Šaulių sąjunga – tai tūkstančiai skirtingų žmonių istorijų. Juos vienija bendras tikslas: stiprinti, ginti, saugoti Lietuvą. 15min tęsia pasakojimų ciklą apie žmones, pasirinkusius šaulio kelią.
Prisijungti prie Lietuvos šaulių sąjungos galima užpildžius anketą.
Daivos Urbonės iš Panevėžio gyvenime ilgą laiką dominavo verslas, tačiau jos kasdienybę stipriai pakeitė du įvykiai – pandemija, vėliau – karas Ukrainoje. Šiandien Daiva – aktyvi Lietuvos šaulių sąjungos narė, o verslo pasaulį ji iškeitė į socialinę sritį bei dirba šeimyniniuose vaikų globos namuose.
Pirmieji ženklai, kad socialinio darbo kryptis jai tinka, atsirado per veiklą Lietuvos šaulių sąjungoje. Daiva čia veda pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kursus: „Gal nuo to pradėjau atrasti, kad galiu dirbti su vaikais.“
„Negaliu būti nuošalyje“
Prie Lietuvos šaulių sąjungos ji prisijungė 2022-aisiais, Rusijai užpuolus Ukrainą. Ateiti paskatino staiga atsiradęs suvokimas, kad karas – visai šalia, o saugumo pojūtis trapus ir laikinas.
„Gal tris dienas verkiau. Ne tik todėl, kad Rusija užpuolė Ukrainą. Verkiau, nes griuvo pasaulis. Tu suvoki, kad viskas pasikeitė, karas – visai šalia. Tada supranti, kad reikia imtis kažkokių veiksmų, negali likti tik stebėtoju.
Toks mano charakteris – negaliu būti tik nuošalyje. Nieko gudriau nesugalvojau, kaip tik prisidėti prie Šaulių sąjungos. Įstojome kartu su vyru“, – kalbėjo pašnekovė.
Pasak Daivos, kai Rusija užpuolė Ukrainą – prie Lietuvos šaulių sąjungos prisijungė ir daugiau pilietiškai nusiteikusių žmonių.
„Tikiuosi, nesupyks Panevėžio šauliai“
Iki tol Lietuvos šaulių sąjunga Daivai irgi nebuvo balta dėmė, ji apie šią organizaciją žinojo visada – kaip apie dalį valstybės audinio, matomą per šventes, minėjimus, oficialius renginius. Tik tas vaizdas ilgą laiką buvo ne visai tikslus.
„Tikiuosi, nesupyks Panevėžio šauliai, bet man atrodė, kad ten renkasi vyresnio amžiaus žmonės“, – juokėsi D.Urbonė. Todėl ne kartą anksčiau pasvarsčiusi: prisijungs prie Lietuvos šaulių sąjungos veiklos, tačiau kai bus vyresnė: „Kai atėjau – paaiškėjo, kad dabar jau pati esu tarp vyresnių.“
Iki karo Ukrainoje Lietuvos šaulių sąjunga Daivai atrodė labiau idėjinė organizacija: pilietiškumas, meilė valstybei, bendruomeniškumas.
„Mes gyvenome labai saugiai, labai ramiai“, – kalbėjo D.Urbonė. Tuo metu net į galvą neatėjo, kad Šaulių sąjunga gali reikšti ir praktinius dalykus – gynybos įgūdžius, pasirengimą, discipliną. Tai atrodė tolima, beveik teorinė sritis, kuri šiandien tapo realybe.
Pirmasis susidūrimas su sąjungos vidumi nuėmė visus įsivaizduotus filtrus: „Absoliuti žmonių įvairovė.“
Skirtingas amžius, skirtingos patirtys, skirtingi keliai, bet visi – žiūrintys viena kryptimi ir vertybiškai labai arti vienas kito.
Net ir Panevėžio rinktinė, nors ir nėra didelė, pasirodė kaip savotiškas visuomenės pjūvis: „Pagal profesijas – nuo merų iki verslininkų.“
„Noriu paneigti mitus“
Kalbėdama apie Lietuvos šaulių sąjungą pašnekovė sako norinti paneigti dažniausiai girdimus mitus.
„Yra keturi mitai, kuriuos girdžiu nuolat. Pirmasis – politinis. Lietuvos šaulių sąjunga nėra partinė organizacija ir niekam nepriklauso“, – kalbėjo pašnekovė.
Pasak D.Urbonės, kai kurie organizacijos nariai išties priklauso skirtingoms politinėms organizacijoms, tačiau asmeninės jų pažiūros ir lieka asmeninėse erdvėse: „Mes politinėmis temomis nekalbame. Nesvarbu, kas kam priklauso – veikloje politikos nėra.“
Antras mitas – apie pinigus, kartojamas pasakojimas apie „gulėjimą miške už kelis šimtus eurų“.
„Teko girdėti: gaučiau aš keturis šimtus – irgi gulėčiau. Tai netiesa, už dalyvavimą pratybose niekas nemoka. Dar daugiau – patys šauliai perka, ko jiems reikia – avalynę, aprangą, ekipuotę, taktines priemones. Vadinasi, čia ateina motyvuoti žmonės, kurie nuoširdžiai tiki tuo, ką daro“, – kalbėjo šaulė.
Trečias mitas – įsivaizdavimas, kad šauliai tik su uniformomis laksto po miškus. Tai irgi netiesa, nes veiklos spektras gerokai platesnis. Vieną savaitgalį – pasienis, padedant pasieniečiams, kitą – pagalba „Maisto banko“ savanoriams.
Be to, įvairios veiklos yra ir pačioje Lietuvos šaulių sąjungoje: „Užduotys yra labai įvairios. Taip, jauniems galbūt reikia daugiau fizinės ištvermės, bet lygiai taip pat reikia tų, kurie gali vesti mokymus, koordinuoti, komunikuoti, telkti bendruomenes.
Aš pati dalyvauju ir pratybose, bet mano didesnis nuopelnas – bendruomenės telkime, komunikacijoje, veiklų koordinavime.“
Ketvirtasis mitas, kuris skamba absurdiškiausiai – kad šauliai nori karo ir kad tie, kurie ruošiasi dienai X, iš tikrųjų laukia konflikto.
„Šaulių tikslas – ne kariauti. Tikslas – užtikrinti, kad konfliktų nebūtų. Mes nenorime karo.
Savo laiką, jėgas ir net lėšas investuojame tam, kad būtume pasiruošę, jeigu prireiktų. Bet svarbiausia – kad neprireiktų. Kuo daugiau žmonių bus pasirengusių, tuo didesnė tikimybė, kad to ir neprireiks“, – kalbėjo D.Urbonė.
„Vaikai pajunta, kad jie gali daugiau“
Kaip mokymus priima vaikai, kuriems D.Urbonė veda pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kursą?
Pasak jos, pirmąją dieną jie dažnai būna nedrąsūs, stebi, vertina aplinką, žiūri į instruktorius tarsi tikrindami, ar čia bus saugu, ar jų nevertins, ar nepasirodys per daug sunku.
„Jauti, kad jiems reikia laiko įkvėpti pasitikėjimo. Įdienojus viskas pradeda keistis. Vaikai išlaisvėja, tampa atviresni, daugiau šypsosi. Jau matosi, kad jie pradeda pasitikėti tiek mumis, tiek vieni kitais.
Atsiranda smalsumas, noras mėginti, išbandyti, sužinoti. Dauguma labai greitai įsitraukia į komandinio darbo užduotis ir pradeda suprasti, kad čia niekas jų nespaudžia, o padeda augti.
Žygio dieną vaikai veikia kaip komanda, mokosi palaikyti silpnesnį, padrąsinti vienas kitą, padėti pavargusiam.
Vaikai pajunta, kad jie gali daugiau, nei manė. Jiems labai svarbu suprasti, kad pilietiškumas ir gynyba nėra tik uniformos ar pratybos. Tai ir gebėjimas padėti draugui, rasti sprendimą, nepasimesti situacijoje. Jie tai patiria praktiškai“, – kalbėjo D.Urbonė.
Pašnekovės nuomone, vaikai po kursų tampa labiau pasitikintys savimi, brandesni ir supranta, kad gynyba prasideda nuo pilietiškumo, o pilietiškumas – nuo paprastų kasdienių dalykų: atsakomybės, komandinio darbo, drąsos būti savimi.
„Jei noriu taikos ir saugumo – turiu rodyti pavyzdį“
Šaulystė papildė Daivos gyvenimą žmonėmis, kurie tapo draugais. „Tai tie, su kuriais galiu naktį šalti nemiegojusi patruliuojant, o kitą naktį — juoktis iki ašarų iš savo nuovargio ir patirčių.
Žmonės, kuriais galiu pasitikėti ir kurie žiūri ta pačia kryptimi. Kartais net civiliniame gyvenime pagaunu save mąstant: ar eičiau su šiuo žmogumi į užduotį? Ir čia esmė ne fizinė ištvermė, o patikimumas“, – kalbėjo D.Urbonė.
Šaulystė atskleidė daug naujų ir primirštų jos savybių. Daiva dar aiškiau suprato, kad valstybė prasideda nuo kiekvieno iš mūsų: „Nuo kasdienių pasirinkimų, kaip elgiamės, domimės ir rūpinamės vieni kitais. Prisiimu atsakomybę: jei noriu taikos ir saugumo, turiu būti pasiruošusi ir rodyti pavyzdį.
Sąjungoje įgijau daugiau pasitikėjimo savimi. Išmokau daryti tai, ko anksčiau net nebūčiau pagalvojusi. Supratau, kad esu stipresnė ir atsparesnė, nei maniau. Šis jausmas lydi mane kasdien.“
