„Jis – burtininkas“, – per Sylvaino Francisco interviu sesiją „Žalgirio“ arenos koridoriuje, liejantis dainoms iš greta vykstančios šventės, tarė pro šalį praeinantis Andrea Trinchieri.
Kauno „Žalgirio“ treneris kaip niekas kitas gerai žino, kad be 27 metų prancūzo fokusų nebūtų ir aukso.
S.Francisco vedami žalgiriečiai 76:69 palaužė „Rytą“ penktosiose LKL finalo rungtynėse ir laimėjo seriją prieš Vilniaus ‚Rytą“ 3-2 savo aistruolių akivaizdoje.
„Francisco, Francisco“, „MVP, MVP“, – skandavo ir daugiau nei 14 tūkst. „Žalgirio“ sirgalių arenoje, kai 187 cm ūgio įžaidėjui iš Prancūzijos buvo įteiktas naudingiausio finalo serijos žaidėjo prizas.
Penktosiose rungtynėse S.Francisco negalėjo didžiuotis taiklumu – jis pataikė 3 metimus iš 14, tačiau vis tiek surinko 15 taškų ir atliko 7 rezultatyvius perdavimus – pelnė 21 naudingumo balą.
Visoje finalo serijoje jis vidutiniškai rinko po 22 taškus, o svarbiausią metimą pataikė ketvirtajame mače Vilniuje, kai išgelbėjo „Žalgirį“ surinkęs 29 taškus bei įskraidinęs pergalingą tritaškį.
S.Francisco rinko po 23,2 naudingumo balo serijoje, darsyk įrodęs, kad šį sezoną „Žalgiris“ turėjo ryškų atakų lyderį.
– Sylvainai, koks jausmas tvyro?
– Nuostabu. Buvo sunki serija. Turėjome surasti balansą, kol galiausiai pabaigėme seriją.
– Kaip manote, kodėl ši serija buvo tokia įdomi?
– Abi komandos laimėjo pirmąsias dvejas rungtynes svečių arenoje. Tai buvo neįtikėtina, atrodė, kad komandos geriau atrodo svečiuose nei namie. Šįkart namų pranašumas buvo kitoks.
Mes norėjome laimėti tvirčiau, bet galiausiai, likus 2 min. 40 sek. mes gerai apsigynėme, atkovojome kamuolių puolime.
Negalvojau, kad bus taip sunku. Reguliariajame sezone laimėjome prieš juos 3-1, bet atkrintamosiose varžybose buvo sunkiau. Visose rungtynėse jie turėjo pranašumą pradžioje, o mes turėjome likti kantrūs, kad galėtume atsakyti į jų spurtą ir smogti, kas mums galiausiai ir pavyko. Tai dukart pavyko išvykos rungtynėse, o galiausiai ir namie.
– „Ryto“ treneris Giedrius Žibėnas po ketvirtųjų rungtynių sakė, kad „Žalgiris“ negali laimėti rungtynių su vienu, daugiausiai – dviem žaidėjais. Sutiktumėte, kad „Žalgirį“ išgelbėjo individualūs pasirodymai?
– Vis dėlto galiausiai tai komandos pergalė. Prieš varžovų kietą gynybą mums buvo sunku rasti progų metimams, tad galiausiai dažnai tekdavo žaisti vienas prieš vieną. Tada galėdavau ieškoti, kam atlikti perdavimą, o kai varžovai būdavo surinkę komandinių pražangų, galėjau stoti prie baudų metimų linijos.
Tačiau po ketvirtųjų finalo rungtynių aš sakiau, kad negali būti taip, kad aš ir Iggy pelnome tiek taškų (29 ir 26 atitinkamai), o vis tiek reikia paskutinio lemiamo metimo. Mums reikia bent keturių žaidėjų, kurie būtų surinkę dviženkles taškų sumas, tada bus kitaip. Dabar keturi žaidėjai ir pelnė dviženkles taškų sumas, kas yra labai gerai, tai mums labai padėjo.
– Prieš pat finalinę sireną priėjote prie „Ryto“ lyderio R.J.Cole’o ir pasakėte jam kažką. Apie ką buvo pokalbis ir ką manote apie jo potencialą tapti vieną dieną Eurolygos žaidėju?
– Tai ne pirmas kartas, kai žaidžiau prieš R.J. Esame susitikę ir tada, kai rungtyniavau Graikijoje.
Aš ir pasakiau, kad mačiau, kaip žaidei Graikijoje, kaip patobulėjai nuo to laiko, kad man patinka tavo žaidimas. Noriu, kad jis tai priimtų kaip motyvaciją.
Jis turi galimybių žaisti Eurolygoje. Iš pradžių galbūt verta pabūti vaidmens žaidėju, o paskui gali tapti ir elitiniu gynėju. Žaisdamas „Ryte“ jis irgi iš pradžių nebuvo pagrindinis žaidėjas, bet paskui įgavo vis daugiau pasitikėjimo, jo metimai buvo vis labiau užtikrinti. Manau, kad jis turėtų bandyti. Man pačiam taip buvo Eurolygoje – pirmuosius metus turėjau įprasti, o kai įpratau, antras sezonas buvo geresnis. Tad ir jam palinkėjau motyvacijos kitam sezonui.
– Kaip keitėsi jūsų santykiai su Andrea Trinchieri?
– Jam reikėjo manęs, o man reikėjo jo. Man reikėjo komandos, o komandai reikėjo manęs. Kartais mes ginčydavomės dėl kai kurių dalykų, bet esame žmonės, buvome sutarę, kad turiu jo klausyti, o aš ir klausiau daugumą kartų, nes be jo nebūčiau praėjęs taip gerai asmeniškai sezoną Eurolygoje.
Dauguma trenerių prieš tai iš manęs tikėjosi tik taškų, bet „Žalgiryje“ galėjau vesti komandą, užvesti ją į viršūnę. Man nereikėjo visada pelnyti taškus, jei sakė, kad žaisčiau gynyboje, aš žaisdavau gynyboje, ieškojau komandos draugų. Žiūrint daug vaizdo įrašų, kalbantis ir diskutuojant – tas laikas man daug reiškia.
– Kaip išlaikėte pasitikėjimą treneriu, kai serija slydo, o ketvirtajame mače vienas metimas galėjo lemti kitaip?
– Tiesą sakant, nebuvo sunku. Jei būtume pralaimėję, būčiau likęs piktas, nes patys būtume paleidę šansą. Jis pasitikėjo manimi. Kai ketvirtajame mače jie metė paskutines baudas, treneris Trinchieri man pasakė: gerai, dabar laikas tau parodyti savo burtus. Parodyk man kažką.
Atsakiau, kad supratau. Taip ir įvyko. Galiausiai jis manimi pasitikėjo, visa komanda manimi pasitikėjo. Nepriiimu to kaip duotybės, nes esu buvęs situacijose, kai treneriai manimi nepasitikėdavo. Tad man tai labai daug reiškia.
– Turbūt matėte, kad „Žalgiris“ pasipildys kitam sezonui tokiais žaidėjais, kaip Nigelas Williamsas-Gossas ar Mosesas Wrightas. Kaip atrodys komanda, kurios dalimi būsite ir jūs?
– Bus kiti tikslai. Manau, kad tikslas bus atkrintamosios varžybos (Eurolygoje), turime tapti labiau subalansuoti ir puolime, ir gynyboje. Manau, kad bus smagu.
Prisidės dar dvi komandos Eurolygoje, o mums reikia surinkti solidžią komandą ir stengtis patekti į atkrintamąsias varžybas, o tada į finalo ketvertą.
– Buvote pakilęs pas sirgalius, kaip ten vyko šventimas?
– Beprotiška. Aš atidaviau savo batus, atidaviau viską. Nesu tas vaikinas, kuris rodo visas emocijas, bet jų tikrai yra. Gal rytoj, kai pabusiu, dar labiau suprasiu, kad tapome čempionais.
– Kaip švęsite?
– Bus geras vakarėlis. Aš pats negeriu, tad išgersiu obuolių sulčių, bet galiausiai vis tiek dalyvausiu vakarėlyje.
Kas bus vakarėlio lyderiai? Nežinau, reikia pakalbėti su Bryantu (Dunstonu), su Ulia (Edgaru Ulanovu), juk Ulė kapitonas.
