„Europos nauja realybė – daugiau smurto ir hibridinių atakų“, – sakė Danijos ministrė pirmininkė Mette Frederiksen ketvirtadienio vakarą, po to kai šalyje dėl dronų buvo sustabdyta kelių oro uostų veikla.
Tačiau politikė nepaminėjo Rusijos kaip tiesioginio kaltininko – galbūt todėl, kad įrodymų dar trūksta arba kaltės priskyrimas per daug tiesiogiai tenkintų Maskvos tikslus. Tačiau vietoj nurodymo, premjerė įvardino Rusiją kaip pagrindinę Europos grėsmę.
Neaiškumas yra vienas iš šių atakų požymių. Anoniminio kaltininko kol kas negalima įvardyti ar sustabdyti, nepaisant padarytos žalos. Taip pat laukimas ir nežinomybė yra kitas veiksnys. Kalboje ministrė pirmininkė M.Frederiksen įvardino nežinomo užpuoliko motyvą: „jie nori, jog mes nebetikėtume savo valdžios institucijomis“.
CNN straipsnį skaitykite čia.
Panaši situacija – visoje Europoje
Ar Rusija iš tikrųjų ketino siųsti daugiau nei 20 dronų į Lenkiją? Ar 12 minučių Estijos oro erdvės pažeidimas buvo dėl prastos Rusijos pilotų parengties, kaip teigė JAV Europos pajėgų vyriausiasis generolas Alexus Grynkewichas? Ar tai iš tikrųjų yra Maskvos agresijos plėtimo ženklas? Visi šie klausimai kyla po pastarojo meto įvykių Europoje.
Po trijų dienų oro uostų uždarymo ir pranešimų apie Rusijos karo laivo buvimą šalies pakrantėje su išjungtais transponderiais, Danijos pareigūnai vis dar nesugebėjo šių nustatyti atakų organizatorių.
M.Frederiksen pripažino, kad tiek skuboti, neteisingi sprendimai, tiek per vėlai priimti atsakymai kelia riziką.
Danijos karinė žvalgyba ketvirtadienio vakarą pareiškė, kad negali „įvardyti“ kaltininkų, tuo metu vidaus saugumo policijos vadovas sakė: „Rusijos sabotažo Danijoje rizika yra didelė“.
Svarbu paminėti, kad Danija atvirai kalba apie Vladimiro Putino grėsmę Europoje. Ji suteikė Ukrainai F-16 naikintuvus, taip pat padės kurti dronus ir ginkluojasi tolimo veikimo ribos raketomis kaip atgrasymo priemonėmis.
Vakarai kasdien susiduria su klausimu – ar verta įvardyti kaltininką?
Ar kaltinant tikrąjį kaltininką – Rusiją, iš tiesų yra stiprinama nesantaika ir nerimas, kuriuos Kremlius nori sėti? Ar nėra taip, kad nepabrėžiant didėjančios grėsmės, visuomenė lieka akla ir nepasirengusi spręsti problemą iki to momento, kai reikės imtis griežtų gynybinių veiksmų ir priimti sprendimus? Politiniu ir hipotetiniu požiūriu daug lengviau numušti Rusijos lėktuvą po to, kai kelis mėnesius viešai kaltinama Maskva dėl oro uosto uždarymo ir chaoso.
Kelis mėnesius sabotažo grėsmė slenka per Europą – Daniją, Estiją, Latviją bei kitas šalis.
Jungtinė Karalystė – dar viena aktyvi Ukrainos gynybos rėmėja susidūrė su Rusijos užverbuotomis jaunuolių gaujomis. Jie pagal griežtas Nacionalinio saugumo įstatymo nuostatas buvo nuteisti už sandėlio su Ukrainai skirtomis atsargomis padegimą. Praėjusią savaitę britų policija pagal tą patį įstatymą sulaikė 41 metų vyrą ir 35 metų moterį Esekso mieste.
Tuo metu Lenkija įkalino jaunus Ukrainos piliečius už Rusijos tarnybų remiamus padegimus.
Oro uostų registracijos programinė įranga ir Londono darželis buvo nulaužti – tačiau galbūt tai padarė ne Maskvos agentai, o nusikalstamos grupuotės.
Nepriklausomai nuo kaltininko, šio chaoso ir pažeidžiamumo plitimas leido V.Putinui atnešti Europai karo jausmą tuo metu, kai Donaldo Trumpo administracija reikalauja, kad Europa labiau rūpintųsi savo gynyba.
Tai padaro skubią ir neišvengiamą paramą Ukrainai labiau jaučiamą europiečių namuose. Tačiau kartu tai ir sustiprina su V.Putinui linkusių nusileisti šalininkų argumentus – duoti jam, ko jis nori, jei tik jis sustos. Dar kiti sako – Kremliaus agresijos apetitas tik didėja ir reikia ryžtingos reakcijos.
Ši grėsmė laikinai gali nukreipti Europos politikų dėmesį ir biudžetus nuo svarbesnių Ukrainos fronto klausimų.
Tai, kad Rusija per vasaros puolimą neužėmė daugiau teritorijos, yra tam tikras stebuklas. Tačiau Kremliaus išpuoliai prieš Ukrainos miestus yra nesustabdomi ir didėjantys.
Europai, kurios gynybos biudžetai yra riboti, pastarosios savaitės hibridinio chaoso pridėjo du brangiai kainuojančius tiesioginius uždavinius – didinti infrastruktūros atsparumą dronams ir programišiams bei sukurti plačią, nuolatinę, brangią oro gynybą nuo Rusijos dronų ir lėktuvų prie visos rytinės sąjungos sienos.
Apsaugos nuo daugybės pigių dronų kaina dar neatspindi išskirtinio šios naujos grėsmės efektyvumo. Nyderlandų F-35 gali paleisti raketas už dešimtis tūkstančių eurų, kad numuštų 30 tūkst. dolerių vertės „Shahed“ polistireninį droną Lenkijoje. Tačiau tai ilgalaikėje perspektyvoje palieka nepatogų pasirinkimą tarp neįsikišimo dėl per didelių sąnaudų arba milijoninių kasmėnesinių išlaidų NATO oro erdvės gynybai.
Kremliaus padėtis nėra visiškai saugi. Yra didelė rizika, kad jų samdyti sabotažininkai ar dėl palankumo konkuruojantys šnipai peržengs ribas ir nužudys civilius NATO šalyje.
Yra rizika, kad Rusija bus apkaltinta dėl to, ko ji nepadarė, o tai suteikia galimybę organizuotam nusikalstamumui plėsti savo veiklą. Taip pat yra rizika, kad nenuspėjamas JAV prezidentas D.Trumpas reaguos neproporcingai – gali visiškai nereaguoti arba reaguoti pernelyg agresyviai.
Tokiu nenuspėjamumu dažnai prasideda dideli konfliktai.
Tačiau verta paminėti, kad tai taip pat nėra visiškai naudinga V.Putinui. Jis nemėgsta didelių rizikų. Jis įsiveržė į Ukrainą, kai jam buvo pasakyta, kad šalies užgrobimas užtruks kelias savaites. Atrodo, kad jis pastarosiomis savaitėmis eskalavo veiksmus prieš Kyjivą ir Europą tik po labai draugiško susitikimo su Kinijos prezidentu Xi Jinpingu.
Tačiau kol kas šie hibridiniai išpuoliai sąmoningai ar atsitiktinai – sukelia paprastiems europiečiams jausmą, kad jų vyriausybių nuolatinė parama Ukrainai jiems kainuoja.
