Apie kūrybinį procesą, klasikinio baleto ateitį, darbą su Lietuvos šokėjais ir tai, kuo jo „Pakita“ skirsis nuo ankstesnių šio kūrinio interpretacijų, pasakoja M.Legris.
– Jūs grįžtate į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą su „Pakita“. Kuo šis pastatymas Jums skiriasi nuo ankstesnio darbo su „Korsaru“ Vilniuje?
– Tai dar viena galimybė sugrįžti prie XIX a. sukurto baleto. Šie du kūriniai, žinoma, pasakoja skirtingas istorijas. „Pakita“ buvo išties didžiulis iššūkis – reikėjo iš naujo kurti ir libretą, ir muzikinę struktūrą. Šįkart jaučiuosi tvirčiau kaip choreografas. „Pakita“ jau yra trečiasis mano klasikinio baleto pastatymas po „Korsaro“ ir „Sylvios“.
– Vienas ryškiausių „Pakitos“ simbolių – Grand pas classique. Kas Jums šiame balete svarbiau – tradicija ar interpretacija?
– Grand pas classique yra esminė šio baleto dalis – tai scena, iki šiol laikoma vienu įspūdingiausių klasikinio baleto virtuoziškumo momentų.
Labai gerbiu klasikinio baleto tradiciją. Būtent ji man yra pagrindinis įkvėpimo šaltinis permąstant kūrinį, kuris išlieka klasikiniu baletu, o ne tampa šiuolaikine interpretacija.
– Šįkart kuriate baletą specialiai Lietuvos trupei. Kaip tai veikia Jūsų kūrybinį procesą?
– Pasiūlymas statyti šį baletą atėjo iš baleto meno vadovės Jurgitos Droninos. Po „Korsaro“ sėkmės tai atrodė visiškai natūralus žingsnis. Tai buvo galimybė sugrįžti į teatrą ir pas šokėjus, su kuriais jau buvau dirbęs ir pasiekęs puikių rezultatų. Tad pirminis įkvėpimas buvo aiškus, o dirbant prie naujosios „Pakitos“ jis dar kartą pasitvirtino.
– Kuriant šį pastatymą, kiek vietos paliekate šokėjų individualumui? Ar judesiai pritaikomi konkretiems solistams?
– Dirbdamas visada pirmiausia pats kuriu judesius, galvodamas apie istoriją, personažus ir choreografinį stilių, kurio siekiu. Todėl atvykęs į repeticijas jau turiu nemažai medžiagos. Tačiau vėliau, atsižvelgiant į šokėjų asmenybes ir technines galimybes, vyksta bendradarbiavimas, idėjų mainai – taip pasiekiamas galutinis rezultatas.
– Minėjote, kad kuriate naują dramaturgiją. Kodėl Jums buvo svarbu pergalvoti istoriją?
– Jau keletą metų dirbu su Jeanu-François Vazelle, kuris kuria mano baletų libretus. Šįkart jis pats parašė naują istoriją – pakeitė veiksmo laiką ir vietą, įvedė istorines figūras, kurių anksčiau šiame kūrinyje nebuvo.
Tai buvo gana sudėtingas procesas, nes reikėjo viską suderinti taip, kad istorija žiūrovą įtrauktų ir įtikintų.
– Kaip apibūdintumėte balansą šiame pastatyme tarp ištikimybės originalui ir šiuolaikinės baleto kalbos?
– Tai klasikinis baletas, kuriamas mūsų laikais, tačiau choreografinė kalba išlieka visiškai klasikinė.
– Kaip apibūdintumėte repeticijų procesą Vilniuje? Kas Jus labiausiai nustebino?
– Pasiruošimas šiam pastatymui vyksta labai sklandžiai, be didelio streso. Baletas jau beveik baigtas. Iki premjeros dar turime laiko išgryninti detales.
Dabar man belieka pamatyti, kaip susijungs šviesos, kostiumai ir scenografija, tačiau su tokia komanda jaučiuosi užtikrintas dėl galutinio rezultato.
– Vienu sakiniu – kokia bus Jūsų „Pakita“?
– Klasikinis, elegantiškas, spindintis, jaudinantis ir įtraukiantis baletas.
– Ką norėtumėte, kad žiūrovas išsineštų po šio spektaklio – emociškai ar intelektualiai?
– Norėčiau, kad atmintyje liktų pojūtis, kokią didžiulę galią per mažius išsaugo tokie klasikiniai baletai. Tikiuosi, šis baletas žiūrovui taps tikra laimės akimirka.
