Kol Tautvydas Sabonis šokinėjo iš džiaugsmo lyg Armandas Duplantis, o paskui įsisuko į pergalės ratą su kitais „Žalgirio“ trenerių štabo nariais, Andrea Trinchieri aikštės viduryje atrodė santūriau.
Lyg kažką sunkaus nuo širdies nusimetęs 56 metų italas per savo karjerą yra matęs daug finalų, praėjęs daug sezonų. Po vienų jis buvo šlovinamas, po kitų – atleistas.
Dabar A.Trinchieri atsidūrė pilkojoje zonoje.
Iš vienos pusės, puikiai pradėtas sezonas, „Žalgiriui“ įsiveržus į Eurolygos rikiuotės viršų. Iš kitos, – Eurolygoje Kauno klubas finišavo tryliktoje vietoje, pergalių buvo keturiomis mažiau nei pralaimėjimų (15-19).
Iš vienos pusės buvo iškovota Karaliaus Mindaugo taurė Vilniuje, bet iš kitos – finalas prieš Klaipėdos „Neptūną“ laimėtas, kai paskutinį metimą prieš pat finalo sireną prašovė Deividas Gailius.
Iš vienos pusės, „Žalgiris“ susirinko 35 pergalių iš eilės seriją „Betsafe-LKL“ čempionate, iš kitos – žaidimas buvo labiau pergalingas nei gražus.
Galiausiai finalo serija su „Rytu“ – „Žalgiris“ šventė titulą, laimėjęs paskutinę lemiamą kovą Kaune 76:69 ir seriją rezultatu 3-2, bet kol dulkės nenuklojo istorijos metraščių, bus atsimenama ir tai, kad triskart mažesnio biudžeto Vilniaus ekipa pirmavo 83 proc. rungtynių laiko, buvo per vieną metimą, kad laimėtų seriją 3-1, o paskutiniame mače irgi turėjo 10 taškų persvarą trečiajame kėlinyje.
Kauno „Žalgirio“ vadovams – prezidentui Pauliui Jankūnui, sporto direktoriui Gediminui Navickui, artimiausiam klubo rėmėjui Tomui Okmanui, o galbūt ir „Žalgirio“ šventėje pasirodžiusiam Pauliui Motiejūnui reikės greito sprendimo.
A.Trinchieri turi galiojančią sutartį, bet jo pusantrų metų etapo „Žalgiryje“ vertinti vienareikšmiškai negalima, nes vertinimai kardinaliai pasikeistų, jei Sylvainas Francisco nebūtų pataikęs sulig sirena paskutinėse rungtynėse Vilniuje.
Norint pakeisti, reikia žinoti kuo pakeisti, o krepšinio rinka nėra dosni plačiu trenerių pasirinkimu, juo labiau aukščiausio lygio lietuviais specialistais, kurių keli užimti darbais kitur – ir Šarūnas Jasikevičius, ir Dainius Adomaitis, o nuo kito sezono ir Tautvydas Sabonis.
Svarbus klausimas dėl A.Trinchieri tvyro ore, nors kalbantis su žalgiriečiais, dar permirkusiais nuo pergalės purslų šeštadienio vakarą Kaune, ryškėjo gana aiškus jų nuomonės apie italą vaizdas.
„Pažinau jį kaip asmenybę, – 15min paklaustas apie A.Trinchieri sakė vyriausias „Žalgirio“ sudėties narys, 39-erių Bryantas Dunstonas, per karjerą atstovavęs tokiems klubams kaip Pirėjo „Olympiakos“, Stambulo „Anadolu Efes“, Bolonijos „Virtus“. – Tai puikus žmogus, ypač už aikštės ribų. Jis palaiko žaidėjus 100 procentų, stengiasi padaryti viską, ką gali geriausia, vaikinų atžvilgiu.
Jis kiek pasikeitė per sezoną. Jo pradžioje jis buvo mums griežtas, kėlė daug reikalavimų, bet paskui suvokė, kad turi būti labiau pozityvus, labai pasikeitė. Ypač šioje serijoje, kai buvo monentų, kai treneris turėjo pasiusti nuo to, kaip mes žaidėme.
Tačiau vietoj to, kad elgtųsi lyg išprotėjęs, jis prašė nurimti, atsipalaiduoti, sakė, kad „mes žinome, ką daryti, nes tai rodėme viso sezono metu.“
A.Trinchieri ryšys su Sylvainu Francisco nebuvo toks nuoseklus, bet galiausiai ir naudingiausiu „Betsafe-LKL“ finalo serijos žaidėju tapęs „Žalgirio“ prancūzas buvo dėkingas treneriui ir jo vadovaujamai komandai už pasitikėjimą, už kurį pateikė atpildą per kautynes su „Rytu“.
„Jam reikėjo manęs, o man reikėjo jo. Man reikėjo komandos, o komandai reikėjo manęs. Kartais mes ginčydavomės dėl kai kurių dalykų, bet esame žmonės, buvome sutarę, kad turiu jo klausyti, o aš ir klausiau daugumą kartų, nes be jo nebūčiau praėjęs taip gerai asmeniškai sezoną Eurolygoje, – sakė rezultatyviausiu „Žalgirio“ žaidėju Eurolygoje ir LKL tapęs S.Francisco, finalo serijoje rinkęs po 22 taškus. – Dauguma trenerių prieš tai iš manęs tikėjosi tik taškų, bet „Žalgiryje“ galėjau vesti komandą, užvesti ją į viršūnę. Man nereikėjo visada pelnyti taškus, jei sakė, kad žaisčiau gynyboje, aš žaisdavau gynyboje, ieškojau komandos draugų. Žiūrint daug vaizdo įrašų, kalbantis ir diskutuojant – tas laikas man daug reiškia.“
Kaip A.Trinchieri įteikė raktelius nuo „Žalgirio“ mašinos, S.Francisco geriausiai pajuto per karščiausią kelių sekundžų atkarpą ketvirtosiose finalo rungtynėse, kuomet išgirdo trenerio paprastą patarimą Ignui Sargiūnui metant baudas.
„Jis pasitikėjo manimi. Kai ketvirtajame mače jie metė paskutines baudas, treneris Trinchieri man pasakė: gerai, dabar laikas tau parodyti savo burtus. Parodyk man kažką.
Atsakiau, kad supratau. Taip ir įvyko. Galiausiai jis manimi pasitikėjo, visa komanda manimi pasitikėjo. Nepriimu to kaip duotybės, nes esu buvęs situacijose, kai treneriai manimi nepasitikėdavo. Tad man tai labai daug reiškia.“
Ignas Brazdeikis buvo dar vienas „Žalgirio“ žaidėjas, po blyškaus praėjusio sezono Pirėjo „Olympiakos“ klube ir nestabilios šio sezono pradžios, radęs savo vaidmenį Kauno komandoje – vasarį jis tapo KMT finalo ketverto naudingiausiu žaidėju, o dabar finalo serijoje rinkęs po 15,2 taško.
„Daug iš jo išmokau. Jis mane spaudė iki mano ribų, man to reikėjo, kad augčiau kaip žaidėjas, – lrt.lt sakė I.Brazdeikis. – Jis tikrai mane stūmė, jis visada nori tobulumo, per visą sezoną auginame tarpusavio pasitikėjimą. Turėjau jam įrodyti, kad esu nusipelnęs būti kertiniu žaidėju. Dariau savo darbą, jis pastebėjo tai.“
Ir Alenas Smailagičius, bene nestabiliausias „Žalgirio“ žaidėjas, vienose rungtynėse galintis sužaisti dieviškai, o kitose – nesuprantamai, apie trenerį atsiliepė pozityviai.
„Žinojau, ko (Andrea) Trinchieri iš manęs nori, – sakė „Žalgirio“ legionierius iš Serbijos. – Jis žino, kad galiu žaisti tiek ketvirtoje, tiek penktoje pozicijoje. Treneris mane tiesiog stumdė pagal pozicijas tada, kai jam to reikėjo.“
Per karjerą ir su legendiniu Željko Obradovičiumi Belgrado „Partizan“ klube dirbęs A.Smailagičius apie A.Trinchieri atsiliepė šiltai: „Išmintingiausias vyrukas čia. Jis žino viską, žino savo darbą ir jį atlieka. Jis nekreipia dėmesio į kitų žmonių emocijas, o telkiasi į žaidimą ir rezultatus.“
Edgaras Ulanovas, kovingasis „Žalgirio“ kapitonas, palaužęs „Rytą“ savo protingais sprendimais penktųjų rungtynių pabaigoje, turėjo dar aiškesnę nuomonę.
E.Ulanovas pateko į A.Trinchieri glėbį netrukus po finalinės sirenos, kai kapitonas ir treneris ilgai stovėjo apsikabinę aikštės viduryje, fone tvyrant euforijai ir šėlsmui.
O dar po kelių minučių, jau per interviu „Žalgirio“ arenos koridoriuje, 33 metų žalgirietis atsakė, kai 15min žurnalisto Roko Pakėno buvo tiesiai šviesiai paklaustas, ar norėtų, kad A.Trinchieri tęstų darbus Kaune:
„Dabar, kai paklausėte, kai mes laimėjome titulą… Treneris yra čempionas, mielai dirbčiau ir toliau.“
