekstą ir įvertinti galimą žiūrovų reakciją. Didžiausias iššūkis spektaklyje „Nulis“ man buvo išsigryninti, ką mano bufonas galėtų parodijuoti. Atrasti temą, kuri man pačiai būtų svarbi. Bufonas turi pataikyti į kokį nors „taikinį“ – didžiausią niekšą, visuomenės ydą ar socialinę problemą. Taikinys gali būti bet kas, svarbu, kad būtų aktualu tiek žiūrovui, tiek parodijos kūrėjui. Pavyzdžiui, mano mentoriaus Topplerio bufonų trupė Vienoje yra sukūrusi spektaklį apie socialinių paslaugų sistemos pokyčius senelių globos srityje. Aš pasirinkau religiją, o tiksliau – tai, kaip tikintieji įsivaizduoja Dievą ar Katalikų bažnyčią.
– Buvote rezidencijoje Danijoje. Kokias temas užkabinote ten? Kaip skiriasi bufonas skirtingose šalyse? Ar tai žanras, kurį galima pritaikyti vos vienos šalies kontekstui?
– Pirmiausia, galiu pateikti savo mentoriaus T.Topplerio trupės pavyzdį. Jie savo spektaklius rodo tik Austrijoje, konkrečiuose miestuose, nes jų spektaklių temos yra labai lokalios. Perkelti šį darbą į kitą šalį būtų sudėtinga, nes žiūrovai gali nesuprasti konteksto. Tuomet spektaklis neveiktų. Aišku, spektaklį galima adaptuoti, bet tam reikėtų jį iš naujo pritaikyti vietos aktualijoms. Net jei bufonas parodijuoja universalų reiškinį, jis vis tiek turi atliepti vietinius niuansus.
Rezidencijoje Danijoje pradėjau kurti spektaklį „Nulis“, ieškoti savo bufono. Vėliau supratau, kad tai, ką dariau, nebuvo bufonada. Tuo metu analizavau savo asmeninius skaudulius, o ne platesnius reiškinius. Dirbdama su mentoriumi supratau, kad bufonas turi taikyti į „didžiausią niekšą“ – platesnę problemą ar reiškinį. Tuo metu mano bufonas buvo pernelyg susitelkęs į mane pačią, todėl pasirodymo negalima būtų pavadinti bufonada. Po spektaklių abiejose šalyse vyko susitikimai su žiūrovais. Grįžusi į Lietuvą, dirbdama rezidencijoje Menų spaustuvėje jaučiausi stipriau, nes į rodymą atėjo daugiau žmonių, tarp jų ir pažįstamų. Jie buvo atviresni interakcijai, labiau įsitraukė. Danijoje daugiausia buvo vyresni, santūresni žiūrovai. Lietuvoje publika reagavo gyviau, o tai leido man daugiau improvizuoti ir bendrauti su žiūrovais. Danijoje žmonės dalinosi rimtomis įžvalgomis, kalbėjo apie santykius su artimaisiais. Lietuvoje, kadangi dalis publikos jau buvo susipažinusi su šiuo žanru, gavau konkretesnių pastabų – kas veikia, kas galėtų būti stipriau išplėtota. Šis palyginimas tik patvirtina, kad bufonados sėkmė labai priklauso nuo publikos. Nėra vieno universalaus recepto.
– Iš pradžių spektaklį kūrėte viena. Vėliau prie kūrybinio proceso prisijungė režisierė Aistė Rekašiūtė. Kaip jos matymas spektaklį keitė ir kuo jums kaip aktorei svarbus šis išorinis žvilgsnis?
– Pradžioje ilgai dirbau viena – Danijoje ir pirmose rezidencijose Lietuvoje. Buvo labai sunku. Turėjau būti ir dramaturgė, ir režisierė, ir atlikėja. Mėčiausi tarp visų vaidmenų, darbas strigo, nuolat abejojau savimi. Viskas pasikeitė, kai galutiniame etape atsirado komanda – dramaturgas Dominykas Matulionis, režisierė Aistė Rekašiūtė ir mentorius Gonzalo Villareal Porzio. Jie perėmė dalį atsakomybės, o aš galėjau susitelkti į bufono kūrimą. Režisierė rūpinosi vizija, dramaturgas – struktūra, mentorius – kaip išlikti bufonados žanre. Kol dirbau viena, daug filmavau save, įsivaizduodama kamerą kaip žiūrovą. Danijoje tyrinėjau, kaip bufonas galėtų veikti scenoje be rankų ir kojų. Kaip išlikti įdomiam, nors fiziškai apribotam. Tai buvo reikalingas etapas, bet, pradėjusi dirbti kartu su komanda pagaliau galėjau rimčiau susitelkti į pasakojimą, naratyvą, parodiją.
– Publika į teatrą eina vedama naujos patirties alkio. Kokia patirtis jų laukia bufonados spektaklyje?
– Manau, žiūrovas gali tikėtis patirti keistumą, nejauką. Nemalonu stebėti bufoną scenoje, susidurti su jo kuriamomis parodijomis, bet kartu smalsu, kur tai nuves. Taip pat gali tikėtis tiesioginio ryšio su tuo, kas vyksta scenoje, ir netikėtumų. Gali tikėtis provokacijos, atpažįstamumo. Turbūt išėjus iš spektaklio jie susimąstys, nes bufonas būtent taip veikia – priverčia galvoti. Tai nėra tiesiog juokinga. Juokiesi, bet tuo pačiu metu pagauni save klausiantį – kodėl aš iš to juokiuosi?
Esu girdėjusi iš žiūrovų, kad po spektaklio jie kitaip pradėjo reaguoti į elgetas gatvėje. Ir tai vėl rodo susimąstymą. Dar žiūrovas gali tikėtis kvietimo juoktis iš to, iš ko paprastai gyvenime nesijuokiama. Bufonas pats yra visuomenės atstumtasis, jis kalba apie tai, ko įprastai vengiama. Pavyzdžiui, mano bufonas Nulis riaugėja ir tuo mėgaujasi, o gyvenime mes dėl tokių dalykų atsiprašome.
– Kaip susitaikei su fizine transformacija ir kūno deformacija? Juk bufono įvaizdis – atstumiantis, o, būnant ant scenos, visi norime atrodyti gerai ir gražiai.
– Buvo momentas, kai įvyko „klik“. Iš pradžių jaudinausi dėl savo išvaizdos, bet, pradėjus važiuoti į rezidencijas, baimė būti negražiai dingo. Dabar man tai ne tik nebaisu – tai išlaisvina. Daugelis nemėgsta žiūrėti į save vaizdo įraše. Tuo tarpu aš, žiūrėdama savo bufoną iš šono, matau jį kaip kitą – kaip darbą, ne save. Tą patį sako ir žiūrovai. Kai kurie pamiršta, jog scenoje vaidinu aš – Gabrielė. Kuo ilgiau tai darau, tuo lengviau priimu „negražumą“. Bufonas leidžia išnešti į sceną tai, ką realybėje ignoruojame.
