„Sirenose“ – choreografės Kotsali darbas apie išsekimą ir neišsipildžius pažadus

Jį sukūrusi choreografė, dramaturgė ir šokėja Chara Kotsali įdėmiai, tačiau ne be humoro žvelgia į visuomenę, kurioje gebame linksmintis tiek, kad patys nuo to pervargstame, kurioje nuolat kartojame istoriją, nes niekas nedrįsta išjungti muzikos.

Trys šokėjos scenoje keliauja nuo asmeninių pasakojimų link kolektyvinės istorijos, besikliaudamos savo kūnais ir ritmu, kuris tarsi verčia jas judėti nesibaigiančiame šokio maratone, neapibrėžtumu primenančiame pasaulio istorijos vyksmą. Pažanga, išsekimas, perdegimas ir neišsipildę ateities pažadai – tai atsikartojantys kūrinio motyvai.

Effie Gousi nuotr./Chara Kotsali

Interviu Lietuvos skaitytojams ji pasakoja apie kūrinio temas, erzinantį Vakarų visuomenės požiūrį, kad karai praėjo ir skirtingą publikos reakciją į jos spektaklį skirtingose šalyse.

– Jūsų spektaklis vadinasi „Pasilinksminimų etapo pabaiga“ (angl. „The End of Amusement Phase“). Kas yra tas pasilinksminimų etapas? Kas baigiasi?

– Pavadinimą įkvėpė perskaitytas gana sudėtingas ekonominis straipsnis, supratau gal tik pusę jo, bet ten buvo rašoma apie vadinamą „produktyvumo paradoksą“: kad nors technologijos tobulėja, žmonės neišsilaisvino nuo fizinio darbo, neturi daugiau laisvo laiko ir negyvena geriau. Beje, nepaisant sparčios technologinės pažangos, gamybos tempai neauga taip greitai, kaip turėtų. Ten vienoje vietoje buvo parašyta: „tai pasilinksminimų pabaiga“, o aš tik pridėjau žodį „etapas“.

Pagrindinis šių dienų iššūkis yra emocinis ir fizinis išsekimas.

Ši frazė man patiko, nes skambėjo taip, tarsi koks nors pasilinksminimų etapas išvis būtų buvęs. Užaugau ir gyvenu Graikijoje, todėl mano prieiga prie šių pažangumo pasiekimų nebuvo tokia pati, kaip straipsnio autoriaus. Tačiau priklausau kartai, kuri užaugo bendrai vyravusioje nuotaikoje (net jei tuo ir netikėjo), kad reikalai gerėja, kad blogiausia jau praeityje, didieji karai jau praėjo. Tai labai vakarietiškas požiūris – sakoma, kad didieji karai baigėsi, lyg likusioje pasaulio dalyje nesidėtų nesąmonės. Bet dabar visiems (net tiems kurie gyveno iliuzijose ir tuo tikėjo) tapo aišku, kad šis istorinis etapas baigėsi. Tai nėra nei gerai, nei blogai – tiesiog fakto konstatavimas: mes jau esame kitoje realybėje.

– Apie kokios apimties etapą kalbate? Šimtmetį ar vieną kartą?

– Gimiau 1984 m., tad užaugau 10-ajame dešimtmetyje. Tai buvo didelio lūžio Europoje laikai, pavyzdžiui, griuvo Berlyno siena. Dominavo naratyvas, kad gyvenimas gerėja. Aš taip nemanau. Visgi žvelgiant bendriau, istorijoje šie pažadų ir žlugimų ciklai nuolat kartojasi, pavyzdžiui, gamybos šuolis prieš Didžiąją depresiją. Visad būna pakilimai ir nuosmukiai ir aš remiuosi į tai.

– Kas, jūsų nuomone, kelia didžiausią nerimą šiuolaikiniams žmonėms?

– Nėra tokio dalyko kaip ši karta, nes mano kartos, kurie gyvenome Pietų Europoje, ir, tarkim, tos pačios kartõs žmonių, kurie gyvena Palestinoje, patirtys yra visiškai skirtingos. Nuolat kvestionuoju, kas tas kolektyvinis „mes“. Tai tik iliuzijos, kad mes Europoje neturime karo – mes dalyvaujame genocide, nes gyvename žemyne, finansuojančiame tam tikrus konfliktus, naudojamės išmaniaisiais telefonais, kurių gamyboje dirba vaikai Afrikoje, gaunantys dviejų dolerių algą už mėnesį. Kai tik supratau tą pažangos kainą, gyvenu su dviprasmišku kaltės, baimės ir privilegijuotumo jausmu.

Jei kalbėčiau iš savo patirties Graikijoje, pagrindinis šių dienų iššūkis yra emocinis ir fizinis išsekimas. Mes esame persisotinę informacija, dirbame daug valandų net nesuvokdami, kad tai darbas. Esame pervargę emociškai bandydami rasti viltį, pervargę nuo darbo. Anksčiau žmonės dirbo gamyklose, turėjo aiškų darbo grafiką ir aiškų viršininką. Dabar patys esame savo viršininkai, neturime darbo vietų, neturime biurų, esame skaitmeniniai klajokliai (angl. digital nomads) dirbame kavinėse, dirbame be sustojimo ir patys tapome produktu.

Pinelopi Gerasimou, Onassis Stegi nuotr./„Pasilinksminimų etapo pabaiga“

– Spektaklyje naudojate popkultūros elementus ir dainų tekstus, kurie skamba linksmai, bet kartu ironiškai ir liūdnai. Kodėl pasirinkote šiuos tekstus?

– Man tokia muzika nepatinka, bet vaikystėje klausydavausi ir „Spice Girls“, ir pavyzdžiui visai priešingos muzikos tokios kaip „Nirvana“. Popkultūra yra įdomi tuo, kad ji tiesiogiai arba netiesiogiai atspindi savo laikmetį. Kultūros tyrėjai popdainose gali atrasti daugybę dalykų apie konkretų istorinį etapą. Dabar 2000-ųjų mados ir dainos vėl grįžta į madą, jaunimas kopijuoja mūsų jaunystės stilių ir muziką, atgaivina „Backstreet Boys“ ar Britney Spears, tai keista, bet yra kaip yra. Iš naujo paklausius šių dainų tekstų, jie įgauna visiškai kitokį, mūsų istoriją atspindintį kontekstą.

– Dainose netrūksta kalbų ir metaforų apie seksą ir seksualumą, to daug ir jūsų choreografijoje.

– Tai nėra pasirodymo esmė, bet tai susiję su popkultūra ir tuo, kaip kūnai reprezentuojami viešojoje erdvėje. Kūno seksualizavimo dabar daug socialiniuose tinkluose, bet to buvo daug ir anksčiau. Spektaklyje vaidyba paremta trimis moterimis ir šokiais, kuriuose lytis parduodama seksualizuotu būdu.

Be nuorodų į popkultūrą, naudojame nuorodas į propagandinius 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių renginius, kur moterų ir vyrų kūnai būdavo vaizduojami griežtai pagal lyties vaidmenis: arba stiprūs vyrai kareiviai, arba labai mielos nuolankios moterys, arba motinos, reprezentuojančios tautą. Tokie įvaizdžiai dažnai naudojami ir olimpinėse žaidynėse.

– Ką šiame spektaklyje reprezentuoja trys šokėjos? Nemažą dalį spektaklio jos juda unisonu. Ar tai vienas kūnas?

– Ten veikiame kaip mes pačios. Esame trys moterys, keliaujančios ir šokančios per laiko ir istorijos tėkmę bei besidalinančios asmenine patirtimi. Žiūrovas gali įžvelgti įvairių įvaizdžių: muzikinę moterų grupę, sportininkų palaikymo šokėjas, tos pačios partijos nares propagandiniame šokyje arba merginas, darančias „TikTok“ iššūkius. Šie įvaizdžiai spektaklyje nuolat keičiasi.

– Kodėl pasirinkote būtent šias dvi šokėjas Sofia Pouchtou ir Christina Skoutela šiam spektakliui?

– Taip, geras klausimas. Šios mano kolegės yra labai svarbios. Su viena iš jų jau dirbau ankstesniame spektaklyje, kita kadaise buvo mano studentė. Jas pasikviečiau vedama instinkto. Supratau, kad panašiai mąstome apie politinę ir socialinę realybę, nors jos už mane ir šiek tiek jaunesnės. Be akivaizdaus fakto, kad jos yra nuostabios šokėjos, man buvo labai svarbu, kad vienodai suprastume politinę ir socialinę realybę. Šis vertybinis ir patirtinis bendrumas buvo pagrindinė priežastis jas pakviesti.

– Ar spektaklyje yra humoro?

– Juoką dažnai sukelia ne pats juokingas faktas, o atpažįstama kito žmogaus kova ar nesėkmė. Kai kur publika juokiasi pradžioje atpažinę populiarių dainų melodijas, kurias mes murmame. O kartais žiūrovai būna labai rimti nuo pat pradžių ir nesijuokia. Man atrodo tragedijose atrasti humorą yra labai įdomu. Ir aš taip darau.

Be to, humoras padeda sumažinti įtampą. Tarkim toje dalyje, kai valoma scena, kažkas nusijuokia – tai toks intarpas, žiūrovas atsipalaiduoja ir supranta, kad tai tik spektaklis. Tai suteikia palengvėjimo jausmą.

– Jūs pati parašėte spektaklio tekstus. Jie skamba ir kaip poezija, ir kaip manifestas.

– Ačiū. Man labiausiai patinka kai vadinate tai poezija. Poezija geba sutankinti prasmę. Taip, tai trumpi tekstai, ne ilgi literatūriniai sakiniai. Šie tekstai artimi sakytinės poezijos (angl. spoken word) žanrui, kur svarbus ritmas ir muzikalumas, o ne tik perskaitymas. Labai svarbu ritmas, net jei ir pameti prasmę, nes jie skaitomi labai greitai.

– Kodėl šokio spektaklyje jums prireikė teksto? Ar pajutote, kad vien judesio bus negana jūsų vizijai išpildyti?

– Mano nuomone, tekstai šokio spektakliuose yra naudojami gan dažnai. Tai tikrai nėra reta. Šiuolaikinėje choreografijoje egzistuoja „išplėstinės choreografijos“ sąvoka – tai darbas su laiku ir erdve, net jei nėra tiesioginio judesio. Su tekstu dirbau taip pat, kaip dirbčiau su judesiu.

Nemanau, kad judesio neužteko – man tiesiog labai patiko mintis, kad judantys kūnai turi balsą. Ir dar labai patiko, kad tas ilgas judesys, kuris niekad nesustoja, persiverčia į žodžius. Tai tiesiog tos pačios išraiškos perėjimas į kitą priemonę, kitą raišką. Žinau, kad „Sirenose“ bus rodomi kiti du graikų spektakliai Mario Banushio „Mami“ ir Dimitrio Karantzo „Namas“. Jei atidžiai pasižiūrėsite, jie abu irgi labai choreografiški, teksto ten irgi nedaug. Kai kas gal stebėtųsi – koks čia teatras?

Žinau, yra daug kūrėjų, kurie sakytų, kad kūno yra gana, kad kai nebežinai kaip išsireikšti per judesį, tada pasitelki žodžius. Man taip neatrodo. Kūnas yra kaip tekstas: jame matosi amžius, lytis, socialinė klasė. Kartais tiesiog norisi konkretesnės kalbos. Su šokėjais kartais taip būna – tikima, kad šokis yra kažkas švento, negalima čia kažko primaišyti. Ne, mes kalbėsime, šoksime, grosime instrumentais, darysime tai, ko norisi.

– Spektaklis dabar daug keliauja, iškart po Vilniaus iškeliausite į Romą, prieš tai Diuseldorfas, Berlynas. Ar pastebite skirtumų, kaip į jį reaguoja skirtingų šalių žiūrovai?

– Taip, žinoma. Skirtumai dideli. Nors tai ta pati Europa, bet kiekviena šalis turi savo istorinius jautrumus ir patogumo zonas, skirtingas publikas erzina arba jaudina skirtingi dalykai. Pavyzdžiui, Berlyne žiūrovai labai užsikabino už frazės „Go West, go West and fuck the rest“, jie stebėjosi „O kas blogo su Vakarais?“. Balkanuose į tai reagavo visiškai kitaip, jie pritarė šiam pasakymui. Ten jie turi visai kitokią patirtį su komunizmu nei mes Graikijoje. Reakcijos labai skirtingos ir tai labai įdomu. Todėl svarbu atsinešti savo kultūrinį pagrindą ir kurti pagal tai, o ne statyti visiškai universalių, vienodų kūrinių.

Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ vyks rugsėjo 23 – spalio 8 dienomis. Bus pristatyta 10 lietuviškų kūrinių, 3 graikų spektakliai (Mario Banushi „Mami“, Charos Kotsali „Pasilinksminimų etapo pabaiga“ ir Dimitrio Karantzo „Namas“) ir ukrainietės Ritos Liros nemokamas performansas prie Mo muziejaus. Visa programa – čia.