Vis daugiau vyresnio amžiaus žmonių ryžtasi sugrįžti į mokymosi procesą – studijuoti universitetuose, lankyti kursus ar atrasti naujus interesus per laisvalaikio švietimą. Jie tai daro ne iš pareigos, o iš noro augti, keistis, išpildyti svajones, kurioms kadaise nebuvo laiko ar galimybių. Šis pasirinkimas tampa stipriu socialiniu ženklu – tai pavyzdys savo vaikams ir anūkams, kad žingeidumas nepriklauso nuo amžiaus, o tik nuo požiūrio.
Mokymasis visą gyvenimą šiandien ne tik atveria duris į platesnes karjeros galimybes, bet ir padeda kurti įtraukesnę, solidarumu grįstą visuomenę. Kai žinios tampa vertybe, o ne formalumu, keičiasi ne tik žmogus, bet ir visa aplinka aplink jį.
Šie gebėjimai tampa svarbesni už techninius įgūdžius
Mokymasis visą gyvenimą reiškia nenutrūkstantį mokymosi procesą, vykstantį nuo gimimo iki pat gyvenimo pabaigos, – taip šio fenomeno esmę įvardija prof. dr. Irena Žemaitaitytė, Mykolo Romerio universiteto (MRU) Mokymosi visą gyvenimą laboratorijos vadovė.
Pasak jos, nors pati sąvoka pasaulyje egzistuoja jau seniai, Lietuvoje apie ją plačiau imta kalbėti 2001 metais, kai šalis įsitraukė į Europos Sąjungos (ES) memorandumą dėl mokymosi visą gyvenimą – strateginio dokumento, kuris skatino valstybes kurti švietimo sistemas, atviras visiems amžiaus tarpsniams ir numatė aiškius tikslus suaugusiųjų mokymosi plėtrai.
Be abejonės, šis mokymosi modelis šiandien įgyja naują svarbą. Jis tampa atsaku į sparčiai kintančią darbo rinką, technologinę pažangą bei visuomenės struktūros pokyčius. Gebėjimai, tokie kaip kritinis mąstymas, kūrybiškumas ir prisitaikymas prie pokyčių, šiandien tampa svarbesni už trumpalaikius, greitai senstančius techninius įgūdžius.
„Gebėjimas greitai persiorientuoti ir nuolat mokytis tampa kertiniu. Sparčiausius pokyčius lemia besikeičiančios technologijos, automatizacija, dirbtinis intelektas ir globalūs iššūkiai. Todėl nuolatinio žinių atnaujinimo reikia teisėje, švietime, finansų bei sveikatos apsaugos sektoriuose, jau nekalbant apie informacines technologijas ar kibernetinį saugumą,“ – pabrėžia dr. Indrė Špokienė, MRU Mokslo ir inovacijų centro Ekspertinės veiklos ir mokymų skyriaus vadovė.
Nuo būtinybės prie malonumo mokytis
Remiantis ES statistika, Lietuva dar visai neseniai buvo tarp mažiau aktyvių mokymosi visą gyvenimą srityje. 2020 metais vidutiniškai ES šalyse suaugusiųjų dalyvavimo mokymuose rodiklis buvo apie 12 proc., tuo tarpu Skandinavijos šalyse šis rodiklis siekė beveik 30 proc. Tačiau Lietuva jau padarė žymų progresą – šiandien šalyje mokosi jau daugiau nei 10 proc. suaugusiųjų, ir šis skaičius toliau auga.
Kai žinios tampa vertybe, o ne formalumu, keičiasi ne tik žmogus, bet ir visa aplinka aplink jį.
„Labai džiaugiuosi šiuo augimu – kai kasmet vis daugiau suaugusiųjų nusprendžia, kad verta sugrįžti į mokymosi procesą. Tai rodo, kad mokymasis visą gyvenimą tampa realybe, o ne vien siekiamybe,“ – pabrėžia prof. dr. Irena Žemaitaitytė.
Vis dėlto, kaip pastebi dr. Indrė Špokienė, viena iš kliūčių Lietuvoje vis dar išlieka požiūris į mokymąsi kaip į pareigą, o ne kaip į savirealizacijos formą. Sprendžiant šį iššūkį, itin svarbus tampa aukštos kokybės mokymų turinys, stipri lektorių kompetencija ir įkvepiantys pavyzdžiai.
„Mokymosi visą gyvenimą kultūra Lietuvoje dar tik formuojasi. Neretai žmonės mokosi dėl formalių reikalavimų, tačiau vis dažniau atsiranda suvokimas apie mokymosi vertę. Kai žmogus mato realią naudą, kad mokymasis suteikia ne tik žinių, bet ir pasitikėjimo savimi, kai mokymus veda patyrę, įkvepiantys lektoriai – tuomet mokymasis tampa galimybe augti, o ne pareiga,“ – sako dr. Indrė Špokienė.
Ši, vis labiau Lietuvoje įsitvirtinanti nuostata, dera su platesnėmis Europos tendencijomis. Europos Komisijos ataskaitos rodo, kad šalys, kuriose aktyviai ugdoma mokymosi visą gyvenimą kultūra, pasižymi ne tik mažesne socialine atskirtimi, bet ir didesniu ekonominiu atsparumu. Tai patvirtina ir Lietuvos pažanga – kasmet augantis suaugusiųjų švietimo rodiklis rodo ne tik institucijų pastangas, bet ir brandesnę visuomenės nuostatą – kad mokytis visada verta.
Pomėgiai išauga į profesines galimybes
Vienas ryškiausių ženklų, kad mokymasis visą gyvenimą Lietuvoje tampa realybe, yra vis dažnesnis vyresnio amžiaus studentų pasirinkimas sugrįžti į universitetus. Mykolo Romerio universitete šis reiškinys ypač matomas – čia galima sutikti studentų, kuriems ir penkiasdešimt, ir daugiau. Jie studijuoja įvairias programas, kurias renkasi atsižvelgdami į savo profesinius poreikius, asmeninius siekius ar seniai brandintas svajones.
Kasmet augantis suaugusiųjų švietimo rodiklis rodo brandesnę visuomenės nuostatą – kad mokytis visada verta.
„Turime nemažą grupę mokyklų vadovų arba siekiančių jais tapti – jie renkasi švietimo įstaigų vadovų magistrantūrą. Taip pat daug vyresnių studentų studijuoja socialinį darbą – dažnai tai žmonės, kurie jau turi praktinės patirties, bet siekia pagilinti, atnaujinti žinias ar įgyti valstybės pripažintą diplomą,“ – pasakoja prof. dr. Irena Žemaitaitytė.
Pasak jos, vyresniųjų studentų motyvai dažnai susiję ne tik su karjeros siekiais, bet ir su asmeniniu augimu. Žmonės ateina studijuoti ne tik dėl diplomo – jie nori gilinti žinias, būti tarp bendraminčių, augti kartu su kitais. Todėl studijos tampa ne tik priemone įgyti diplomą, bet ir keisti profesinę kryptį ar įgyvendinti seniai puoselėtas svajones.
Prof. dr. Irena Žemaitaitytė pabrėžia, kad ypač svarbu neužmiršti ir laisvalaikio švietimo, kuris Lietuvoje dar tik pradeda įsitvirtinti šalia profesinio mokymosi.
„Lietuvoje dar labai orientuojamės į profesinį tobulėjimą, tačiau mokytis galime ir dėl savęs – dėl malonumo, dėl žingeidumo. Pavyzdžiui, mokytis kalbos, meno ar net rankdarbių – tai stiprina ne tik asmenines kompetencijas, bet ir bendrą gyvenimo kokybę. Pati pradėjau mokytis italų kalbos savo malonumui, o dabar ją naudoju ir darbinėje veikloje – skaitau paskaitas „Erasmus+“ studentams italų kalba. Tai rodo, kaip pomėgiai gali išaugti į naujas profesines galimybes,“ – dalijasi prof. dr. Irena Žemaitaitytė.
Profesorė pastebi, kad suaugusiųjų sprendimas studijuoti daro teigiamą poveikį ir visai akademinei bendruomenei. Skirtingo amžiaus studentų bendravimas paskaitų metu sukuria ne tik žinių mainus, bet ir didina tarpusavio supratimą, skatina atvirumą bei toleranciją.
„Universitetas šiandien – tai vieta, kur susitinka skirtingos patirtys, amžiai ir gyvenimo istorijos. Tokia įvairovė praturtina studijų procesą ir kuria įtraukią, atvirą bei palaikančią akademinę bendruomenę. Vyresni studentai į studijų procesą atsineša gyvenimiškos ir profesinės patirties. Jie praturtina paskaitas, kelia aktualius klausimus, diskutuoja brandžiau – tai naudinga ir jaunimui, ir dėstytojams. O jaunimas savo ruožtu vyresniems dažnai gelbsti su informacinėmis technologijomis, ruošiant prezentacijas,“ – akcentuoja prof. dr. Irena Žemaitaitytė.
Atliepia mokymosi visą gyvenimą poreikius
Atsiliepdami į šiuolaikinius visuomenės ir darbo rinkos iššūkius, universitetai plečia savo vaidmenį – neapsiriboja tik jaunimo ugdymu, bet tampa mokymosi visą gyvenimą centrais. MRU yra vienas tokių, kuris kryptingai siekia kurti sąlygas nuolatiniam tobulėjimui.
„Universitete veikia Mokymosi visą gyvenimą laboratorija ir centras, kurie koordinuoja įvairius projektus ir mokymus, skirtus ne tik studentams, bet ir įvairių sričių profesionalams – nuo pedagogų iki teisininkų,“ – pasakoja prof. dr. Irena Žemaitaitytė.
MRU kryptingai siekia kurti sąlygas nuolatiniam tobulėjimui.
MRU mokymų pasiūla kuriama glaudžiai bendradarbiaujant su viešuoju sektoriumi ir verslo atstovais. Universitetas palaiko partnerystę su Lietuvos advokatūra, socialinių paslaugų įstaigų vadovų asociacija, Pinigų plovimo prevencijos kompetencijų centru, prokuratūra, teisinės pagalbos tarnyba ir kitomis institucijomis.
„Teikiame specializuotas programas – mediacijos, pinigų plovimo prevencijos, taip pat mokymus advokatams, teisėjams, socialinių paslaugų specialistams. Šios programos gimsta atsižvelgiant į sektoriaus poreikius ir remiasi praktiniu taikymu,“ – pažymi dr. Indrė Špokienė.
Universitetas aktyviai įgyvendina ir trečiosios misijos principus – atveria duris ne tik jaunimui, bet ir vyresniems žmonėms. Vienas iš reikšmingiausių projektų – MRU Ekselencijos projektas, kuriame vyresnio amžiaus žmonės tampa ne pasyviais dalyviais, o aktyviais partneriais.
„Vyresnio amžiaus žmonės čia tampa ne tik tyrimo objektais, bet ir aktyviais dalyviais, diskutuojančiais, formuluojančiais išvadas. Vykdydami tyrimus, kviečiame juos į diskusijas, apklausas, kūrybines dirbtuves, o jų įžvalgos virsta konkrečiais pasiūlymais politikos formuotojams. Tai nepaprastai svarbu kuriant bendruomenišką, įtraukų universitetą,“ – teigia prof. dr. Irena Žemaitaitytė.
MRU profesorės įsitikinusios, kad mokytis niekada nevėlu. Kai universitetas tampa erdve, kurioje susitinka įvairios kartos, kur žinios perduodamos iš skirtingų patirčių perspektyvos, tuomet mokymasis įgauna tikrąją savo vertę – jis tampa gyvenimo dalimi, o ne vien diplomo siekiu.
