Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gegužės 2d. 14:32

Venecijos šokio bienalės laureatė M.M.Freitas: „Tai, ką apie spektaklį mano žiūrovas, visada yra teisinga“

Marlene Monteiro Freitas Interviu
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Marlene Monteiro Freitas

Gegužės 2 d. šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ programą Vilniuje atveria iš Žaliojo Kyšulio kilusios choreografės ir šokėjos Marlene Monteiro Freitas spektaklis „Iš dramblio kaulo ir mėsos – skulptūros irgi kenčia“. Į Vilnių atvykusi Venecijos šokio bienalės „Sidabrinio liūto“ laureatė teigia šiuo savo darbu norėjusi prabilti apie jungtį tarp statikos ir judesio, gyvybės ir mirties.

– Spektaklį „Iš dramblio kaulo ir mėsos – skulptūros irgi kenčia“ įkvėpė Orfėjo ir Pigmalijono mitai. Kaip jie atsiskleidžia kūrinyje?

– Kai pradėjau galvoti apie šį spektaklį, galvojau apie šokių salę, pilną suakmenėjusių figūrų, nes suakmenėjimas žymi procesą, kai gyvas tampa negyvu, kūnas tampa akmeniu. Ši idėja man buvo įdomi, nes buvo pilna prieštaravimų – tai buvimas erdėje, siejamoje su judesiu, tuo pat metu būnant statišku. Visos šios perskyros – iš judesio į statiką, iš muzikos į tylą ir atvirkščiai – spektaklyje įvyksta staiga.

Ovidijaus „Metamorfozėse“ Pigmalijono istorija yra vystoma Orfėjo mite. Pigmalijonas įsimylėjo savo sukurtą skulptūrą, kuri galiausiai atgijo. Akmuo čia virsta kūnu. O įsimylėjęs Orfėjas, nors jam tai uždrausta, nori pažvelgti į savo mylimąją ir taip ją praranda – per judesį ją pasmerkia nebūčiai. Atrodė, kad abi šios istorijos gali tapti pamatu spektakliui. Žinoma, pasirodyme nepavyks išskaityti konkrečių naratyvų, nors kai kurie aspektai, kai kurios detalės yra tiesiogiai paimtos iš mitų.

– Spektaklis taip pat turi jungčių su Alaino Resnais ir Chriso Markerio filmu „Statulos irgi miršta“, kuris iš esmės kalba apie kolonializmo įtaką. Ar reflektuojate ir šią temą?

– Nežinau, čia jūs man pasakykit (juokiasi).

Šiame filme man įdomiausia buvo tai, kaip režisieriai geba negyvus objektus paversti turinčiais sprendimų galią, galinčiais kalbėti žmonėms. Šis filmas man susisiejo su Pigamalijono mitu, lygiai taip pat kalbančiu apie virsmą, jungtį tarp statikos ir judesio, mirties ir gyvybės.

– Ar jums svarbu, kad žiūrovai perskaitytų metaforas ar nuorodas į kitus kūrinius jūsų darbuose?

– Manau, kad žiūrovai turi teisę suprasti spektaklį taip, kaip nori. Tai, ką apie spektaklį mano žiūrovas, visada yra teisinga, net jei tai prieštarauja mano pačios idėjoms.

Spektaklyje svarbi intensyvumo dinamika – pasirodymas iš esmės daugiau veikia emociniame lygmenyje, nors yra ir daugybė nuorodų į kitus kūrinius. Dažniausiai, kai pradedu dirbti su nauju projektu studijoje, dirbu su daugybe vaizdų, kūrinių, kurie tampa atspirtimi. Jungiu tai, kas tiesiogiai nėra susiję, bet man asmeniškai prabyla panašiai. Todėl mano kūryba yra labai atvira interpretacijoms. Manęs nebaugina, jei kažkas mano spektakliuose įžiūri ne tai, ką pati turėjau galvoje. Tam ir yra skirta kūryba.

– Kai kurie kritikai šį spektaklį apibūdina kaip pakankamai keistą. Ar jums tai komplimentas?

– Priimu ir suprantu tokią poziciją. Man pačiai tai nėra komplimentas, bet nematau to ir kaip labai negatyvaus komentaro.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Marlene Monteiro Freitas
Luko Balandžio / 15min nuotr./Marlene Monteiro Freitas

– Kaip atrodė šio spektaklio kūrybinis procesas?

– Visus projektus pradedu panašiai. Pradedu dirbti viena. Ieškau medžiagos, rašau. Kai pradedame dirbti su komanda (nors įprastai imuosi dirbti ne su visais kartu, o su mažomis grupelėmis ar pavieniui), jau atsinešu daug – tai gali būti impresijos, jausmai, o kartais ir labai konkretūs judesiai. Man svarbu, kad žmogus, su kuriuo drauge dirbu, būtų empatiškas, trokštų kartu kurti. Tai labai dažnai nulemia, kaip toliau judės darbas. Vertinu kitų indėlį į kūrybinį procesą – jo metu idėja plėtojama žingsnis po žingsnio, ji gryninama, transformuojama.

– Spektaklio premjera įvyko 2014-aisiais. Ar per šį laiką kūrinys pasikeitė?

– Esmingai ne. Tiesa, dažnai kuriant spektaklį, jo galutinis kūrybos taškas nebūtinai sutampa su premjera. Deja (juokiasi).

Nedidelius pakeitimus darau net jei manau, kad spektaklis iš esmės yra baigtas. Kai nustoji tiek daug galvoti apie vieną dalyką, išnyra kitkas.

Kai atliekame pasirodymą, jį atliekame būtent toje scenoje, tai auditorijai, kuri susirinko. Todėl kai kurie pokyčiai natūraliai įvyksta scenoje pasirodymo metu. Nenoriu tiesiog pristatyti darbo. Noriu, kad tai būtų performatyvi patirtis, todėl visad yra mažų dalykų, kurie skiriasi.

– Pastebite, kad auditorijos skirtingose šalyse reaguoja skirtingai?

– Taip, pastebiu. Nors kartais reakcija skiriasi net ne dėl žmonių, o dėl salės – atstumo tarp scenos ir žiūrovų, kėdžių išdėliojimo, patalpos sienų spalvos, akustikos.

Pavyzdžiui, kartais juokaujame apie oro kondicionierius, nors aš manau, kad tai rimta (juokiasi). Mums, prakaituojantiems ant scenos, kondicionierius lyg ir praverčia, bet sėdintiems salėje vėsoka, jiems jau reikia apsigaubti pečius. Mano galva, tai sukuria atstumą tarp auditorijos ir atlikėjų. Taip, tai, atrodo, nedidelis dalykas, bet tie nedideli dalykai daro įtaką tam, kaip pamatome spektaklį ir ką per jį jaučiame.

Gastroliuojant pasirodymą reikia pritaikyti skirtingoms scenoms – dažniausiai tai visai smagu, nors kai laiko pasiruošimui nedaug, tai gali kelti ir nemažai streso. Bet gastrolėse sutinki daug skirtingų žmonių, pamatai skirtingas erdves ir kartu gali išvysti, kaip pasirodymas prie jų prisitaiko ir keičiasi.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Skanumėlis

Video

01:32
01:08
10:20

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Namų šefas

Konkursas
Konkursas

Visi į lauką!