Minėjimo renginiuose dalyvavo ir pulkininko Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono kariai. Buvo daug kalbų apie partizanų idealu vadinamo Kazimieraičio didvyriškumą ir auką vardan Lietuvos laisvės. Prisiminta, kokias skaudžias, nepagydomas žaizdas paliko mūsų tautai sovietinė okupacija. Aplankytos vietos, žyminčios svarbius Kazimieraičio veiklos ir gyvenimo etapus.
Ši asmenybė labai susijusi su Varėnos kraštu, nes čia jis pradėjo ir nuėjo didžiąją dalį savo partizaninės veiklos kelio. 1944-1945 metais J.Vitkus atvyko į Kabelius ir dirbo girininkijoje buhalteriu. Šiame kaime prasidėjo jo partizaninė veikla.
Minėjimas prasidėjo Šv. Mišiomis Merkinės Švč. M. Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčioje, kurias už Kazimieraitį bei visus kovotojus už laisvę aukojo dekanas Robertas Rumšas ir kunigas, disidentas Robertas Grigas. Šv. Mišių metu skambėjo nuostabi sakralinė muzika, kurią atliko vargonininkas Vadimas Navickas, smuikininkė, Kazimieraičio provaikaitė Marija Pranskutė, giedojo Kauno muzikinio teatro solistė Rita Preikšaitė.
Homilijoje kunigas Robertas Grigas pabrėžė, kad tautos laisvės, valstybės interesų gynimas išlieka garbingas tada, kai subordinuojamas aukštesnėms vertybėms – Dievo meilės ir žmoniškumo principams, jų nepažeidžia. Kazimieraičio, kuris buvo giliai tikintis žmogus, asmenybėje ir veikloje tai ryškiai atsiskleidžia. Pagal išlikusius liudijimus, jis vengė karingos bravados, reikalavo jaunų į miškus išėjusių kaimo vyrų drausmės, stengėsi disciplinuoti juos karių statutais, sulaikyti nuo spontaniškų keršto akcijų. Išlikusieji gyvi bendražygiai ypač vertino Kazimieraičio tėviškumą bendravime su kovotojais.
Po Šv. Mišių viena iš pagrindinių „LKB Kronikos“ bendradarbių, ją redagavusi aktyvi pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui dalyvė sesuo Bernadeta Mališkaitė pasidalijo prisiminimais apie savo veiklą, kaip buvo leidžiama ,,Kronika“, kaip jos leidėjai buvo persekiojami.
,,Kronikoje“ buvo spausdinti dokumentuoti faktai apie suėmimus, tardymus. Ši informacija ir jos platintojai buvo nepatogūs sovietiniam režimui. Pačiam leidiniui buvo iškelta byla. Kodėl pogrindinis judėjimas kilo bažnyčioje? Tai buvo vienintelė nesovietizuota vieta, čia nebuvo Lenino paveikslo, pjautuvo ir kūjo. Ją leido ir platino labai išmintingi žmonės. Mes vieni kitais pasitikėjom, bet vieni kitus saugodami neklausinėjom, ką daro kiti. Laikėmės taisyklės: ,,Kuo mažiau žinosi, tuo mažiau pasakysi“. Kai prisimenu įvairius nutikimus, suprantu, kad mus šioje veikloje saugojo Dievas“, – pasakojo B.Mališkaitė.
Iš Merkinės minėjimo dalyviai vyko į Leipalingį. Čia, kur NKVD būstinės kieme buvo surasti J.Vitkaus-Kazimieraičio ir daugybės kitų partizanų užkasti kūnai, Leipalingio progimnazijos A.Volungevičiaus kraštotyros muziejaus muziejininkė Laima Žukauskaitė papasakojo apie ilgas pulkininko Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikų paieškas – kaip buvo tikrinamos versijos, ieškoma liudijimų.
,,Kai buvo surasti Dainavos apygardos vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai, Ernestas Kuckailis pasiūlė, kad reikėtų ieškoti ir pulkininko J.Vitkaus-Kazimieraičio palaikų. Labai džiaugiamės, kad bendradarbiaujant su Genocido centru, su archeologais buvo organizuoti šios vietos kasinėjimai. Buvo priimtas sprendimas pažvalgyti ir tą teritoriją, kur ne šio sklypo ribos. Pagaliau 2022 metų spalį rasti Kazimieraičio palaikai. Labai gaila, kad jie surasti nepilna sudėtimi. Iš viso šioje vietovėje surasta daug palaikų ir jie nebūtinai partizanų. Patys jauniausi yra apie trejų metų vaiko. Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikų suradimas tapo svarbiu istorinio teisingumo žingsniu. Tačiau daugelis kitų dar jo laukia. Todėl partizanų paieškos tebėra svarbi mūsų atminties dalis. Norėčiau pakviesti išsaugoti atmintyje šiuos laisvės kovotojus, linkiu visiems stiprybės, kantrybės ir būti budriems“.
Kazimieraičio artimieji pasidalino džiaugsminga žinia, kad jie įsigijo šį buvusios NKVD pastatą ir planuoja ateityje čia įkurti Juozo Vitkaus-Kazimieraičio muziejų.
Kazimieraičio artimieji pasidalino džiaugsminga žinia, kad jie įsigijo šį buvusios NKVD pastatą ir planuoja ateityje čia įkurti Juozo Vitkaus-Kazimieraičio muziejų.
Renginyje kalbėjęs Europos Parlamento narys Liudas Mažylis papasakojo, kaip Briuselio archyve rado seną laikraštį, kuriame yra informacija, kad čia mokėsi Juozas Vitkus-Kazimieraitis. Šio laikraščio kopiją jis įteikė Kazimieraičio sūnui Rimgaudui.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys paminėjo, kad yra skirta du šimtai tūkstančių suma įrengti šešiasdešimčiai vietų Leipalingio kolumbariumui, kuris bus skirtas Leipalingio valsčiuje žuvusiems partizanams. ,,Kolumbariumą planuojama įrengti jau šių metų lapkritį. Tai būtų tinkamas pagerbimas laisvės kovotojams“.
Netoli Liškiavos esančioje Žaliamiškio girioje, kur Kazimieraitis buvo nušautas, aidėjo karių iššautos salvės jo bei kitų partizanų atminimui. Čia buvo padėtos gėlės ir uždegtos atminimo žvakutės.
Seimo narė Angelė Jakavonytė pasidalino savo tėčio, partizano Juozo Jakavonio-Tigro prisiminimais apie savo vadą Kazimieraitį, kurie taip pat neįkainojami:
„1945 m. atėjus žiemai, A.Ramanauskas-Vanagas ir aš paprašėme, kad mano tėvas mūsų sodyboje leistų išsikasti žieminę slėptuvę. Čia vėliau ateidavo ir gyveno ir Dainavos apygardos partizanų vadas Kazimieraitis. Šiame bunkeryje buvo įsikūręs Dainavos apygardos štabas. Aš iš Druskininkų milicijos su draugu išvogėme spausdinimo mašinėlę, kurią pėsčiomis per miškus ant pečių parnešiau į tėvų sodyboje esantį bunkerį. Mane Kazimieraitis net išbučiavo, nes mašinėlė buvo labai reikalinga atsišaukimams, dainoms, įvairiems tekstams spausdinti. Vėliau čia buvo spausdinamas laikraštėlis „Laisvės varpas“, kurio keletas egzempliorių aš išsaugoju iki šių dienų. Mano uždavinys buvo susisiekti su kitais vadais, perduoti slaptą informaciją ar dokumentus, visur lydėti Vanagą ir Kazimieraitį. Man jis iki šiol išliko partizanų vado idealas. Kazimieraitis buvo giliai tikintis žmogus, daug meldėsi“.
Parlamentarė padėkojo visai Vitkų šeimai, kuri pagarbiai puoselėja ne tik Kazimieraičio, bet ir visų partizanų atminimą.
,,Mes, gyvendami šiame neramiame laikmetyje, turime semtis drąsos iš tokių didžiavyrių kaip Kazimieraitis ir taip pat duoti priesaiką daryti viską, kad toks tragiškas laikmetis į Lietuvą neateitų.
Suteikia šviesią viltį patriotinis jaunimas. Vienas iš puikių pavyzdžių – penkias dienas mūsų sodyboje Kasčiūnuose vykstantis Laisvę mylinčių žmonių sąskrydis“, – kalbėjo A.Jakavonytė ir įteikė padėkas už šio renginio organizavimą Kazimieraičio vaikaitei Vilijai Pranskienei, jos dukrai Marijai Pranskutei bei sąskrydžio organizatoriams – Marijos ir Martyno Tirlikų bei Rūtos ir Justino Jarusevičių šeimoms.
Iki sielos gelmių sujaudino Kazimieraičio sūnaus Rimgaudo prisiminimai, kai jis su grauduliu balse pasakojo apie tėtį bei dėkojo visiems, kurie dėjo visas pastangas, kad būtų surasti jo palaikai ir kurie jį pagerbia.
,,Mieli susirinkusieji, šiandien mūsų šeimos širdyse telpa labai daug jausmų. Dėkingumas, pagarba, susijaudinimas ir ramybė. Kalbu kaip Kazimieraičio sūnus visos Vitkų šeimos vardu. Iš visos širdies dėkojame kiekvienam, kuris prisidėjo, kad mes taip gausiai minėtume šią datą. Mums labai svarbu matyti, kad mūsų tėvo ir jo bendražygių auka nebuvo pamiršta. Kad jų vardai jau po truputį įsitvirtina istorijos knygose, gatvėse, miestuose ir gyvena žmonių širdyse. Tai suteikia prasmę ir stiprybę. Šiandien, kai pasaulis vėl susiduria su grėsmėmis laisvei, partizanų istorija tampa dar aktualesnė. Ji primena, kad laisvė gyva, kol ją giname ir branginame, perduodami savo vaikams ir vaikaičiams. Trokštame, kad jauni žmonės žinotų, kokia kaina iškovota mūsų laisvė. Iš visos širdies tariame jums ačiū už jūsų darbus surandant Kazimieraičio palaikus. Už Jūsų jautrumą mūsų šeimai. Už tai, kad neleidžiat užgesti Lietuvos laisvės kovų atminčiai. Tegu šviesus didvyrių atminimas įkvepia mus būti vertais laisvos Lietuvos“.
Lietuvos kariuomenės profesionalus karys, viršila ir istorijos tyrinėtojas Ernestas Kuckailis pasidalino prisiminimais, kaip ieškojo tikslios vietos, kur Kazimieraitis žuvo:
,,A.Ramanausko prisiminimuose apie tai yra užuominų. Patys MGB darbuotojai tiksliai aprašė, kaip vyko mūšis. Ko reikia ieškoti, aš žinojau. Reikėjo ieškoti iki dvylikos šūvių iš ,,Brauning“ pistoleto, granatos skeveldrų. Išnaršėm visą miško plotą, radinių buvo daug, bet visai ne tie. Ką radom ir ko neradom? Gali būti, kad kai paėmė jo kūną, surinko ir tūteles. Vieta buvo nusėta radiniais. Įdomių radinių buvo – radom šovinių ,,konservų“, kur į dėžutę sudėti šoviniai, o kad nebarškėtų, įdėtas prie šovinių skudurėlis. Ta dėžutė dabar saugoma Merkinės muziejuje. Kazimieraitis buvo šiek tiek netipiškas vadas. Jo katalikiškos vertybės derinamos su karininko profesija. Jis atlaidus, bet leido dokumentus, kuriais stengėsi įvesti drausmę ir tvarką partizanų gretose. Kazimieraičio istorija pasakoja apie labai sunkius pasirinkimus nuo šeimos iki pareigos. Jis sugebėjo tuos pasirinkimus padaryti. Dėkoju Jums visiems – jei esate čia, jūs jau esate pasirinkę. Dėkoju Dievui, kad jis suvedė mane su Vitkų šeima“.
Pulkininko Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono vadas plk. ltn. Ramūnas Sabaitis sakė, jog batalionui didelė garbė būti pavadintam tokio iškilaus kovotojo už Lietuvos laisvę vardu. ,,Kazimieraitis buvo elitinis tarpukario Lietuvos karininkas. Jis buvo pats geriausias pavyzdys savo atsidavimu visiems partizanams. Inžinerijos batalionui didelė garbė pagerbti savo globėją jo žūties vietoje. Mūsų globėjo vėliava neleidžia nuleisti kartelės, mums yra didelė garbė kad šiandien turim tokį gražų renginį. Padėjome čia gėlių pagerbdami savo patroną“.
Jautrias partizaniškas ir patriotines dainas dainavo Vaicenavičių šeima.
Visos Vitkų šeimos vardu visiems, kurie pagerbia Kazimieraičio atminimą, padėkojo Kazimieraičio vaikaitė Vilija Pranskienė.
Vėliau visi važiavo į Kasčiūnus, į istorinę partizano Juozo Jakavonio-Tigro sodybą, kur yra atstatyta Juozo Vitkaus-Kazimieraičio ir Adolfo Ramanausko-Vanago vadavietė bei įrengtas Partizanų muziejus. Čia Vitkų šeimos nariai suorganizavo penkių dienų Laisvę mylinčių žmonių sąskrydį.
Angelė Jakavonytė papasakojo tėčio prisiminimus apie jų sodyboje vykusią partizaninę veiklą bei jo vadus. Taip pat papasakojo apie tai, kaip buvo atstatoma vadavietė ir kuriamas muziejus. Šiandien jame – nemažai vertingos informacijos ir dokumentų apie J.Vitkaus-Kazimieraičio, A.Ramanausko-Vanago, J.Jakavonio-Tigro bei kitų šioje vadavietėje gyvenusių partizanų veiklą.
Kazimieraičio vaikaitė Vilija Pranskienė šiai svarbiai datai paminėti į muziejų laikinam eksponavimui atvežė labai brangias Vitkų šeimoje saugomas relikvijas – prie Kazimieraičio palaikų rastus jo asmeninius daiktus.
Po ekskursijos minėjimo ir sąskrydžio dalyviai šioje sodyboje susibūrė nuoširdžios bendrystės ir prisiminimų apie laisvės kovas vakarui.
Buvo iš naujo prisimintas neilgas, bet labai prasmingai nugyventas J.Vitkaus–Kazimieraičio gyvenimas. Juozas Vitkus gimė 1901 m. gruodžio 10 d. Mažeikių aps. Skuodo vls. Ketūnų k. ūkininko-knygnešio šeimoje. Vaikystė prabėgo Tirkšlių miestelyje. 1920 m. lapkričio mėn., mokydamasis Telšių gimnazijos 6-ojoje klasėje, įstojo į Kauno karo mokyklą. 1921 m. baigė jos IV laidą ir buvo paskirtas į veikiančios armijos 4-ąjį Karaliaus Mindaugo pėstininkų pulką, gynusį Širvintų-Giedraičių barą. 1927 m. vedė mokytoją Genovaitę Grybauskaitę.
J.Vitkus gilino savo žinias Kauno aukštesniuose karo technikos kursuose, mokėsi Briuselio (Belgija) karo vadovybės inžinerinėje mokykloje. Grįžęs iš studijų užsienyje tarnavo Kaune inžinerijos bataliono technikos viršininku. 1938-aisiais, gavęs pulkininko leitenanto laipsnį, pradėjo dėstyti Karo mokykloje inžineriją. Buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Gedimino ordinu, Šaulių žvaigžde.
1941 m. prasidėjus karui, iš kariuomenės pasitraukė. Vokiečių okupacijos metais dirbo inžinieriumi, buvo Lietuvių fronto Vilniaus štabo narys, kūrė pogrindinę antinacinę bei antikomunistinę karinę „Kęstučio“ organizaciją, dėstė pogrindinėje karo mokykloje inžinerijos disciplinas.
Antrosios bolševikinės okupacijos metais J.Vitkus visas jėgas skyrė partizanų veiklos organizavimui. Būdamas vos ne vienintelis tokio aukšto rango karininkas rezistenciniame sąjūdyje, jis gerai suprato politinę ir karinę organizacijos reikšmę. 1945 m. gegužės 7 d. J.Vitkus įsteigė Dzūkų grupės partizanų štabą, parengė jo pirmus direktyvinius dokumentus, vėliau suformavo Merkio rinktinę (po jo žūties pavadinta Kazimieraičio vardu). 1945 m. lapkričio 18 d. įkūrė „A“ apygardą, o 1946 m. pavasarį, susitikęs su Tauro apygardos pareigūnais, suformavo Pietų Lietuvos partizanų sritį ir buvo išrinktas jos vadu.
Tapęs pirmosios partizanų srities vadu, rūpinosi tolesniu partizanų veiklos koordinavimu. 1946 m. balandžio 22 d. pasirašė Lietuvos partizanų deklaraciją, skelbiančią pagrindinius Lietuvos valstybingumo atkūrimo principus, leido srities laikraštį „Laisvės varpas“.
1946 m. liepos 2 d. susirėmime su sovietine kariuomene Žaliamiškyje netoli Liškiavos (Lazdijų aps.) buvo sunkiai sužeistas ir po kelių valandų mirė. Bolševikai plk. J.Vitkaus žmoną su šešiais mažamečiais vaikais 1948 m. ištrėmė.
Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, kovotojo už laisvę nuopelnai buvo deramai įvertinti. 1997 m. lapkričio 20 d. LR Prezidento dekretu J.Vitkus apdovanotas Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu, 1998 m. sausio 26 d. jam suteiktas pulkininko laipsnis, jo vardu pavadintas lietuvio kariuomenės Inžinerijos batalionas Kaune, gatvės Vilniuje ir Kaune.
Kazimieraitis buvo ir yra laikomas partizanų idealu. Tiksliau apibūdinti žmogų, kaip tai padarė kitas partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, neįmanoma: „Kazimieraičiui žuvus, Sąjūdis neteko vieno iš aukščiausių savo vadų. Be galo atsidavusių savo Tėvynei. Aš kaip pavyzdį kėliau Kazimieraičio asmenybę, žmogų, kuris visas savo dvasines ir fizines jėgas paskyrė Lietuvos išlaisvinimo kovai, karininką, kuris iki paskutinio atodūsio tęsėjo duotą priesaiką. Kovotoją, kuris pelnytai buvo laikomas ir yra partizanų idealu. Kuris įgijo meilę ir pagarbą visų partizanų ir jų vadų. Turėjo didžiulę įtaką dėl to, kad buvo išsižadėjęs asmeninės gerovės. Be galo pasišventęs Sąjūdžio reikalams. Nepaprastai darbštus, teisingas, kantrus, blaivus ir labai religingas žmogus…“.
Kabeliuose šalia bažnyčios yra įrengtas stendas, kuriame išspausdintas Kazimieraičio priesakas. Jame užkoduoti labai svarbūs dalykai. „Mano gyvenimas taip suskirstytas: maldos brangiausiajai šeimynėlei, kad Jus Dievas išlaikytų, globotų ir vestų didesnei Dievo garbei ir kad greičiau sugrįžtų į pasaulį tiesa ir teisingumas; mano darbai Lietuvai Tėvynei, mažinant neteisybes, skriaudas, guodžiant nusiminusius ir vilties nustojusius, o mano vargai bei nepritekliai, patirtas šaltis, nuovargis, darganos, ir gilūs širdies skausmai, išgyvenimai – už skaistykloje kenčiančias sielas“.
