Latentiška problema ir svarbus žingsnis
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) Lygių galimybių, moterų ir vyrų lygybės grupės vyresnioji patarėja Sandra Čergelytė, vertindama seksualinio smurto atpažįstamumą ir aukų ryžtą kreiptis pagalbos, tikino, kad ši problema Lietuvoje vis dar latentiška: „Tai reiškia, kad žmonės bijo kreiptis pagalbos, pranešti policijai, prabilti specialistams ar net artimiausiems žmonėms.
Išties dirbdami kartu su nevyriausybinėmis organizacijomis ir socialiniais partneriais siekiame, kad pagalba seksualinio smurto aukoms būtų kuo labiau pasiekiama ir orientuota būtent į nukentėjusiojo poreikius.“
SADM atstovė įvardijo svarbų 2023 m. Lietuvoje įvykusį pokytį – pradėjo veikti Nacionalinis informacijos apie seksualinį smurtą centras „Prabilk“, kuris atlieka prevencinę funkciją, teikia metodinę pagalbą specialistams, dirbantiems šioje srityje, o svarbiausia – teikia informacinę ir emocinę paramą nuo smurto nukentėjusiems žmonėms. „Nukentėjusių nuo seksualinio smurto ir besikreipiančių pagalbos Lietuvoje per metus apie 200. „Prabilk“ specialistai tikina matantys, kad po truputį žmonės tampa ryžtingesni ir drąsiau ieško pagalbos.
Na, bet kaip minėjau, ši problema yra labai latentiška. Tai atspindi ir 2023 m. Viktorijos Sarafinaitės ir Viltės Ramanauskaitės Vilniaus universitete atliktas tyrimas, kuris parodė, kad 77 proc. Lietuvos gyventojų teigia patyrę seksualinį priekabiavimą ir 80 proc. iš jų nesikreipė pagalbos“, – įžvalgomis dalijosi S. Čergelytė.
Tokia situacija, anot SADM atstovės, susiklosčiusi dėl įvairių priežasčių – nukentėjusius kausto baimė, šokas ir gėda: „Žmonės kaltina aukas, kad joms taip atsitiko. Taigi mes norime aiškiai pasakyti, kad seksualinis smurtas niekada nėra nukentėjusiojo kaltė. Tyla nuo atsakomybės ir bausmės saugo tik smurtavusį asmenį.“
Palaikymas aukoms
Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė antrino S.Čergelytei, kad šiuo metu matyti teigiamų pokyčių kuriant įvairius mechanizmus ir pagalbos priemones seksualinį smurtą patyrusioms aukoms. Vis dėlto, kalbėdama apie šio baisaus nusikaltimo mažinimo problemą, ji atkreipė dėmesį į dar vieną labai svarbų dalyką – nebaudžiamumą.
„Mes skatiname aukas prabilti, bet jos nueina į komisariatus, o ten dažnai negauna palaikymo. Masiškai yra nepradedami ikiteisminiai tyrimai. Turime atvejų, kai moterys, vyrai ar vaikai nusprendžia prabilti, tačiau ikiteisminiam tyrimui trūksta įrodymų arba tyrėjai nemato nusikaltimo sudėties. Ši problema lyg nematoma, neįvardijama, bet ji auga. Aš manau, kad mes turime kalbėti, jog tai yra ne vienos ministerijos, sakykime, SADM, rūpestis.
Turėtų įsijungti ir Teisingumo, ir Vidaus reikalų ministerijos. Kodėl net 77 proc. gyventojų teigia, kad kažkokiu būdu susidūrė su seksualiniu smurtu, tačiau ikiteisminių tyrimų skaičiai apgailėtinai maži. Aukos susiduria su visa puokšte jausmų, kuriuos paminėjo Sandra, tačiau jos turi gauti palaikymą ir ten, kur šie nusikaltimai tiriami. Aišku, aš kiek suabsoliutinu, tikrai turime ir fantastiškų tyrėjų, tačiau bendrai vertinant, požiūris dar labai netinkamas“, – situacija vertino K. Mišinienė.
Jos turi pradėti teisintis. O tai yra baisus jausmas.
Anot pašnekovės, siekiant kovoti su seksualiniu smurtu ir norint sukurti efektyvios pagalbos aukoms sistemą būtina suvokti problemos jautrumą – prabilusios aukos lyg apsinuogina. „Susiduria su klausimais – ar tau taip atsitiko? O kaip? Ar tu tame dalyvavai? Jos turi pradėti teisintis. O tai yra baisus jausmas. Daug aukų, jau net įrodžiusios nusikaltimą, dar mini tą pirmą baisų ir kaustantį jausmą, kad prabilęs esi pats lyg teisiamas“, – apie iššūkius aukoms prabilti kalbėjo K. Mišinienė.
KOPŽI centro vadovė atkreipė dėmesį ir į dar vieną opią ir spręstiną problemą – tyrėjų ir prokurorų empatiją. „Teisiniai atstovai – advokatai ir jų pasiruošimas yra labai svarbu. Šiandien 9 valandą jis atstovauja aukai, o 12 valandą gali ginti prievartautoją. Šioje srityje universalumas visiškai nepadeda. Nėra specializacijos – advokatų, tyrėjų, teisėjų. Jie turėtų veikti kaip kumštis ir sumažinti visuomenės spaudimą aukoms“, – tikino pašnekovė.
Gerosios norvegų praktikos Lietuvoje
Siekiant efektyvinti pagalbos nukentėjusiems nuo seksualinio smurto modelius bei priemones, mažinti visuomenės stigmą bei kovoti su smurto apraiškomis, Lietuvoje nuveikta nemažai darbų. Prie dalies jų reikšmingai prisidėjo Dvišalio fondo investicijos ir gerosios norvegų patirties taikymas Lietuvoje.
„Prabilk“ centro specialistai šiuo klausimu jau dirba keletą metų. Domėjosi užsienio praktika ir pagal ją rengė metodikas bei algoritmus, kaip ši sistema gali veikti Lietuvoje. Taigi pasiremta gerosiomis praktikomis“, – kalbėjo S. Čergelytė. Pasak jos, remiantis naująja direktyva norima pritaikyti dar vieną gerosios praktikos modelį Lietuvoje – steigti Išprievartavimo krizių centrus, kurie galėtų tapti sveikatos sistemos dalimi.
Kalbėdama apie pagalbą aukoms, patyrusioms seksualinį smurtą, KOPŽI vadovė pasakojo apie „Norway Grants“ investicijomis įgyvendintą projektą, skirtą padėti būtent karo metu Ukrainoje nuo seksualinio smurto nukentėjusioms aukoms.
K. Mišinienė neslėpė, kad darbas nebuvo lengvas – iššūkis buvo tiek rasti pačias aukas, kurios apie tai nekalba, tiek įgyti jų pasitikėjimą ir suteikti pagalbą. Vis dėlto, nepaisant iššūkių, pašnekovė tikina, kad projektas buvo labai naudingas – ne tik, kas svarbiausia, grąžinęs aukoms gyvenimus, bet ir auginęs specialistus.
„Mums buvo suteikta, pasakyčiau, didi ir daug ko mus išmokiusi galimybė – teikti pagalbą nukentėjusioms ir nukentėjusiems nuo seksualinio smurto Ukrainoje karo metu. Jau 24 metus dirbame su seksualinio smurto, prostitucijos, prekybos žmonėmis aukomis, įsivaizdavome, kad esame ne pradinukės, tai išdrįsome žengti į šį lauką. Problematika užgriuvo mus dideliu svoriu.
Šio projekto esmė buvo šimtui nukentėjusiųjų suteikti kompleksinę pagalbą – ir materialinę, ir psichologinę, ir medicininę, ir teisinę. Turėjome tai įgyvendinti per pusantrų metų“, – apie norvegų gerąja patirtimi paremtą ir investicijomis finansuotą projektą kalbėjo KOPŽI vadovė.
Kalbama apie išgelbėtus gyvenimus ir atsiradusį norą vėl gyventi
K. Mišinienė neslėpė, kad darbas sunkus, bet labai reikalingas – karas nesibaigia, aukos ir toliau atkeliauja į Lietuvą, o jų nuotaikos ir savijautos – baisios. Pagalbos, ypač dėl tokio nusikaltimo, anot pašnekovės, prašyti nesiryžtama, bijoma ir nepasitikima institucijomis. Vis dėlto KOPŽI vadovė džiaugiasi rezultatu, kad pavyko suburti komandą, sudėlioti veiksmų struktūrą ir ne tik atpažinti, rasti, padrąsinti prabilti aukas, o ir suteikti joms realią pagalbą.
„Tam, kad surastume aukas, turėjome įtraukti net Ukrainos moterų organizacijas. Iš pradžių jos klausdavo, kaip mane suradote. Reikėjo įgyti pasitikėjimą, bet suteikus pagalbą atsiliepimai vienareikšmiški. Kartais net tokie, kai kalbama apie išgelbėtus gyvenimus ir atsiradusį norą vėl gyventi ar likti šiame gyvenime“, – jautriai kalbėjo K. Mišinienė.
Šiandien, pasak KOPŽI vadovės, iššūkis tik toks – kaip užtikrinti veiklos tęstinumą ir toliau įgyvendinti susiformavusias praktikas, nes dabar jau moterys pačios kreipiasi ir klausia, kur toliau galėtų gauti psichologinę pagalbą, jei, pavyzdžiui, atsinaujintų košmarai. O karas, pridūrė K. Mišinienė, dar nesibaigė, todėl ši pagalba yra labai reikalinga ir svarbi.
Europos ekonominės erdvės (EEE) ir Norvegijos finansinių mechanizmų Dvišalio bendradarbiavimo fondo tikslas yra dvišalių santykių tarp Lietuvos ir valstybių donorių: Islandijos Respublikos, Lichtenšteino Kunigaikštystės ir Norvegijos Karalystės, stiprinimas.
