Marija Šnipaitė – skulptorė plačiąja prasme, balansuojanti tarp skirtingų meno sričių ir dirbanti su įvairiomis medžiagomis. Ji taip pat darbuojasi pedagoge Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje.
Pasak menininkės, tinginystė ją domina ne kaip socialinė problema, o kaip būsena, atsipalaidavimo forma ar net strategija, leidžianti atidėti reikalus į šoną ir stebėti aplinką.
Ši tema jos kūryboje brendo jau seniai. Pirmosios užuominos pasirodė 2019 m. parodoje „Snūdas“ ir 2023 m. „Per ilga naktis“. Jose menininkės pristatomuose kūriniuose galima buvo justi apsnūdimo ir melancholijos nuotaiką.
Naujausiame projekte pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu tapo vasaros sezonas ir parodos vieta, šalia Sofijos Kymantaitės – Čiurlionienės skvero, kur žmonės gali atsipalaiduoti, ramiai gurkšnoti kavą, o galerija veikia kaip atvira vitrina atsitiktiniam praeiviui.
„Dar kūrybinio kelio pradžioje pastebėdavau, kad man svarbu tiesiog žiūrėti, sėdėti, stebėti ir turėti laiko tokiems dalykams. Dabar pastebiu, kad tam lieka vis mažiau laiko ir galimybių, tai tampa vis sunkiau įgyvendinti. Dėl visko kaltas skubėjimas, nuo kurio būtina atsiriboti“, mintimis dalijosi M.Šnipaitė.
Menininkė sąmoningai tyrinėja tinginystės vizualumą. Jos kūryboje pati tinginystės tampa veikėju, kurį galima stebėti ir apčiuopti.
Vienas ryškiausių motyvų yra molinis senis besmegenis, paradoksaliai atsidūręs vasaros parodoje. Jis pamažu tarsi tirpsta, pasiduoda aplinkai ir tampa lėto nykimo simboliu.
Kiti motyvai – tai džiūstantys skalbiniai, pamestos pirštinės, ar kažin koks objektas, užmesta ant tvoros. Visi šie iš kasdienybės atkeliavę daiktai susijungia bendroje instaliacijoje, kurioje įgauna visiškai kitas prasmes.
M. Šnipaitė nevengė eksperimentų su medžiagomis. Senį besmegenį lipdė iš molio, medžiagos, artimos sniego minkymui. Kiti darbai jungia molį, spalvotą kalkinį popierių ir aliuminio strypelius, kuriančius vizualiai įtaigią atmosferą. Objektai čia atsisako paprastų funkcijų ir tampa tinginystės atspindžiais.
Neatsiejama parodos dalimi tampa ir pačios „Apiece“ galerijos aplinka. Žiūrovu neretai čia tampa atsitiktinis praeivis, kuris sustoja prie vitrinos, įsileidžia kūrinius į savo dienos ritmą ir galbūt vos kelioms minutėms išsilaisvina iš nuolatinio skubėjimo.
Menininkė viliasi, kad jos darbai privers bent trumpam sustoti ir pamąstyti, ką kiekvienam asmeniškai reiškia tinginystė.
Ar tinginystė turi savo estetiką? Šnipaitė tiki, kad taip. Ji susiformuoja iš pasikartojančių motyvų, sąmoningai išskirtų iš kasdienybės ir perkeltų į meno erdvę. Tokia estetika siūlo alternatyvą produktyvumo kultūrai ir kviečia įžvelgti grožį paprastuose, lėtuose momentuose.
Paroda galerijoje „apiece“, M.K. Čiurlionio gatvėje, Vilniuje veiks iki rugsėjo 1 d.
