Vizualusis menas gali tapti visų patiriamu menu. Garsas, tekstūra, tinkamas žodis ar iš anksto apgalvotas vedimo takelis keičia ir muziejaus erdves, ir visuomenės požiūrį.
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, kur patalpos pritaikytos regėjimo negalią turintiems žmonėms, menininkai bendradarbiauja su neregiais, muziejininkai – mokosi iš lankytojų, o kultūros erdvės tampa bendro buvimo, o ne atskirties vieta.
Tam, kad muziejus būtų saugus ir patogus regėjimo negalią turintiems žmonėms, prisidėjo patys neregiai bei silpnaregiai – sufleruodami, ko reikia, kaip turi būti, kad erdvių pritaikymo projektas nebūtų tik formalus, o iš tiesų atvertų galimybę šiai žmonių grupei lankytis parodose ar renginiuose.
Kultūra – vienas iš bazinių poreikių
„Mūsų žmonės dar nėra įpratę, kad vizualaus meno vietose mes esame laukiami. Reikia kantrybės, kol ši nuostata pasikeis ir muziejų lankymas, kultūros vartojimas taps natūraliu įpročiu.
Kurie užsuka, žino apie tokią galimybę, susipažįsta su menininkais – džiaugiasi. Jie ateina vienas po kito, su šeimomis. Labiausiai džiugina, kai erdvių pritaikymas suteikia mums galimybę per meną bendrauti su savo šeima, artimaisiais, draugais – lankytis galime visi kartu. Diskutuoti apie tai, ką jaučiame ir patiriame, palyginti, kaip skiriasi mūsų patirtys ar kuo jos panašios“, – sako žurnalistė, radijo laidos kūrėja Irma Jokštytė-Stanevičienė.
Irma – neregė, prisidėjusi prie ne vienos panašios iniciatyvos ar projekto. „Dirbu su kultūros objektų prieinamumu, domiuosi menu, bendradarbiauju su menininkais – visada esu toje aplinkoje, todėl tie, kurie kuria ir galvoja apie panašius projektus, ypač regos negalią turintiems žmonėms, kreipiasi patarimų.
Mielai išbandau tai, ką jie kuria, man patinka diskutuoti apie meną, apie tai, kas iš tiesų yra prieinamumas. Tokie pokalbiai kartais nuveda į apmąstymus: kiek mes patys galime įvertinti, ką suprantame mene?“ – kalbėjo I.Jokštytė-Stanevičienė.
Pašnekovė pastebi, kad tik dabar neregiai pradeda atrasti galimybes ateiti į muziejų, galeriją, nes ten kviečia ne tik vizualusis menas, bet ir diskusijos, įvairūs renginiai.
Vis tik visuomenėje vis dar įprasta manyti, kad regėjimo negalią turinčiam žmogui užtenka vadinamųjų bazinių ar būtinųjų poreikių – nepasiklysti viešajame transporte, patogios namų buities. Tačiau, sako Irma, kultūra taip pat yra vienas iš bazinių poreikių.
„Man liūdna, nes mūsų valstybėje kultūros poreikis vertinamas menkai – dažniausiai jis prioritetų sąraše atsiduria labai žemai. Į pirmąją vietą statome švietimą, susisiekimą, kitaip tariant, konkrečius žmogaus poreikius. Aš su tokiais prioritetais nesutinku. Galbūt todėl, kad pati žinau, kiek daug man davė kultūra, kiek ji mane išlaisvino.
Kultūra yra tai, kur labai lengvai gali atsitraukti visos negalios, išnykti skirtumai, kurių mes vengiame.
Kalbant apie, pavyzdžiui, susisiekimą, infrastruktūrą – žinome, ką ir kur reikia pritaikyti, bet mene sluoksniai yra kur kas labiau persidengiantys“, – svarstė I.Jokštytė-Stanevičienė.
Kultūra, sako pašnekovė, turi didelę galią ugdyti supratingumą, empatiją, įvairovę. Jei ji nebūtų palikta paraštėse – tuo greičiau keistųsi visuomenė.
Menas, kultūra turėtų būti mūsų centras, aplink kurį lipdosi kiti dalykai.
„Mūsų menininkai savo kūryba kelia svarbius klausimus, kalba apie labai skaudžius dalykus. Tai rodo, kad jie mato, kas vyksta aplink. Nors ir apkandžiota, niekam nereikalinga našlaitė – tokį teiginį esu skaičiusi žiniasklaidoje – kultūra daro didelius dalykus.
Menas, kultūra turėtų būti mūsų centras, aplink kurį lipdosi kiti dalykai. Ji yra kur kas daugiau nei meno galerijos ar muziejai. Ji – visas konceptas“, – kalbėjo I.Jokštytė-Stanevičienė.
„Meną akims“ galima patirti keliais būdais
Nors žodžiai „vizualusis menas“ ir „neregys“ gali skambėti kaip nesuderinama pora, iš tiesų taip nėra – šią meno rūšį galima perteikti kitomis priemonėmis.
„Menininkai tą daro. Galime didžiuotis, kad net mažoje valstybėje atsiranda tokių sprendimų. Koks yra vizualaus meno tikslas? Sužadinti pojūtį ne tik vizualiomis priemonėmis, bet ir suteikti galimybę apmąstyti, pajusti, reaguoti. Kitaip tariant – palikti tave neabejingu tam, ką jauti, girdi“, – pasakojo I.Jokštytė-Stanevičienė.
„Meną akims“ galima patirti keliais būdais. Klasikinis – jį perkeliant į taktilines priemones. Tačiau yra ir kitų. Irmai labai patinka „Pojūčių teatro“ režisierės Karolinos Žernytės ieškojimai ir bandymas sužadinti pojūčius, kuriuos kelia vaizdas. Pavyzdžiui, jei žiūri į Čiurlionio kūrybą ir kartais net sukasi galva, – menininkė šį jausmą mėgina sukurti kitais pojūčiais, išorėje. Taip neregys gali suvokti, apie ką buvo Čiurlionio kūryba.
Pavyzdžiui, jei žiūri į Čiurlionio kūrybą ir kartais net sukasi galva, – menininkė šį jausmą mėgina sukurti kitais pojūčiais.
„Panašūs ieškojimai pernai vyko Čiurlionio muziejuje pristatant šio menininko kūrybą. Keli skirtingi menininkai įvairiomis priemonėmis neregiams leido patirti paveikslus. Pavyzdžiui, jei paveiksle yra besisukantis ratas, persidengiantis su kitais ratais, jų judėjimą pavyksta pademonstruoti kitaip. Menininkai tą puikiai padarė.
Toks būdas – vienas paveikiausių kalbant apie vizualųjį meną neregiams. Žinoma, nepamirštant garsinio vaizdavimo. Jis – irgi viena iš priemonių pasakoti apie meną. Man atrodo, kad taip kuriant prieinamumą kitiems mes galime atverti tikrai gražų meno sluoksnį, kai vizualaus meno perteikimas tampa kūryba ir labai gražiais ieškojimais“, – sakė I.Jokštytė-Stanevičienė.
Įdomu viskas, išskyrus spalvas
Apie tai, kaip neregiai patiria meną, kalbėjo ir Laura Stadalninkaitė. Nuo vaikystės nematanti moteris sako, kad kiekvienas žmogus yra individualus, todėl jo poreikiai bei patirtys gali skirtis.
„Man viskas įdomu, išskyrus gal tik spalvas, jų derinius. Spalvų aš nepažįstu ir greitai pamirščiau. Nesu mačiusi, nežinau, kaip atrodo. Bet kitam priešingai, jam gali būti labai įdomu žinoti, nes yra matęs spalvas arba turi susikūręs jų vaizdinius.
Man įdomiausia paveikslo istorija – jei jame pavaizduoti objektai, apie kuriuos galima pasakoti, jei yra siužetas, naratyvas. Tokius kūrinius lengviausia perteikti pasakojant. Dažniausiai juose atsiskleidžia tam tikro laikotarpio istorija. Kai eksponatai, kuriuos gali apžiūrėti – nesvarbu, liečiant ar klausantis – sudėliojami į nuoseklią grandinę, susiformuoja naujas istorinis vaizdas, kitoks nei turėjai prieš tai.
Aišku, dabar aš jau išmani – galiu nufotografuoti paveikslą ir gauti aprašymą į telefoną. Bet ne visi tai geba ar turi tokias galimybes.
Kalbant apskritai apie kultūrą – ji praplečia pasaulėžiūrą, praturtina, bręsdami kultūriškai mes turime didesnę tikimybę išlaikyti savo vertybes“, – sakė L.Stadalninkaitė.
-
„Nuo gintarų iki žvaigždžių“: Kaune atidaryta M. K. Čiurlionio 150-ojo jubiliejaus paroda
-
Edukatorė Rūta Klevaitė – apie skirtingas žmonių patirtis muziejuje, įjungtą signalizaciją ir šokius tarp paveikslų
-
Keturios senjorės – apie nuo rutinos laisvą gyvenimą ir laiką muziejuje: „Ateina moterys pasitempusios, pasipuošusios“
Tačiau muziejus yra ne tik eksponatai, bet ir žmonės. „Turbūt svarbiausia – nesielgti su mumis taip, tarsi būtume kitokie ar ypatingai trapūs. Taip kartais nutinka. „Atsargiai, čia laiptai“ – elgesys tampa perdėtai atsargus, o tai irgi nėra gerai. Kuo natūraliau žmogus į mus žiūri – tuo geriau visiems.
Aišku, svarbu žinoti, kokios pagalbos neregiams reikia: kaip lydėti nuo vieno eksponato prie kito, kaip paaiškinti kelią, jei paklausia, pasakyti, kur yra objektas. Galbūt jis ieško eksponato, kuris yra vos už dešimties centimetrų – svarbu mokėti tiksliai nurodyti kryptį.
Labai pasiteisina „laikrodžio principas“ – kai sakai, kad objektas yra, pavyzdžiui, ties devinta ar trečia valanda. Žinoma, pasitaiko, žmonės pasimeta: pasuk į dešinę… oi, į kitą dešinę“, – juokėsi Laura.
Todėl, sako pašnekovė, pritaikant kultūros įstaigų erdves būtina paruošti ir darbuotojus – kaip sutikti, lydėti žmones su įvairiomis negaliomis.
Pasak Lauros, mūsų visuomenė auga, tobulėja, keičiasi, tačiau viskam reikia laiko: „Juk seniau žmonių, turinčių negalią iš viso tarsi nebuvo. Tokių nepastebėdavai gatvėse, nes žmonės būdavo užsidarę namuose, o su negalią turinčiu vaiku pasirodyti viešai atrodydavo nepatogu. Mes buvome išbraukti iš gyvenimo.“
„Jiems viskas blogai!“
L.Stadalninkaitė – taip pat viena iš eksperčių, prisidėjusių prie muziejaus erdvių pokyčio. „Anksčiau neregiui nukeliauti į muziejų buvo sudėtinga. Ten – paveikslai, vizualusis menas, o aprašymų dažniausiai nebūdavo. Kartais pasitaikydavo vienas kitas projektas, kai ekspozicija pritaikyta, bet projektai greitai baigdavosi.
Tai tarsi užburtas ratas: muziejininkai sako, kad žmonės su negalia neina į muziejus, bet jie neina, nes muziejai neprieinami. Kartais nėra patogaus privažiavimo – tiek judantiems vežimėliu, tiek sunkiai vaikštantiems, tiek neregiams.
Smagu žinoti, kad mūsų bendruomenės nariai lankosi muziejuje, eina į parodas, kurios jiems pritaikytos, taip plečia akiratį.
Kadangi pati esu šiek tiek susijusi su menu, lankiausi vienoje-kitoje parodoje, sutikau padėti Čiurlionio muziejui, kai jie vykdė pilotinį projektą „Muziejus kiekvienam“. Nuo tada atsirado ryšys. Smagu žinoti, kad mūsų bendruomenės nariai lankosi muziejuje, eina į parodas, kurios jiems pritaikytos, taip plečia akiratį“, – kalbėjo L.Stadalninkaitė.
Laura atkreipia dėmesį, kad pritaikant bet kokias erdves yra būtinas ir žmonių, kuriems tai daroma, dalyvavimas.
„Labai paprastas pavyzdys – vedimo linijos, takeliai ant šaligatvių. Būna, kad jie staiga nutrūksta: prasideda automobilių aikštelė ir daugiau – jokių linijų. Arba takelis nuveda tiesiai į skardį. Tokie atvejai – akivaizdus nežinojimo, kaip turi būti padaryta, rezultatas.
Kiekvienos negalios atstovai tikrai noriai bendradarbiauja su įstaigomis, kurios kreipiasi. Faktas, kad jei prieinamumas padaromas „ne iki galo“, jis neveikia taip, kaip turėtų. Tada mes, vartotojai, pradedame skųstis, o kita pusė atsidūsta: jiems viskas blogai!“ – šyptelėjo pašnekovė.
Pasak Lauros, Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje neregiai gali lankytis savarankiškai – yra audiogidas, vedimo takeliai.
Iš vieno projekto – į kitą
Virginijus Jucius – taip pat vienas iš muziejaus erdvių pritaikymo ekspertų. „Esu aklasis su labai mažu regėjimo likučiu. Kadangi iš dalies esu silpnaregis, techninių pagalbos priemonių kūrime, tobulinime, testavimuose tam tikras pastabas galiu pasakyti kaip silpnaregis, bet moku elgtis ir kaip aklasis“, – apie save sako V. Jucius.
Į Nacionalinį M.K.Čiurlionio muziejų jį atvedė kita patirtis. Virginijus dalyvavo projekte su viena menininke, kuri kūrė edukacinę patirtį tamsoje. „Buvo įrengta aštuonių durų aštuonkampė erdvė, o pagrindinė tema – žinomos Kauno vietos: fontanas, centrinis paštas, funikulierius.
Lankėmės tose vietose, ieškojome specifinių, atpažįstamų paviršių, kuriuos būtų galima liesti, taip pat rinkome garsus, būdingus kiekvienai vietai. Visa tai perteikėme tam tikromis medžiagomis ir garso elementais.
Tuo pat metu Čiurlionio muziejus vykdė projektą, skirtą liečiamiems eksponatams. Gavau kvietimą atvykti, išbandyti ir pasidalinti įžvalgomis – ką būtų galima patobulinti, kaip padaryti objektus išraiškingesnius, įdomesnius.
Nuo to viskas prasidėjo: iš karto įsitraukiau į liečiamų objektų kūrimą. Vėliau muziejus sugalvojo naują edukaciją ir vėl pakvietė prisijungti.
Vėliau vyko muziejaus erdvių pritaikymo darbai – irgi buvau pakviestas. Man ši veikla patiko, buvo įdomu, o svarbiausia – norėjosi, kad muziejai taptų labiau prieinami žmonėms su regos negalia“, – pasakojo V.Jucius.
Išskirtinis dalykas – pastato maketas
Pašnekovas akcentavo, kad Čiurlionio muziejuje yra išskirtinis Lietuvoje dalykas – muziejaus pastato maketas, kurį galima liesti ir kuriam pritaikytas dviejų dalių audiogido pasakojimas. Pirmą kartą – apeinant ir sužinant apie pastatus, antrąjį – su šiek tiek istorijos, konteksto.
Pasakojimas paruoštas garsinio vaizdavimo principu: „Jis atitinka visus statinio parametrus, tik sumažinta kopija – su visais laipteliais, langais. Labai įdomi patirtis ir sveikintinas eksponatas.“
V. Jucius – ne tik ekspertas, tačiau ir kultūros vartotojas. „Anksčiau, kai dar gerai mačiau, lankydavausi muziejuose, teatruose, muzikos renginiuose. Kai regėjimas suprastėjo, muziejuje man būdavo arba per tamsu, arba šviesa krisdavo netinkamu kampu. Nieko nematydavau, tad šių kultūros įstaigų lankymas tapo ne toks įdomus.
Mes su žmona auginame tris dukras, tad norėjosi, kad ir jos pamatytų muziejus. Lankydavomės kartu. Nors suprasdavau, ką būtų galima keisti, bet ta patirtis likdavo sau. Taip ji kaupėsi, kol galiausiai galėjau pritaikyti, juolab, kad kultūra yra svarbi visos mūsų šeimos dalis“, – pasakojo pašnekovas.
Visiškai kita patirtis
Pasak V.Juciaus, kalbant bendrai apie kultūros įstaigų prieinamumą, vis dar išlieka nemažai nusistatymo – tiksliau, neįpratimo.
„Didmiesčiuose, tokiuose kaip Kaunas ar Vilnius, žmonių su negalia aktyvumas didesnis, jie labiau matomi, įsitraukia į kultūrinį gyvenimą. Tačiau regionuose situacija kita.
Apklausose apie muziejų prieinamumą ir jų poveikį žmonėms su įvairiomis negaliomis vienas dažniausių vadovų atsakymų buvo: „Pas mus nėra žmonių su negalia, tai kam pritaikyti muziejų?“ Bet juk jei muziejus nepritaikytas – ten jų ir nebus.
Jei prieinamumas – tik dalinis, ar tai žmonės eis? Pavyzdžiui, įrengiame turėklą prie laiptų, bet daugiau nieko nedarome. Ar tai išties paskatins ateiti? Veikiausiai ne“, – kalbėjo V.Jucius.
Žmogus su regėjimo, o ir kita negalia, turi jaustis saugus, tai – svarbiausia: „Antras dalykas – muziejaus lankymas turi tapti įpročiu. Jei kažkas apskritai vengia lankytis kultūros erdvėse dėl nepritaikytos aplinkos ar kitų kliūčių, pakviesti tokį žmogų tampa gerokai sudėtingiau.
Bet jei žmogus žino, kad atvykęs į muziejų nesusidurs su kliūtimis, o prireikus pagalbos bus, kas ją suteiks, – tuomet viskas tampa daug paprasčiau.
Galima palyginti: įsivaizduokite, kad jus pakviestų į visiškai tamsų muziejų. Ar eitumėte drąsiai, jei nežinotumėte nei aplinkos, nei ar ji saugi? Tik tamsa. O dabar įsivaizduokite kitą variantą: muziejus atitinka visus saugumo reikalavimus – prie laiptelių yra turėklai, aplinka saugi, gaunate audiogidą, kuris pasako, kur eiti, kaip pasisukti, kaip orientuotis. Visiškai kita patirtis.“
