Tačiau 2025 m. šis įvaizdis akivaizdžiai paseno – bent jau dėl garbaus amžiaus Rusijos lyderio, sako žurnalistas Andrejus Percevas savo tekste, kurį publikuoja „Carnegie Endowment“ fondas.
V.Putinas ir jo politiniai vadybininkai taip ir nesugebėjo sugalvoti naujo tinkamo vaidmens. Dėl to Rusijos ir užsienio auditorija reguliariai mato „besijauninantį“ pagyvenusį žmogų, kuris yra atitolęs nuo realybės, pasineria į prisiminimus apie jaunystę ir niūriai barasi su publika, sako žurnalistas.
Nė dienos be juokų
Per pastaruosius kelis mėnesius beveik kiekvienas V.Putino pasirodymas viešumoje buvo lydimas keistų ir ne visai tinkamų pareiškimų, pagardintų tarpiniais žodžiais „mlia“ ir „na“. Rusijos prezidentas bando juokauti, pasineria į prisiminimus apie savo jaunystę ir brandą, daro istorinius nukrypimus ten, kur to nereikia, pastebi apžvalgininkas.
Kalbėdamas apie visuotinį atšilimą, jis pasakoja su tuo nesusijusį nešvankų anekdotą apie tris raides. Ir netikėtai prisimena, kaip prie sakės kalbėjosi su vienu iš Japonijos premjerų apie japonų spermos kokybę.
Jis aistringai kalba apie karštį, šalčius ir tai, kad „šiandien oras toks, o rytoj kitoks“. Jis aiškina invaziją į Ukrainą „nuoboduliu“ ir „noru veiksmo“. Kalbėdamas apie visuotinį atšilimą, jis pasakoja su tuo nesusijusį nešvankų anekdotą apie tris raides. Tai netikėtai prisimena, kaip prie sakės kalbėjosi su vienu iš Japonijos premjerų apie japonų spermos kokybę.
Ne mažiau keistai atrodo Rusijos lyderio pareiškimai, kurie kelia abejonių dėl jo supratimo apie dabartinę padėtį Rusijoje. Pavyzdžiui, jis ne kartą ginčijosi su pavaldiniais dėl piliečių pajamų lygio. V.Putinas nepatikėjo Sergejumi Sobjaninu, kad vidutinė alga sostinėje yra 160 tūkstančių rublių (1,7 tūkst. eurų). „Na, ne, daugiau!“ – sušuko prezidentas. Maskvos meras nusprendė neprieštarauti.
O žodžiu „mažoka“ Rusijos prezidentas įvertino išmokas studentų statybinėms brigadoms Archangelsko srityje (pagal oficialius duomenis, jos sudaro 70 tūkstančių rublių – 752 eurų – per mėnesį). Po to jis papasakojo apie 1,5 tūkstančio rublių pajamas studentų brigadose sovietmečiu (vidutinis atlyginimas TSRS tuo metu neviršijo 200 rublių).
Kita mėgstama V.Putino diskusijų tema – jo sveikata. Rusijos vadovas atskleidė savo „geros išvaizdos“ paslaptį – reikia judėti. Jis gyrėsi, kad specialiai nenešioja akinių ir kasmet atlieka sveikatos patikrinimą. Jis pakartojo kažkokio „artimo žmogaus“ žodžius, kuris entuziastingai pavadino V.Putiną „kiborgu“.
„Visoms šioms kalboms keistumo prideda gerai matomi plastinės chirurgijos ir kosmetologijos rezultatai. V.Putino veido bruožai dažnai keičiasi, o tai provokuoja gandus apie dvynius, o procedūros jau trukdo normaliai mimikai“, – sako apžvalgininkas.
Tarp Indianos Džounso ir Džeimso Bondo
Taip buvo ne visada. Daugelį metų V.Putinas laikėsi tylaus specialiųjų tarnybų mačo įvaizdžio, kuris atėjo, kad pataisytų padėtį šalyje po „audringųjų 90-ųjų“. Jis kalbėjo griežtais, trumpais, lengvai įsimenamais sakiniais. Rengėsi ne pačiais ryškiausiais kostiumais. O viešai daugiausia aptarinėjo tik klausimus, tiesiogiai susijusius su prezidento pareigomis – V.Putino asmeninis gyvenimas ir jo pomėgiai buvo uždara tema.
Daugelį metų V.Putinas laikėsi tylaus specialiųjų tarnybų mačo įvaizdžio, kuris atėjo, kad pataisytų padėtį šalyje po „audringųjų 90-ųjų“.
Be abejo, toks įvaizdis buvo dirbtinai sukurtas, pastebi žurnalistas. Kremliaus politikos kūrėjas ankstyvojo putinizmo laikotarpiu Glebas Pavlovskis neslėpė, kad V.Putino viešąjį įvaizdį kūrė pagal „Septyniolikos pavasario akimirkų“ herojų Štirlicą.
Kai šalyje buvo daugiau ar mažiau įtvirtinta tvarka, reikėjo pakoreguoti įvaizdį. Vietoj „Putino-žvalgo“ atsirado „Putinas-mačo“ – „stiprios Rusijos“ avataras. Prezidentas ėmė nardyti ieškodamas amforų, skraidyti su gervėmis, bandyti „Lada Kalina“ Sibiro keliuose, fotografuotis taigoje nuogu torsu ir su ginklu.
Po 2007 m. Miuncheno kalbos V.Putinas vis dažniau ėmė priešpastatyti Rusiją Vakarams, o save – „silpniems ir neryžtingiems“ Vakarų lyderiams. Aktyvaus mačo-stipruolio įvaizdis turėjo dar labiau pabrėžti šį kontrastą su vangiais kostiumuotais Vakarų biurokratais.
Šis įvaizdis – kažkas tarp Indianos Džounso ir Džeimso Bondo – buvo naudojamas gana ilgai. Dar prieš kelerius metus Kremliaus spaudos tarnyba skelbė V.Putino nuotraukas ir vaizdo įrašus taigoje, o jo kelionės draugas Sergejus Šoigu pasakojo apie nuotykius, kurie jiems nutiko gamtoje. Tačiau toks pozicionavimas turėjo visiškai nuspėjamą ribą – niekas negali likti amžinai jaunas, o V.Putinui jau virš 70 m., pastebi žurnalistas.
Jau nebe mačo
„Taip palaipsniui V.Putinas tapo karikatūrišku seneliu, kuris pasakoja anekdotus, pamokslauja, jauninasi ir skundžiasi gyvenimu. Jis nuolat kritikuoja Vakarų politikus – kartais grėsmingai, kartais su humoru, bet po šių grasinimų ir pašaipų nieko neseka. Toks bevaisis burbėjimas kontrastuoja tiek su mačo įvaizdžiu, tiek su tylaus žvalgo, kurio kiekvienas žodis ir kiekvienas gestas turi reikšmę ir pasekmes, amplua“, – sako A.Percevas.
Būtų logiška manyti, kad Kremliaus politinis blokas sukurs naują įvaizdį prezidentui, kuris peržengė 70 metų ribą. Pavyzdžiui, tinkamas archetipas galėtų būti išmintingas senolis, kuris tausoja jėgas, retai pasirodo viešumoje, neslepia savo amžiaus ir netgi jį pabrėžia, remdamasis savo patirtimi. Tačiau arba prezidentui niekas nepasiūlė šio įvaizdžio, arba jis jį atmetė, sako žurnalistas.
„Atrodo, kad Kremliaus politinis blokas veikia pagal paprastą formulę: daryti tai, ko nori valdovas, ir jo nesupykdyti. O V.Putinui akivaizdžiai patinka būti viešumoje ir visais būdais demonstruoti, kad amžius jam neturi įtakos: jis yra kiborgas, kuris nuolat juda, nenešioja akinių ir yra pasiruošęs dalyti patarimus dėl fizinio lavinimo“, – pastebi apžvalgininkas.
Tačiau realybėje žmonės mato tik visomis jėgomis jaunystės siekiantį pagyvenusį žmogų, kurio samprotavimai apie judėjimą nesiderina su tuo, kad didžiąją laiko dalį jis praleidžia vaizdo konferencijų kambaryje. O nuolatiniai prezidento užsiminimai apie savo gerą sveikatą kelia įtarimų: jei viskas gerai, tai kam taip dažnai apie tai kartoti?
„Savaime senėjimas nėra nieko ypatingo ir baisaus, bet atsisakymas jį priimti tampa pajuokos šaltiniu. Be to, V.Putino senatviški keistumai tampa dar vienu rimtų problemų su sprendimų priėmimo sistema Rusijoje simptomu. Juk niekas negali sustabdyti Rusijos lyderio ir atkreipti jo dėmesį į klaidas netgi kuriant jo viešąjį įvaizdį: autoritariniuose personalistiniuose režimuose tai pernelyg rizikinga“, – apibendrino apžvalgininkas.
