Jau kurį laiką nepraranda vilties būtent tokiu būdu sustabdyti Rusijos agresiją Ukrainoje. Deja, Vladimiras Putinas „skrieja“ kitoje orbitoje. Jis sau įsikalbėjęs „teritorijų grąžintojo“ misiją ir taip tikisi patekti į istoriją. Į istoriją jis jau pateko, sudaužęs į šipulius savo šalies ekonomiką, pražudęs ir suluošinęs be jokios priežasties virš milijono savo žmonių, užtraukęs gėdą visai savo tautai. Bet čia istorijai. O kol kas tenka ne juokais susirūpinti tuo, kad D.Trumpo pagundomis nesusigundytų V.Putino aplinka.
Kas įvyko Venesueloje? Turėjo keistokai atrodyti, kai JAV sraigtasparniai – šiaip jau ne pats sudėtingiausias taikinys – laisvai praskrido visą Venesuelos teritoriją, nekliudomai pasiekė labiausiai saugomo asmens Nicolaso Maduro rezidenciją, pagrobė ir išvežė.
Tai, beje, nieko gero nesako apie minėtų rusiškų sistemų patikimumą ir gyvybingumą.
Maždaug po valandos, kai viskas pasibaigė, Venesuelos gynybos ministras apkaltino amerikiečius agresija ir patikino, kad padėtis visškai kontroliuojama. Tai kas gi nutiko? Kur tos visos S-300, „Buk“ ir galybė kitokių oro gynybos sistemų, kurias pateikė savo laiku Rusija? Teigiama, kad elektroninėmis ir kibernetinėmis priemonėmis jos buvo neutralizuotos ir tiesiog „apakintos“. Tai, beje, nieko gero nesako apie minėtų rusiškų sistemų patikimumą ir gyvybingumą. Bet ar galima visiškai atmesti sabotažo ar papirkimo galimybę? Peršasi prielaida, kad kažkas kažkam kažkiek galimai gerokai sumokėjo. Kaip ten bebūtų, labai prastos žinios ne tik Venesuelai, bet ir Kremliui.
Įdomu dar ir tai, kad valdžios Venesueloje amerikiečiai nepakeitė ir neketina to daryti. Visos politinės institucijos, vyriausybė, ministrai, armija ir jos vadovybė išliko. Viceprezidentė, ištikima N.Maduro sąjungininkė, prisaikdinta ir formaliai vadovauja šaliai.
Apie jokius rinkimus taip pat neina kalbos.
Tuo tarpu D.Trumpas deklaruoja, kad JAV kontroliuos Venesuelą visą pereinamąjį laikotarpį. Tai kaip kontroliuos? Labiausiai tikėtina, kad ekonominėmis ir kitokiomis spaudimo priemonėmis. Tikintis, kad institucijos, elitas taip pat labiau norės stabilumo, o ne suirutės. Dar politiniai ir kariniai veikėjai norės kaip nors išvengti teisinio persekiojimo. Kitaip tariant, tikimasi kolaboravimo su naujais „globėjais“. Naftos sankcijos bus atšauktos, srautų kryptys radikaliai pasikeis.
Paskutiniojo Karibuose „šešėlinio laivyno“ tanklaivio perėmimas ir sugrąžinimas atgal į Venesuelą, D.Trumpo teigimu, jau buvo „koordinuojamas su Venesuelos valdžia“.
Charakteringa tai, kad paskutiniojo Karibuose „šešėlinio laivyno“ tanklaivio perėmimas ir sugrąžinimas atgal į Venesuelą, D.Trumpo teigimu, jau buvo „koordinuojamas su Venesuelos valdžia“.
Labai panašiai diktatoriai keitėsi, bet režimas ir institucijos išliko ir kitose šalyse. Tarkime, taip 2011 metais įvyko Egipte po Hosni Mubarako nuvertimo.
Kai 2017 metais Zimbabvėje buvo nuverstas Robertas Mugabe, sistema taip pat nepakito. Kariuomenė viso to net nevadino kariniu perversmu – tik „konstitucijos korekcija“.
Žodžiu, ir Venesueloje tikimasi be perversmo, okupacijos ar politinės suirutės „taikiu“ būdu pakeisti šalies kursą, draugus, sąjungininkus ir grąžinti į rinką gausias naftos atsargas, tačiau jau JAV naudingomis sąlygomis.
Svarstymai apie galimybę papirkti Grenlandijos gyventojus
Variantai ar sprendimai, susiję su Grenlandija, taip pat nebūtinai kariniai. Matyt, po atitinkamos neigiamos reakcijos pasaulyje ir viduje – Kongrese, šiuo metu labiau kalbama ne apie karinį sprendimą, o apie derybas. Viešoje erdvėje netrūksta svarstymų apie galimybę tiesiog papirkti vietos gyventojus. Jų ten, kaip nedideliame Lietuvos mieste – 57 tūkstančiai. Svarstoma išmokėti kiekvienam nuo 10 net iki 100 tūkstančių JAV dolerių. Maksimali suma tuomet būtų iki 5,7 milijardo dolerių. Pakeliama? Visiškai.
Dauguma Grenlandijos gyventojų nori nepriklausomybės, bet tik tuo atveju, jei tai neatsilieps jų ekonominei situacijai. Danija kasmet skiria 0,5 milijardo eurų subsidijų. Gavus didžiulę išmoką iš JAV būtų gana reikšmingas „starto kapitalas“. Bet parsiduoti JAV kad ir už didelius pinigus Grenlandijos gyventojams gali nepasirodyti labai garbinga.
Putinas, matyt, stipriai galvoja, kas ir už kiek galėtų papirkti jo aplinką.
O kaip su V.Putino Rusija? Kaip iš Kremliaus perspektyvų atrodo šitie „perku-parduodu“ manevrai? Po N.Maduro pagrobimo V.Putinas nesirodo viešumoje, nedarė jokių pareiškimų. Matyt, slepiasi savo bunkeryje. Matyt, stipriai galvoja, kas ir už kiek galėtų papirkti jo aplinką. Matyt, intensyviai ieškos galimų išdavikų, dar labiau nervinsis.
Panašu, kad V.Putinas tebeišpažįsta Peterburgo gaujų papročius ir tebemėgdžioja jų elgseną. Pats kažkada gyrėsi, kad ten užaugęs daug ką išmoko. Pavyzdžiui – „jei muštynės neišvengiamos – reikia smogti pirmam“.
Tuomet, puikiai žino, ką reiškia pažeminimas tokiuose gaujų santykiuose. Pasirodyti „kietu biču“ nelabai pavyksta. D.Trumpas iš jo visaip tyčiojasi, veja iš „prijaukintų“ draugiškų valstybių, grobia artimus draugus ir sąjungininkus, iš pat nosies perima tanklaivius. O „kietas bičas“ vietoje „verto“ savo įsivaizduojamam statusui drąsaus atsako skriaudėjui, kaip paskutinis bailys tiesiog muša savo silpnesnį kaimyną. Ir taip nemokšiškai muša, kad ir pačiam jau beveik ketverius metus gerokai aplamdyti kaulai ir vis labiau galima įsitikinti, kad kaimynas ne toks jau ir silpnas.
Viskas iš tiesų, kaip tikina V.Putinas, vyksta pagal planą. Tik planuotojai jau kiti.
